Rūsti akistata su praeitim

Neseniai “Jotemos” leidykla lietuvių skaitytojus pirmąkart supažindino su įdomiu Pietų Afrikos rašytoju Achmatu Dangoru. Didžiumą savo gyvenimo jis paskyrė politikai, veiklai už rasinės diskriminacijos panaikinimą, paskui iki 2001 metų pabaigos vadovavo Nelsono Mandelos vaikų fondui, o vėliau atsidėjo vien tik kūrybai. Romanas “Kartus vaisius”, kurį turime progą skaityti lietuviškai, buvo patekęs į 2004-ųjų Bookerio premijos šešių finalininkų sąrašą ir rimtai pretendavo į šį prestižiškiausią Britanijos tautų sandraugos šalių literatūrinį apdovanojimą.

Neturėtų klaidinti autoriaus politinės veiklos patirtis – nors jo romanas ir yra glaudžiai susijęs su politinėmis PAR pervartomis, kūrinys aiškiai orientuotas ne į kokį nors kovos prieš apartheidą paveikslą, o į slapčiausias, tamsiausias žmogaus dvasinės patirties gelmes. Šiuo atveju tai ilgamečio apartheido režimo paliktos žaizdos žmonių protuose ir širdyse, kurių neužgydo jokie, net patys radikaliausi politiniai perversmai, išsvajotos laisvės, demokratijos ir nepriklausomybės susigrąžinimas. Šiuo aspektu “Kartus vaisius” šiek tiek susiliečia su nesena lietuvių tautos patirtimi, kai paviršiun iškilo penkiasdešimt metų glūdėjusios okupacijos skriaudos (mūsų nepriklausomybės atkūrimas netgi chronologiškai sutampa su radikaliuoju PAR demokratizavimu).

Dvasinė spalvotojų PAR gyventojų būsena atėjus į valdžią Nelsonui Mandelai A. Dangoro romane perteikta per tragišką vienos šiuolaikinės inteligentiškos šeimos – Sailio Alio, jo žmonos Lidijos ir sūnaus Maikio – likimą. Romano veiksmas ima rutuliotis pagrindiniam jo herojui Sailui Aliui, buvusiam Nacionalinio kongreso nariui, o dabar Tiesos ir susitaikymo komisijos advokatui, atsitiktinai parduotuvėje susidūrus su buvusiu policijos leitenantu Diubuazu, kuris prieš dvidešimtį metų prievartavo Sailo žmoną Lidiją. Tos prievartos vaisius – Lidijos sūnus Maikis, nors Sailas jį augino kaip tikrą savo vaiką. Grįžęs namo Sailas papasakoja Lidijai apie savo susitikimą su Diubuazu. Pagaliau prasiveržia visą šį laiką Lidijos viduje slėptas skausmas; iš savo jausmų painiavos niekaip nesugeba išsinarplioti ir Sailas; visą tiesą galų gale sužino ir Maikis. Sunki praeities našta suardo Alio šeimą: taip ir neatgavusi dvasinės pusiausvyros, namus palieka Lidija; negailestingai atkeršijęs motinos skriaudikui ir biologiniam savo tėvui, iš šalies bėga Maikis, kuris veikiausiai atsidurs tarp musulmonų fundamentalistų kokioje nors teroristus rengiančioje stovykloje…

“Kartaus vaisiaus” autorius per psichologiškai įtaigiai motyvuotus veikėjų charakterius ir tiesiog čiuopte apčiuopiamai atkurtą autentišką koloritą sugebėjo įkūnyti Pietų Afrikoje verdančio “rasių katilo” atmosferą – su joje vibruojančiomis tiek psichologinėmis, tiek kūniškomis aistromis ir šiaurietiškam lietuvio temperamentui ganėtinai egzotišku, sodriu seksualiniu jausmingumu.