Apie nesąžiningą rinkimų kampaniją, politikų gudrybes, rinkėjų nuotaikas ir lūkesčius dienraštis kalbėjosi su Ukrainos politikos analitiku Tarasu Dmytryku.

– Kokį įspūdį sudarė Ukrainos parlamento rinkimų kampanija?

– Po pastarųjų prezidento rinkimų mes grįžome prie senosios rinkimų sistemos, kai pusė parlamento renkama pagal sąrašus, o kita pusė – vienmandatėse apygardose. Bet iš abiejų sistemų buvo paimta viskas, kas blogiausia.

Partijų sąrašai nėra atviri, mes nematome, kas juose yra. Kas domisi, aišku, žino, nes partijos privalo pristatyti savo kandidatus. Bet tai ne tokia sistema, kaip, pavyzdžiui, Europoje, kur partijos sąraše dar gali išsirinkti kandidatus. Todėl grįžo senoji praktika, kai verslininkai tiesiog perka vietas sąrašuose.

Vienmandatėse apygardose padėtis dar baisesnė. Mažoritarinės sistemos efektyvumas išryškėjo dar Leonido Kučmos (antrojo Ukrainos prezidento – red. past.) laikais, kai kandidatai galėjo paprasčiausiai papirkinėti rinkėjus ir už pinigus, o iš esmės – už rinkimų kyšius, kad galėtų keliauti į parlamentą. Šiandien daroma tas pats. Labai daug kandidatų dalija populiariausią produktą – grikius, taip pat degtinę ir kitokius produktus. Tai draudžiama Ukrainos įstatymais, bet daroma per įvairiausius labdaros fondus. Fondas gali vadintis kokio Ivano Ivanovo vardu, kaip ir kandidato, ir jis dalija įvairius produktus ir netgi pinigus. Tai daroma masiškai.

Antra problema yra administracinių išteklių naudojimas, kai vietos valdžios atstovai palaiko vieną ar kitą kandidatą. Pavyzdžiui, ministro pirmininko Mykolos Azarovo sūnus Aleksejus, kuris netgi negyveno Ukrainoje, nusprendė balotiruotis Donecko srityje. Ten per visus susitikimus jį lydi vietos valdžia. Kai visuomenei pristatomi nauji mokykliniai autobusai, nupirkti už valstybės pinigus, teigiama, kad tai būtent jo nuopelnas. Nors iš tiesų jis nieko bendra su tuo neturi. Tai irgi vykdoma masiškai.

– Tuomet tikriausiai neverta stebėtis, kad reitinguose pirmauja valdančioji Regionų partija?

– Taip, ji yra pirma ir turi galimybių likti pirmoje vietoje. Tai galima paaiškinti vadinamojo oranžinio elektorato nusivylimu savo buvusiomis partijomis – Julijos Tymošenko "Tėvyne", dešiniąja radikaliąja "Laisve". Sėkmingą rinkimų kampaniją šiemet vykdė UDAR. Tai dar labai jauna partija, bet turi galimybių rinkimuose užimti netgi antrą vietą. Už aukštus reitingus ji turėtų būti dėkinga savo lyderiui boksininkui Vitalijui Klyčko. Daug rinkėjų juo pasitiki, bet jo komandoje daug nežinomų žmonių. V.Klyčko teigia, kad jungsis tik su opozicija, nors dar sunku pasakyti, kaip dėliosis koalicija parlamente.

Dar viena partija, tikrai pateksianti į parlamentą, – komunistai. Jų reitingai išaugo. Jie prisistato kaip opozicija, nors visuomet buvo ir dabar yra koalicijoje su valdžia. Bet jie kritikuoja valdžią, todėl žmonės, nusivylę Regionų partija, palaiko komunistus.

– Visgi prezidento Viktoro Janukovyčiaus ir Regionų partijos populiarumas pastaraisiais metais smuko. Kaip tai paaiškintumėte?

– Taip, populiarumas gerokai sumažėjo. Daug pažadų nebuvo įvykdyta. Pirmą kartą šalies istorijoje prezidentas visiškai kontroliavo visas valdžios institucijas. Tai buvo puikios sąlygos reformoms. Netgi Viktoras Juščenka, turėjęs labai didelę paramą, nekontroliavo parlamento dėl nesutarimų su J.Tymošenko.

Dabar ir parlamentą, ir, tenka apgailestauti, netgi teismus kontroliuoja prezidentas ir vyriausybė. Tai buvo puiki galimybė imtis greitų reformų. Bet nieko nebuvo padaryta dėl vyriausybės kokybės. Mūsų posovietinis elitas, nors deklaruoja provakarietišką kursą, iš tiesų linksta į visai priešingą kryptį. Kalbama netgi apie prisijungimą prie Muitų sąjungos su Rusija, Baltarusija ir Kazachstanu.

Europa labai neigiamai vertina opozicijos persekiojimą Ukrainoje. Vidaus padėtis, ekonominė ir socialinė politika irgi nedavė pozityvių rezultatų. Aiškėja daug korupcijos atvejų aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.

– Ko tikisi eilinis Ukrainos rinkėjas iš naujos valdžios?

– Sunku ko nors tikėtis, nes valdžioje iš esmės nėra naujų veidų. Tokiu būtų galima pavadinti V.Klyčko, bet netgi jo komandoje yra daug senų politikų, kurie palaikydavo dar L.Kučmą.

Opozicinis elektoratas tikisi, kad valdantieji dabar neiškovos konstitucinės daugumos. Jeigu jie laimės 300 iš 450 vietų Aukščiausiojoje Radoje, jie galės pakeisti konstituciją taip, kad prezidentą rinktų parlamentas. Nes V.Janukovyčiaus reitingai dabar tokie žemi, kad jeigu prezidento rinkimai vyktų šį savaitgalį, jis pralaimėtų beveik visiems opozicijos kandidatams.

– O ketinimų keisti prezidento rinkimų sistemą iš tikrųjų yra? Valdantieji apie tai atvirai kalba?

– Aišku, jie garsiai to nekalba, bet ekspertai ir žurnalistai, kurie nagrinėja šiuos klausimus, žino, kad toks planas yra.

Opozicija tikisi laimėti bent paprastąją daugumą – 226 mandatus iš 450. Tai būtų pirmasis žingsnis į 2015 m. prezidento rinkimus, kurie galbūt jau ką nors pakeis.

Pasikartosiu, Ukrainos politikoje trūksta jaunų veidų. Mes turime labai gyvybingą pilietinę visuomenę, atsirado netgi pirmoji pilietinės visuomenės politinė partija. Bet pagal Ukrainos įstatymus norėdama patekti į parlamentą ji turi užstatui surinkti 2,2 mln. grivinų (720 tūkst. litų). Nė vieno oligarcho, nė vieno verslininko nepalaikomai partijai tai neįkandama suma.

Kitas partijas palaiko verslininkai, oligarchai, o pastarieji į partijas žiūri kaip į investicinį projektą. Patekę į parlamentą, šie žmonės stengiasi susigrąžinti investuotus pinigus.

Bet visgi pilietinė visuomenė formuojasi, formuojasi naujos politinės partijos, iškyla nauji lyderiai, todėl atvirai tikiuosi, kad ateityje padėtis keisis.