Grėsminga pradžia
Šiandien visą Prancūziją apėmusių protestų banga kilo Val de Marne departamente, Kretėjuje, kai dėl eilinį kartą nevykstančių pamokų rugsėjo 17 d. mokiniai spontaniškai užblokavo įėjimą į licėjų. Netrukus maištingos nuotaikos apėmė daugiau mokyklų Paryžiaus regione, pasiekė Lilį, Ruaną, Lioną, Marselį. Rugsėjo 29 d. dalis moksleivių prisijungė prie visoje šalyje vykusio didesnio atlygio reikalaujančių viešojo sektoriaus darbuotojai streiko.
2027 m. biudžeto rengimu užsiėmusiam Sébastieno Lecornu kabinetui mokinių protestas iš pradžių neatrodė itin svarbus. Labiau nerimauta dėl galimų ūkininkų, nepatenkintų vasaros kaitros padariniais, ir degalų kainomis nepatenkintų vairuotojų akcijų. Mokinių sukeltus neramumus veltui bandyta švelninti lokaliomis priemonėmis. Anot „Le Figaro“, vidaus reikalų ministras Laurent’as Nuñezas ir švietimo ministras Édouardas Geffray rugsėjo 28 d. laiške prefektams ir vietos švietimo vadovams rašė: „Nors moksleivių saviraiška turi būti gerbiama, smurtiniai veiksmai negali būti toleruojami.“
Spalio 1-oji tapo lūžio tašku. Tą rytą ugniagesiai Marselyje prie Antoine’o de Saint‑Exupéry licėjaus norėjo užgesinti degančias šiukšles, tačiau buvo užpulti jaunuolių, kurie galiausiai padegė automobilį. Tą pačią dieną kaukėtų jaunuolių sukeltas gaisras nusiaubė Nante esančią Nelsono Mandelos mokyklą. Pastatas, kainavęs daugiau kaip 52 mln. eurų, dėl saulės modulių ir natūralios ventiliacijos buvo laikomas tvarios statybos pavyzdžiu, pelnė ne vieną architektūros apdovanojimą. Tačiau dabar jam padaryta žalos mažiausiai už 2 mln. eurų. Tuo metu Paryžiuje grupė protestuojančių jaunuolių persekiojo policijos akademijos kursantę, pargriovė ją ant žemės ir grasino nužudyti. Jauna moteris fiziškai nenukentėjo, bet patyrė šoką.
Spalio 2 d. susitikęs su mokinių atstovais É. Geffray pažadėjo atsisakyti planuotų mokesčių už tam tikras profesinio mokymo programas, tačiau mokinių profesinės sąjungos USL vadovas Ryadas Rani to nelaiko rimtomis nuolaidomis. Šis 19-metis Prancūzijoje tapo protesto judėjimo veidu. Jis kelia reikalavimus, neįgyvendinamus ne tik premjero dekretais, bet ir apskritai per trumpą laikotarpį: mažesnių klasių, daugiau pedagogų, trumpesnės mokymosi dienos, mokyklų pastatų renovacijos, geresnio maisto valgyklose.
Be to, R. Rani reikalauja panaikinti „Parcoursup“ – centralizuotą studijų vietų skyrimo sistemą, nes ji esą yra „socialiai selektyvi ir rasistinė“. Jis reikalauja mažesnių studijų mokesčių užsienio studentams ir apskritai skirti daugiau pinigų viešosioms paslaugoms. Prioritetų eiliškumo jis nepripažįsta: „Viskas yra skubu, viskas turi būti įgyvendinta.“
Ir pats R. Rani – daugiau nei maištaujantis moksleivis. Iš Rubė miesto Šiaurės Prancūzijoje kilęs jaunuolis kovą vykusiuose savivaldos rinkimuose kandidatavo į sąrašą, artimą kraštutinių kairiųjų partijai „La France insoumise“ (LFI). Pastarosios lyderis Jeanas-Lucas Mélenchonas, laikomas radikaliausiu kairiuoju Prancūzijos politiku, dalyvaus 2027 m. vyksiančiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose.
R. Rani atvirai palaiko už dviejų užsienio diplomatų nužudymą ir pasikėsinimą iki gyvos galvos nuteistą, po keturių kalėjime praleistų dešimtmečių į Libaną deportuotą marksistą Georges’ą Ibrahimą Abdallah’ą ir uždraustai antifašistinei grupei „Jeune Garde“.
LFI šešėlis
Šiandien vis garsiau diskutuojama dėl LFI vaidmens neramumuose. Premjeras kaltina ją politiškai instrumentalizavus mokinius.
Žurnalistai atkreipė dėmesį, kad LFI į protestus įsitraukė labai anksti: jau rugsėjo 21-ąją LFI parlamentaras Louisas Boyard’as pasirodė Kretėjuje, kurstė maištą. Rugsėjo 29 d. jo kolega Bastienas Lachaud’as pasirodė Paryžiaus priemiestyje Oberviljė ir ragino mokinius tęsti „pasipriešinimą“.
Rugsėjo 28 d. Sen Deni prie Paulio Éluard’o licėjaus tarp mokinių įsimaišę kaukėti asmenys akmenimis ir petardomis atakavo riaušių policiją. Pareigūnai panaudojo ašarines dujas. Kitą dieną priešais mokyklą pasirodė miesto meras, LFI atstovaujantis Bally Bagayoko. Išreiškęs palaikymą jaunuoliams, jis interviu televizijai BFMTV sakė, esą „kartais smurtas gali būti teisėtas“, nors pridūrė, kad jo geriau vengti. Mokiniai politiką sutiko entuziastingai – skanduodami jo vardą nešė ant pečių priešais mokyklos vartus, kartu su juo dainavo „Marselietę“.
Paryžiaus policijos prefektas Patrice’as Faure’as kreipėsi į prokuratūrą dėl įtarimo, kad meras ragino daryti nusikaltimus, o Il de Franso regiono prezidentė Valérie Pécresse pareiškė atsiųsianti jam 100 tūkst. eurų sąskaitą už sugadintų mokyklos vartų pakeitimą, apsaugą ir valymą. „Prancūzai nebenori mokėti mokesčių tam, kad taisytų tai, ką nusiaubė klastingi smurtautojai, įkaitinti LFI, kuri smurtą laiko „teisėtu“, – parašė ji tinkle X.
Palaikymą mokiniams demonstruoja ir pats J.-L. Mélenchonas, be kita ko pareiškęs, kad jo partija didžiuojasi galėdama ginti „mūsų vaikus“ nuo „policijos barbarybės“.
Jaunimas – LFI labai svarbi visuomenės grupė. J-L. Mélenchonas ypač populiarus priemiesčiuose, tarp arabų kilmės prancūzų ir jaunų progresyvių rinkėjų. Kai kuriose apklausose 18–24 metų jaunuolių grupėje buvęs trockistas surenka daugiau kaip 40 proc. Jo sistemos kritikos ir radikalios retorikos mišinys, regis, patraukia tuos, kurie nerimauja dėl savo ateities.
Sociologų teigimu, Prancūzijos jaunimas apskritai yra labai poliarizuotas. Jei skurdesniuose miestų rajonuose protesto balsas atitenka J.-L. Mélenchonui, tai kitur šalyje nusivylimas sistema jaunus žmones pastūmėja į kitą kraštutinumą – remti radikalią dešinę.
„Jaunoji karta renkasi radikalumą. Šalyje stebime įspūdingą kartų takoskyrą, kurioje tradicinės centro jėgos jaunimui nebeegzistuoja. Jei vyresni rinkėjai siekia stabilumo, tai jauni žmonės, nusivylę ateities perspektyvomis, masiškai juda link politinių kraštutinumų – kairiojo priemiesčiuose ir dešiniojo provincijoje“, – televizija TF1 citavo viešosios nuomonės instituto „Ifop“ politinių tyrimų direktorių François Krausą.
Mokiniai – tik statistai?
R. Rani neigia, kad J.-L. Mélenchono žmonės vadovavo protestams. Tačiau liudininkai pasakoja apie minioje pastebėtus kaukėtus asmenis, kurie elgėsi kur kas profesionaliau ir agresyviau nei įprasti moksleiviai. Policijos prefektūra atkreipė dėmesį į organizuotus išpuolius naudojant Molotovo kokteilius ir pirotechninius fejerverkus, reikalaujančius tam tikro pasirengimo.
Teisingumo ministras Géraldas Darmaninas suabejojo, ar visi dalyviai iš tiesų yra mokiniai.
„Jie atvyko likus pusvalandžiui iki pamokų pradžios. Tai buvo nesimokantys, vyresni jaunuoliai, o kai kurie – visiškai suaugę vyrai, apsirengę juodai ir su kaukėmis. Mūsų mokiniai stovėjo nuošalyje, išsigandę, o šie asmenys profesionaliai vertė šiukšlių konteinerius ir sistemingai laužė vartus. Jie tiksliai žinojo, ką daro“, – žiniasklaida citavo vienos Paryžiaus mokyklos administracijos atstovą.
Lilio licėjaus direktorė Florence Delannoye žurnalistams sakė protestuojančių mokinių minioje mačiusi ir nepažįstamų asmenų. „Smurtas kilo labai greitai. Dar prieš kelerius metus mokyklų direktoriai niekada nebūtų kvietę policijos dėl mokinių demonstracijos“, – pastebėjo ji.
Teisėsauga įtaria, kad tarp moksleivių įsimaišė suaugę radikalai, naudojantys Prancūzijoje gerai žinomą anarchistų pamėgtą „Black Bloc“ taktiką – apsirengiama juodai, veidas pridengiamas kauke, elgiamasi agresyviau nei tikrieji protestuotojai, po išpuolio dingstama minioje. Tokia praktika Prancūzijos pareigūnams puikiai pažįstama iš vadinamųjų „Geltonųjų liemenių“ protestų (2018–2019 m.).
Bangą pagavo ir studentai
Protestų banga pasiekė ir tuos licėjus, kurių mokiniai tikrai negali skųstis valstybės dėmesio stoka. Pvz., Henriko IV licėjų Paryžiaus Lotynų kvartale. Bene garsiausios elitinės gimnazijos visoje sostinėje auklėtiniai – daugiausiai pasiturinčių šeimų atžalos. Nors jiems nestinga nei lėšų, nei dėmesio, spalio 1 d. ir jie skandavo: „Mes visi antifašistai.“
Priešingai nei priemiesčių mokyklose, kur buvo deginamos šiukšliadėžės ir vyko susirėmimai su policija, elitinių mokinių akcijos buvo taikios, anot žiniasklaidos, labiau intelektualios. Keliasdešimt moksleivių tiesiog užtvėrė pagrindinį įėjimą – susėdę ant grindinio reikalavo socialinės lygybės, kritikavo vyriausybės taupymo planus. „Mes turime labai daug privilegijų. Mes norime, kad mūsų turimos privilegijos taptų norma visoje švietimo sistemoje“, – aiškino jie kanalui „M6info“.
Vėliau socialiniuose tinkluose išplitusiuose vaizdo įrašuose matyti, kad po protesto patys tvarkingai surinko šiukšles ir išvalė gatvę. „Mes esame atsakingi: net jei ir blokuojame, mes viską sutvarkome ir gerbiame vietą“, – kanalui „Brut“ sakė vienas akcijos dalyvių.
Mokinių maištu užsikrėtė ir Paryžiaus universitetų studentai, jėgas suvienijo didžiausia studentų profesinė sąjunga „L'Union Étudiante“ ir moksleivių USL. Spalio 1 d. visoje Prancūzijoje buvo visiškai arba iš dalies blokuota daugiau nei 30 universitetų – keliskart daugiau nei per masinius 2023 m. protestus dėl pensijų reformos. Studentai iškėlė ir specifinių reikalavimų: nemažinti aukštojo mokslo biudžeto, nekelti studijų mokesčių, padidinti pašalpas būstui.
Prie studentų oficialiai prisijungė ir pagrindinės dėstytojų ir mokytojų profesinės sąjungos (tokios kaip FSU-SNUipp ir SNES-FSU), todėl judėjimas tapo bendru viso Prancūzijos švietimo fronto maištu prieš vyriausybę.
Matematikos mokytoja iš Sen Deni Irène Cailletau televizijai „Letudiant TV“ skundėsi priemiesčių mokyklų diskriminacija. „Neatvykstantys mokytojai nepakeičiami, etatai naikinami, darbuotojų vis mažiau“, – sakė pedagogė. Jos kolega Jean-Rémi Girard’as, vadovaujantis mokytojų profesinei sąjungai SNALC, televizijai RMC tikino, kad pedagogų perkamoji galia nuolat mažėja jau 30 metų. Vidutinis mokytojų atlyginimas po mokesčių Prancūzijoje siekia 3 090 eurų, o pradedančiųjų mokytojų – vos apie 1 900 eurų.
EBPO tyrimo duomenimis, tai ne tik mažai Europos mastu, bet ir mažiau nei uždirba kiti aukštąjį išsilavinimą turintys prancūzai. Dėl to trūksta motyvuotų darbuotojų, sako J.-R. Girard’as. „Mūsų klasės yra vienos didžiausių Europoje – jose dažnai mokosi 35 mokiniai“, – pastebi jis. ES vidurkis – apie 21–23 mokinius klasėje.
Tik dalis tiesos
Iš tiesų protestuotojai nėra neteisūs. Net ir pačiam švietimo ministrui É. Geffray teko pripažinti: Prancūzijoje neįvyksta 7 proc. pamokų. USL duomenimis, mokslo metų pradžioje apie 53–60 proc. šalies koledžų ir licėjų trūko bent vieno mokytojo. Pvz., Le Corbusier licėjuje Oberviljė mokiniai nuo rugsėjo pradžios mažiausiai tris savaites išvis neturėjo matematikos, istorijos, geografijos ir anglų kalbos pamokų – nesugebėta rasti, kas pavaduotų sergančius ar išėjusius mokytojus.
Kad pritrauktų mokytojus, vyriausybė problemą bando spręsti mažindama reikalavimus pretendentams. Tačiau tuo pat metu naikinami etatai: 2027 m. valstybės biudžeto projekte kalbama apie 1 588 mokytojų etatų naikinimą – esą dėl bendro moksleivių skaičiaus mažėjimo.
Mokiniai iš Sen Deni žurnalistams pasakojo apie ištrupėjusias mokyklos sienas, išdužusius langus, tualetinio popieriaus ar muilo stoką, peles ir blakes. Dėl prastos pastatų izoliacijos ir pastaraisiais metais Prancūziją kamavusių karščio bangų kai kuriose klasėse temperatūra viršijo 30 laipsnių, o žiemą mokiniai klasėse turi dėvėti striukes.
Žurnalistų kalbinti jaunuoliai sakė siekiantys socialinės lygybės, savotiškos kompensacijos už prastą jų rajono reputaciją. Jie džiaugėsi, kad bent po to, kai sukėlė triukšmą, buvo išgirsti: jiems buvo pažadėta skirti papildomą patalpą poilsiui, naujų kondicionierių.
Žiniasklaida atkreipia dėmesį ir į reikalavimą, kuris, atrodytų, neturėtų rūpėti Prancūzijos studentams: nedidinti studijų kainos studentams iš trečiųjų šalių (iki 2 902–3 950 atitinkamai už bakalauro ir magistro studijas, palyginti su maždaug 178–255 – Prancūzijos ir ES piliečiams).
Elitinės aukštosios socialinių mokslų mokyklos prezidentas Romainas Huretas ir kiti akademikai mano, kad ši priemonė „apnuogins ir nuskurdins Prancūzijos laboratorijas“, nes didelę dalį magistrantų ir doktorantų sudaro ne ES studentai. Be to, Prancūzija pritraukia šimtus tūkstančių studentų iš Frankofonijos šalių – pabranginus studijas, Prancūzija netektų šio minkštosios galios įrankio.
Prancūzijos studentų profsąjungos ir kairiųjų pažiūrų apžvalgininkai baiminasi, kad ilgainiui išaugs mokestis ir patiems prancūzams.
Vyriausybė laikosi pozicijos, kad Prancūzijos mokesčių mokėtojai neturėtų finansuoti studentų iš ne ES šalių mokslo, ypač kai valstybei stinga pinigų. Vyriausybė argumentuoja, kad net ir padidinti mokesčiai išlieka kelis kartus mažesni nei JAV ar Jungtinėje Karalystėje, o surinkti pinigai padės pagerinti pačių Prancūzijos universitetų infrastruktūrą.
Išlaidų daugiau nei gynybai
Prezidentas Emmanuelis Macronas anksčiau ne kartą žadėjo švietimui skirti ypatingą dėmesį. Artėjant 2027 m. prezidento rinkimams situacija panaši: keli kandidatai, tarp jų – buvę premjerai Édouard’as Philippe’as ir Gabrielis Attalis, vėl žada didinti mokytojų atlyginimus.
Vis dėlto manyti, kad Prancūzijos švietimo sistema yra visiškai sugriuvusi, taip pat nėra pagrindo. Viduriniam ugdymui šalis išleidžia daugiau nei ES vidurkis, o mokinių ir mokytojų santykis taip pat nėra blogiausias. Šalis kasmet švietimo sistemai išleidžia maždaug 85 mlrd. eurų – daugiau nei gynybai.
Vien Didžiojo Paryžiaus regione nuo 2017 m. į vidurinių mokyklų atnaujinimą ir renovaciją pagal dešimties metų planą investuota 6,6 mlrd. eurų. Il de Franso regionas šiemet vidurinėms mokykloms skyrė 1,9 mlrd. eurų. Tai – beveik 4 000 eurų vienam mokiniui. Daugiau nei 70 proc. Prancūzijos mokyklų pastatų yra senesi nei 50 metų, tačiau, pvz., viename skurdžiausių departamentų, Senos-Sen Deni, nuo 2017 m. buvo renovuota 20 ir visiškai perstatyta trys vidurinės mokyklos, planuose – dar 53 ugdymo įstaigos.
Ekonomistas Pierre’as Bentata laikraštyje „Figaro“ teigia: problema susijusi ne su išteklių stoka, bet su jų paskirstymu. Prancūzijos televizijos kanalo TF1 atliktas tyrimas atskleidė, kad švietimo sistemos pastatams skiriama daug lėšų, tačiau pinigai nepasiekia adresatų – pernelyg daug tenka biurokratinėms procedūroms.
Nevilties išraiška
Publicistų manymu, protesto judėjimo šaknys – ne vien mokyklose. Jauni žmonės vis labiau jaučiasi priklausantys „prarastajai kartai“, kuriai tenka atlaikyti didžiausią švietimo sistemos standartų naštą. Neseniai paskelbtame naujausiame tarptautiniame PISA tyrime Prancūzijos mokinių rezultatai – blogiausi nuo pat 200 m., nuo tyrimų pradžios. Nors matematikos, skaitymo, gamtos mokslo srityse šalis balansuoja ties EBPO šalių vidurkiu, užfiksuotas itin didelis matematikos ir skaitymo gebėjimų nuosmukis. Šalis išsiskyrė ir pagal atskirties rodiklius: mokinių rodikliai pasirodė itin priklausomi nuo jų šeimų socialinės padėties, lankomos mokyklos.
Tai prieštarauja prezidento E. Macrono švietimo reformų tikslams.
Iki tol Prancūzijos licėjų moksleiviai paskutinėse dvejose klasėse turėjo pasirinkti vieną iš trijų srautų: gamtos mokslų ir matematikos; ekonomikos ir socialinių mokslų; literatūros, kalbos ir filosofijos. Egzaminai vykdavo mokslo metų pabaigoje, visi tą patį srautą pasirinkę mokiniai mokydavosi pagal identišką tvarkaraštį.
E. Macronas ir tuometis švietimo ministras Jeanas-Michelis Blanqueris šiuos srautus visiškai panaikino. Buvo įvesti pagrindiniai ugdymo dalyviai ir galimybė rinktis atskirus kursus. Kiekvienas mokinys 11-oje klasėje privalo pasirinkti tris specializuotus dalykus (pvz., matematiką, geopolitiką ir menus), o 12-oje klasėje pasilikti du iš jų.
Teoriškai ši reforma skambėjo gražiai, tačiau praktiškai licėjai susidūrė su logistiniu košmaru: tvarkaraščiai tapo fragmentuoti, su langais dienos viduryje, o susirgus vieno specifinio kurso mokytojui, mokinių tvarkaraštyje atsiranda dar viena laisva pamoka.
E. Macrono vyriausybė tikėjosi, kad individualizavimas pakels mokslo lygį ir sumažins nelygybę, tačiau įvyko priešingai – prestižinės mokyklos siūlo platų ir kokybišką pažangių kursų asortimentą, o nepasiturinčių priemiesčių licėjai – minimalų kursų pasirinkimą. Be to, matematika tapo pasirenkamuoju dalyku, todėl daugybė mokinių jos atsisakė – atitinkamą matematinių gebėjimų nuosmukį ir užfiksavo PISA tyrimas.
Taškas dar nepadėtas
Spalio 4 d. premjeras nurodė švietimo, vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrams iki mėnesio pabaigos pateikti konkrečius sprendimus, apskaičiuoti jų įgyvendinimo kaštus ir nurodyti finansavimo modelį penkiose srityse: kaip užtikrinti pamokų organizavimą ir pedagogų stygių; kaip garantuoti orias mokymosi sąlygas mokyklų pastatuose; sutvarkyti moksleivių tvarkaraščius, kad jaunuoliai (Prancūzijoje mokyklose praleidžiantis nuo ankstyvo ryto iki vakaro) galėtų normaliai mokytis ir visavertiškai gyventi ugdymo įstaigose; supaprastinti ir patobulinti daug kritikos sulaukiančią aukštojo mokslo priėmimo sistemą „Parcoursup“; suteikti realią galią moksleivių taryboms. Pirmadienį pradėjo veikti tarnyba, kuriai moksleiviai gali pateikti savo skundus.
Vyriausybė pabrėžia, kad nors dialogas su moksleiviais bus aktyvinamas, jokioms smurto ar vandalizmo apraiškoms gatvėse nebus nuolaidžiaujama. Tačiau bent kol kas maišto dvasia nenurimo, o išlaidų tik padaugėjo. Švietimo ministerijos duomenimis, iki sekmadienio per protestus buvo „padegtos arba nusiaubtos“ 24 švietimo įstaigos. USL duomenimis, antradienį streikavo 1 800 mokyklų.
Nuo protestų pradžios „tikslingai užpulti“ ir sužeisti 78 švietimo sistemoje dirbantys žmonės (iš jų – 40 direktorių). Vidaus reikalų ministras Laurent’as Nuñezas taip pat pareiškė, kad nuo pirmadienio per operacijas buvo sužeista daugiau kaip 700 policininkų ir žandarų. Tarp sužeistų jaunuolių – 15-metis, kuriam nuo žemės pakelta speciali policijos mesta granata nutraukė plaštaką. Iki spalio 5 d. vakaro Bendras sulaikytųjų skaičius šalyje jau viršijo 6 500 asmenų (apie 85 proc. jų – nepilnamečiai).
Naujausi komentarai