Kolumbija sėkmingai smaugia partizanus, bet vien jėga nesugebės išrauti revoliucijos šaknų

Revoliucijų katile – Lotynų Amerikoje – daugiau nei keturis dešimtmečius veikian-
tis partizanų judėjimas šiandien išgyvena krizę. Kolumbijos gyventojai ir tarptautinė bendruomenė džiaugiasi, kad Ginkluotosioms revoliucinėms pajėgoms (FARC) nepavyko įgyvendinti tikslo ir sukurti marksistinės valstybės. Tačiau laimėtas svarbus mūšis su partizanais dar nereiškia visiškos pergalės. O už ją kolumbiečiai gali brangiai sumokėti.
Dalį prisiminimų paliko džiunglėse
Nelaisvėje šešerius metus praleidusią 46-erių moterį buvo užvaldęs tikras jausmų sūkurys. Iš pradžių ji nuliūdo pamačiusi, kaip saugumo pareigūnai veidu prie grindų prirėmė jos pagrobėjus. Po kelių akimirkų visi 15 įkaitų iš laimės pradėjo taip šokinėti sraigtasparnyje, kad šis vos išsilaikė ore. Paskui pasipylė džiaugsmo ašaros, po ilgo laiko motinai vėl susitikus su vaikais.

Užsimaskavę Kolumbijos saugumo agentai, vilkintys marškinėlius su revoliucionieriaus Ernesto Che Guevaros portretu, apgavo sukilėlius ir be šūvių, be kraujo praėjusią savaitę išlaisvino 15 FARC įkaitų. Tarp išvaduotųjų buvo ir Ingrid Betancourt, laikoma svarbiausia sukilėlių įkaite, nes 2002 m. kandidatavo į Kolumbijos prezidento postą ir turėjo drąsos vykdyti rinkimų kampaniją partizanų kontroliuojamose teritorijose.
Dalį džiunglėse praleisto laiko I.Betancourt buvo prirakinta grandinėmis prie medžio. Tačiau politikė tikino, kad labiau kentėjo dvasiškai, ne fiziškai. Stengdamasi išlaikyti blaivų mąstymą, mintyse ji nuolat žaidė protinius žaidimus. Moteris nekirpo plaukų, kad jie rodytų nelaisvėje praleistą laiką. Grįžusi namo irgi atsisakė apsikirpti – tai jos solidarumo su tais, kurie liko partizanų rankose, ženklas. Baimindamasi dėl likimo draugų, ji atsisako detaliai pasakoti apie kankinimą ir žeminimą, kurį jai teko patirti nelaisvėje. I.Betancourt nenori skatinti pykčio: „Yra dalykų, kurie turėtų likti džiunglėse.“
Žinia, kad garsi veikėja išlaisvinta, abiejose Atlanto pusėse sukėlė džiaugsmo bangą ir viltį, kad Kolumbija, dar prieš dešimtmetį buvusi chaoso karalystė, žengia į naują istorijos etapą.

Vilioja partizanus iš miško

Marksistinės ideologijos besilaikanti ir iš narkotikų prekybos bei reketo pajamas gaunanti FARC buvo stambi Lotynų Amerikos piktžaizdė. Bet šį dešimtmetį organizacija išgyvena nuosmukį. Dalis jos narių krito mūšiuose su Kolumbijos kariuomene, kurią pinigais ir technika remia Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija ir Izraelis. Tačiau dar didesnis smūgis kovotojams – valstybė skatina dezertyruoti. Sudėjusiems ginklus sukilėliams Kolumbijos vyriausybė siūlo laisvę, pastogę ir dosnias premijas už vertingą informaciją apie partizanų veiklą.
Kelis dešimtmečius trunkančio konflikto išvarginti ir demoralizuoti sukilėliai vis dažniau pasirenka laisvę ir pinigus. Itin skaudžią išdavystę FARC lyderiai patyrė šių metų kovą, kai asmens sargybinis už 25 tūkst. JAV dolerių nužudė partizanų finansų vadovą Iváną Ríosą ir perdavė Kolumbijos kariuomenei jo nupjautą ranką bei kompiuterį su vertinga informacija.
Politinėje srityje FARC irgi lydi nesėkmės. Didieji Lotynų Amerikos revoliucionieriai Fidelis Castro ir Hugo Chávezas paragino partizanus atsisakyti smurto ir paleisti įkaitus.

Vis dar kelia grėsmę

Tačiau sakyti, kad atėjo keturis dešimtmečius trunkančio FARC pasipriešinimo pabaiga, dar anksti, perspėja ekspertai. „Jie buvo smarkiai pažeminti prieš visą pasaulį ir stengsis įrodyti, kad vis dar yra stiprūs“, – Kanados žiniasklaidai sakė Kalifornijos universiteto Lotynų Amerikos politikos analitikas Jorge’as de Sebastianas. Jis priminė, kad sukilėliai vis dar kontroliuoja Kolumbijos kalnuotas kaimų vietoves, kuriose nepriteklių kenčiantys žmonės neturi kitokių galimybių išgyventi, kaip bendradarbiaudami su sukilėliais. Be to, FARC laiko nelaisvėje maždaug 700 įkaitų. Tarp jų yra tiek Kolumbijos kariškių, policininkų ir politikų, tiek užsieniečių.
Pavojaus varpais skambina ir Kolumbijos prezidentas Álvaro Uribe. Kovos su sukilėliais būtinybe jis argumentuoja ketinimą pakeisti konstituciją ir likti prezidento poste trečią kadenciją. Jo šalininkai tiki, kad tai leistų visiškai nuslopinti FARC judėjimą. Nepaisydami to, kad tvirtam ir ryžtingam politikui pavyko išvesti šalį iš chaoso, kai kurie analitikai mano, kad Kolumbijai reikia naujo prezidento. Á.Uribe politinę karjerą temdo ryšiai su įtartinais žmonėmis, dalis jų stojo prieš teismą už žmogaus teisių pažeidimus, korupciją ir netgi žudymą. Be to, istorija rodo, kad trečia prezidento kadencija Lotynų Amerikoje dažnai reiškė autoritarizmo pradžią.

Prezidentas pasikliauja jėga

Įkvėptas I.Betancourt išlaisvinimo, „mosuoti kirviu“ mėgstantis Á.Uribe gali bandyti smogti sukilėliams dar didesne jėga ir atsisakyti su jais derėtis, nors to reikalauja tarptautinė bendruomenė. Dėl polinkio naudoti jėgą Kolumbijos prezidentas jau įgijo daug priešininkų užsienyje. Netgi Jungtinėse Valstijose, kurios iki šiol rėmė su FARC kovojančią Bogotą. Á.Uribe nemėgsta JAV demokratai, dabar kontroliuojantys parlamentą ir, kaip rodo apklausos, turintys didelių galimybių kitąmet užvaldyti Baltuosius rūmus.
Kolumbijos ekspertė, knygos „Teisingumo rūmai: Kolumbijos tragedija“ autorė Ana Carrigan mano, kad dabar Bogotai svarbiau pradėti dialogą, o ne toliau žudyti FARC lyderius ir skatinti išdavikus. „Karinė pergalė nepanaikins pamatinių politinio smurto priežasčių“, – mano ji.
Įtakingas žurnalas „The Economist“ neseniai rašė, kad Kolumbijos pažanga bus trapi tol, kol priklausys nuo vieno žmogaus. „Geriausia, kaip Á.Uribe gali pasitarnauti savo valstybei, – išeiti 2010-aisiais“, – ironizuoja leidinys.