Raginimai Lenkijos prezidentui atsiprašyti Lietuvos už Vilniaus krašto okupaciją 1920–1939 metais yra „žalingi“, pareiškė dienraščio „Rzeczpospolita“ užsienio naujienų redaktorius Jerzy Haszczynskis (Ježis Haščynskis).

Tokį pasiūlymą anksčiau šį mėnesį duodamas vieną interviu išsakė buvęs Lenkijos disidentas Zbigniewas Gluza (Zbignevas Gliuza), istorijos almanacho „Karta“ vyriausiasis redaktorius. Jis pareiškė, kad Vilniaus krašto užėmimas buvo klaida, dėl kurios Varšuva turėtų atsiprašyti Lietuvos. Jo nuomone, būtų geriausia, jeigu tai padarytų Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis).

„Niekam nedraudžiu formuluoti rizikingų pareiškimų, įsijausti į sudėtingas psichologinės tautų ir visuomenės grupių problemas. Tačiau įkalbinėti prezidentą, kad jis paneigtų, jog Vilnius du tarpukario dešimtmečius priklausė Lenkijai tokiu pačiu pagrindu, kaip ir Varšuva, Krokuva, Lvovas arba Gdynė – tai jau žalinga veikla“, – rašo J. Haszczynskis „Rzeczpospolita“ portale paskelbtame straipsnyje „Tvarsčiai lietuvių traumoms“ (Okłady na litewskie traumy).

Pasak jo, Lenkija po ilgiau negu šimtmetį trukusių teritorijų praradimų turėjo išsikovoti savo valstybės sienas sukilimais ir maištais – ne vien Vilniaus krašte, bet ir Didžiojoje Lenkijoje bei dalyje Silezijos.

„Taigi, kodėl turėtume atsiprašyti vien tik dėl Vilniaus – o ne dėl Poznanės arba Rybniko? Rimtai – kodėl iš viso turime atsiprašyti, kad miestas, kuriame anuo metu daugiausiai gyveno lenkai, neatsidūrė Lenkijoje?“ – klausia J. Haszczynskis.

Žurnalistas pridūrė, kad lenkai Vilniuje šiuo metu yra mažuma ir kad jokiam „sąmoningam žmogui“ nekyla abejonių, jog šis miestas yra Lietuvos sostinė, o abejonės dėl dabartinių sienų teisėtumo Lenkijoje nėra toleruojamos.

J.Haszczynskis taip pat priminė klausimą dėl Lietuvos 1923 metais įvykdyto Klaipėdos krašto užėmimo.

„Po Pirmojo (pasaulinio) karo Lietuva perėmė Klaipėdos kraštą panašiu būdu, kaip Lenkija įgijo Vilnių. Tai vyko generolo (Lucjano) Zeligowskio (Liuciano Želigovskio) stiliumi. Man nieko nežinoma apie kokius nors atsiprašymus iš Lietuvos pusės dėl to regiono, kuriame anuomet gyveno daugiausiai vokiečiai, perėmimo“, – pažymėjo jis.

Žurnalistas atkreipė dėmesį į kai kurių lietuvių veikėjų, tokių kaip poeto ir publicisto Tomo Venclovos, bent jau prieš keliolika metų reikštas mintis, kad šiuo metu Rusijai priklausanti Karaliaučiaus sritis – istorinė Mažoji Lietuva – turėtų priklausyti Lietuvai.

„Daug lietuvių politikų tuo metu kūrė planus perimti Mažąją Lietuvą, nes, jų nuomone, Kaliningrado srities statusas sovietinėje epochoje buvo laikinas. Dabar tai aprimo – Maskva tokių projektų taikiai nepriimtų – tačiau galbūt Kaliningrado trauma lietuvius tebevargina“, – rašo J.Haszczynskis, pridūręs, kad „nedidelės tautos svajonės apie didelę valstybę nėra Lenkijos problema“.

„Trečia – svarbiausia – įkalbinėjimas, kad prezidentas atsiprašytų už prieškario Lenkijos „klaidas“, yra visiškai atitrūkęs nuo to, kokią istorijos politiką veda mūsų kaimynai, kurių praeities vertinimai skiriasi nuo mūsiškių. Vokietija ir Rusija šiandien nėra nusiteikę atsiprašinėti, kaip ir Lietuva arba Ukraina. Ir ryžtingai pateikia savo praeities viziją“, – pabrėžė jis.

Pasak apžvalgininko, Rusijai nepriimtinos abejonės dėl Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino nuopelnų kovoje su nacistine Vokietija. Tuo tarpu Vokietija kaltę už Trečiojo reicho nusikaltimus stengiasi suversti naciams bei tikina, kad tuometė visuomenės dauguma bent jau iš dalies abejojo savo lyderio Adolfo Hitlerio politika.

„Sumanymų atsiprašyti arba statyti paminklus aukomis tapusiems lenkams randasi tik nišiniuose sluoksniuose, – teigia J.Haszczynskis. – Todėl ir Zbigniewas Gluza su savo sumanymais turėtų likti nišoje.“

„Lenkija turi vykdyti ryžtingą istorinę politiką, nes konkurencija šioje rinkoje – labai stipri. Mušimasis sau į krūtinę dar labiau blogina Lenkijos poziciją ... tarptautinėje istorijos rinkoje“, – pridūrė jis.

Pasak J.Haszczynskio, Z.Gluzos idėja faktiškai siūlo Lenkijai, kai kada kaltinamai dėl antisemitizmo, rusofobijos ir nacionalizmo, prisiimti dar ir okupantų įvaizdį.

„Yra dar ketvirta priežastis – atsiprašymas lietuviams vis tiek nieko neduotų, kaip ir daugelis kitų ženklų, kuriuos lenkai jiems parodė per pastaruosius 25 metus“, – pareiškė J.Haszczynskis.