69-erių vyras, 2003–2014 metais ėjęs ministro pirmininko, o vėliau – prezidento pareigas, iš pradžių buvo reformatorius, išplėtęs teises ir laisves, o tai leido jo šaliai, kurioje gyventojų daugumą sudaro musulmonai, pradėti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje.

Vėliau jis pakeitė savo poziciją ir ėmė slopinti kitaminčius, tildyti žiniasklaidą ir priimti demokratiją mažinančias priemones.

Gegužės 14 dieną numatyti prezidento ir parlamento rinkimai gali tapti didžiausiu iki šiol iššūkiu R. T. Erdoganui. Rinkimai vyks esant ekonominei sumaiščiai ir didelei infliacijai, praėjus vos trims mėnesiams po pražūtingo žemės drebėjimo, per kurį žuvo dešimtys tūkstančių žmonių.

Apžvelgiame kai kurias svarbiausias R. T. Erdogano atėjimo į valdžią ir valdymo datas:

1994-ųjų kovo 27-oji: R. T. Erdoganas, kandidatuojantis proislamiškos Gerovės partijos sąraše, išrenkamas Stambulo meru.

1997-ųjų gruodžio 12-oji: R. T. Erdoganas nuteisiamas už neapykantos kurstymą, nes perskaitė eilėraštį, kuris, teismų nuomone, prieštaravo Turkijos pasaulietiniams principams, ir jam skiriama keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

2001-ųjų rugpjūčio 14-oji: R. T. Erdoganas, atsiskyręs nuo Gerovės partijos kartu su kitais jos reformistinio sparno nariais, įkuria konservatyviąją Teisingumo ir plėtros partiją (AKP).

2002-ųjų lapkričio 3-ioji: Praėjus metams nuo įkūrimo, AKP per visuotinius rinkimus laimi daugumą parlamente. Tačiau R. T. Erdoganui neleidžiama kandidatuoti dėl jo teistumo.

2003-iųjų kovo 9-oji: R. T. Erdoganas išrenkamas į parlamentą per papildomus rinkimus po to, kai jam panaikinamas draudimas dalyvauti politinėje veikloje.

2003-iųjų kovo 14-oji: R. T. Erdoganas pakeičia savo kolegą iš AKP Abdullah Gulą (Abdulą Giulą) premjero poste.

2005-ųjų spalio 3-ioji: Turkija pradeda stojimo derybas su Europos Sąjunga, R. T. Erdogano vyriausybei pristačius virtinę reformų.

2007-ųjų liepos 22-oji: R. T. Erdogano partija laimi 46,6 proc. balsų visuotiniuose rinkimuose.

2008-ųjų kovo 31-oji: Konstitucinis Teismas priima nagrinėti bylą, kuria siekta, kad AKP būtų uždaryta dėl veikų, galimai pažeidžiančių sekuliarizmą. Galiausiai teismas priima sprendimą neuždaryti politinės jėgos, tačiau sumažina partijų finansavimą iš valstybės iždo.

2008-ųjų spalio 20-oji: prasideda pirmasis iš daugelio teisminių procesų prieš kariškius, įstatymų leidėjus ir visuomenės veikėjus. Įtariamieji kaltinami sąmokslu nuversti vyriausybę, o šie procesai, kaip paaiškėjo, yra fiktyvūs, pagrįsti suklastotais įrodymais ir skirti R. T. Erdogano oponentams pašalinti. Vėliau dėl šių procesų buvo apkaltintas JAV gyvenančio dvasininko Fethullah Guleno (Fethulos Giuleno) tinklas.

2010-ųjų rugsėjo 12-oji: R. T. Erdoganas laimi referendumą dėl konstitucijos pakeitimų, kurie leidžia vyriausybei skirti Konstitucinio Teismo teisėjus, apriboja kariuomenės galias ir užtikrina, kad prezidentai būtų renkami ne parlamente, o nacionaliniu balsavimu.

2011-ųjų birželio 12-oji: R. T. Erdoganas laimi visuotinius rinkimus, surinkęs 49,8 proc. balsų.

2013-ųjų gegužės 28-oji: Dėl planų iškirsti medžius Stambulo centre esančiame Gezi parke visoje šalyje prasideda antivyriausybiniai protestai. Per didžiausius kada nors Turkijoje vykusius protestus žūsta aštuoni žmonės, o vyriausybė kaltinama prieš protestuotojus naudojusi perteklinę jėgą.

2014-ųjų rugpjūčio 10-oji: R. T. Erdoganas laimi pirmuosius Turkijos prezidento rinkimus, surengtus tiesioginiu visuotiniu balsavimu. Nors šis postas iš esmės yra ceremoninis, jis kaltinamas viršijęs savo įgaliojimus ir kišęsis į šalies valdymą.

2015-ųjų birželio 7-oji: AKP, vadovaujama Ahmeto Davutoglu (Achmeto Davutohlu) po to, kai R. T. Erdoganas tapo prezidentu, parlamento rinkimuose praranda daugumą ir yra priversta formuoti koaliciją.

2015-ųjų lapkričio 1-oji: po kelis mėnesius trukusio nesaugumo, įskaitant „Islamo valstybės“ grupuotės sprogdintojų išpuolius ir dešimtmečius trukusio konflikto su kurdų kovotojais atsinaujinimą, AKP per pakartotinius rinkimus atgauna daugumą parlamente.

2016-ųjų liepos 15-oji: R. T. Erdogano vyriausybė atlaiko bandymą įvykdyti karinį perversmą, dėl kurio kaltinami JAV gyvenančio dvasininko F. Guleno, buvusio sąjungininko, pasekėjai. Per nepavykusį perversmą žuvo beveik 290 žmonių. Tuomet vyriausybė pradeda plataus masto susidorojimą su F. Guleno tinklu, suimdama dešimtis tūkstančių žmonių ir atleisdama ar nušalindama daugiau kaip 130 000 darbuotojų iš valstybinių pareigų. Uždaryta daug žiniasklaidos priemonių ir nevyriausybinių organizacijų, o represijos apėmė ir kritikus, įskaitant kurdų įstatymų leidėjus bei žurnalistus. Lėtai vykstančios stojimo į Europos Sąjungą derybos dėl demokratijos atsitraukimo yra įšaldytos.

2017-ųjų balandžio 16-oji: rinkėjai referendume nedidele balsų persvara pritarė šalies politinės sistemos pakeitimui iš parlamentinės demokratijos į vykdomąją prezidentinę sistemą, panaikinant ministro pirmininko postą ir sutelkiant daugybę galių prezidento rankose. Kritikai šią sistemą vadina „vieno žmogaus valdymu“.

2018-ųjų birželio 24-oji: R. T. Erdoganas laimi prezidento rinkimus, surinkęs 52,59 proc. balsų, ir tampa pirmuoju Turkijos prezidentu, turinčiu vykdomąsias galias, o jo partijos aljansas su nacionalistų partija užsitikrina daugumą parlamente.

2019-ųjų birželio 22-oji: R. T. Erdogano partija triuškinamai pralaimi pakartotinius Stambulo mero rinkimus po to, kai kovo mėnesį užprotestavo balsavimą, kuriame nedaug trūko, kad laimėtų pagrindinės opozicinės partijos kandidatas. Tai pirmas kartas nuo R. T. Erdogano pergalės mero rinkimuose 1994 metais, kai jo partija ir jos pirmtakai pralaimi svarbiame Turkijos mieste.

2023-ųjų vasario 6-oji: pražūtingas žemės drebėjimas nusiaubia dalį Turkijos ir Sirijos, Turkijoje žuvo daugiau kaip 48 000 žmonių. R. T. Erdogano vyriausybė kritikuojama už nepakankamą reakciją į nelaimę ir už tai, kad šalis nebuvo pasirengusi didelio masto žemės drebėjimui.