Rumunės Maria Ene tradicinis baltas namas purvinoje gatvėje be pavadinimo viename Rumunijos miestelyje neturi vandentiekio, tačiau iš už tvoros matyti dvi palydovinės televizijos „lėkštės“.

Trys iš penkių M.Ene vaikų išvyko gyventi į Ispaniją. Ši šalis nėra labai tolima, tačiau visiems jaučiant Europos ekonomikos nuosmukį, motina su atžalomis pasimato tik kartą per metus ir jaučia poreikį išlaikyti ryšius su vaikais.

„Matausi su jais internete“, - sakė 69 metų moteris, gyvenanti Lupšanu miestelyje, esančiame už 75 kilometrų į rytus nuo Bukarešto.

„Mano anūkas parodė jiems mane, nes vienu metu jaučiau, kad nebegaliu taip gyventi, - Maria sakė su ašaromis akyse. - Jiems ten sunku, bet ką jie veiktų čia? Ten bent darbą turi.“

Praėjus daugiau nei 20 metų po komunistinių režimų žlugimo, turtinė atskirtis tarp Rytų ir Vakarų Europos išlieka; Juodosios jūros ir Baltijos regionų šalys netenka gyventojų nerimą keliančia sparta.

Narystė Europos Sąjungoje (ES) daugeliui atnešė klestėjimą, tačiau taip pat palengvino emigraciją; jauni žmonės išvyksta iš rytinių šalių, ypač jų kaimo vietovių, palikdami vis labiau senstančias ir skurdžias visuomenes.

Rumunijoje - antroji neturtingiausia ES narė, vidutinis mėnesinis atlyginimas kurioje tesiekia 450 JAV dolerių (apie 1 165 litus). Ji taip pat viena iš labiausiai nukentėjusių nuo masinės emigracijos: kaip rodo gyventojų surašymo duomenys, šalyje žmonių per dešimtmetį sumažėjo 12 procentų.

Kitame Senojo žemyno gale esanti Latvija, kurios ekonomikos vystymasis buvo laikomas pavyzdiniu iki dabartinės finansų krizė, neteko 13 proc. gyventojų, daugiausiai dėl emigracijos.

Abiem šalims teko imtis griežtų viešųjų išlaidų taupymo programų pagal Tarptautinio valiutos fondo (TVF) nustatytas finansinio gelbėjimo paketų sąlygas.

Palyginti turtingesnėse šalyse, tokiose kaip Čekija arba Lenkija, gyventojų skaičius liko stabilus dėl grįžtančių emigrantų ir atvykstančių iš kitų šio regiono šalių, kurioms sekasi prasčiau.

Tačiau toliau į pietus esančiuose Balkanuose ir šiaurinėse Baltijos regiono šalyse padėtis atrodo niūri. 2011 metais atliktų gyventojų surašymų duomenys rodo, kad Lietuva per dešimtmetį neteko 12 proc., Bulgarija - 7 proc., o Serbija, dar nepriklausanti ES, - 5 proc. gyventojų.

Tuojau po komunistinio režimo žlugimo 1989 metais Vengrija turėjo 10,4 mln. gyventojų, tačiau statistikos departamento duomenys rodo, kad pernai šis rodiklis nusileido žemiau dešimties milijonų.

Tuo tarpu turtingoje Vokietijoje žmonių pernai padaugėjo pirmąkart nuo 2002 metų - dėl imigracijos iš naujųjų ES narių, nors mirusiųjų skaičius vis dar buvo didesnis negu gimusiųjų, rodo statistikos biuro duomenys.

Žmonėms, kurie palieka skurdesnius Europos regionus, neatrodo, kad gyvenimo standartai juose pagerės artimiausiu laiku.

„90 proc. rumunų netiki, kad Rumunija sulauks geresnės ateities“, - sakė šalies kairiajai opozicijai vadovaujantis Victoras Ponta, kuriam pranašaujamas premjero postas po rinkimų ateinantį lapkritį.

Iki 2060 metų Rumunijos, Latvijos, Lenkijos ir Bulgarijos visuomenėse pagyvenusių žmonių bus daugiausia Europos Sąjungoje, lyginant su darbingo amžiaus žmonių skaičiumi, rodo Eurostato duomenys. Tai reiškia, kad mokesčius mokančių darbuotojų mažės, o vyriausybės išlaidos didės, nes gausės pensininkų, kuriuos reikės išlaikyti.

Iš 19 mln. Rumunijos gyventojų tik mažiau nei 5 mln. dirba ir moka mokesčius. Dauguma kitų - pensininkai, vaikai, save išlaikantys ūkininkai arba neteisėtai dirbantys žmonės. Daugiau nei 5 mln. pensininkų išlaikymui 2010 metais buvo skirti 9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Rumunijoje išėjimo į pensiją amžius buvo padidintas iki 65 metų vyrams ir iki 63 metų moterims, tačiau Bukareštui vis tiek nepavyksta subalansuoti biudžeto.

Latvija ketina imtis panašių priemonių.

„Pagal blogiausią scenarijų išlaidos socialiniam saugumui padidės iki labai aukšto lygmens“, - sakė banko „Bankpost“, priklausančio Graikijos finansų įmonių grupei „EFG Eurobank“, ekonomistas Mihai Patrulescu.

„Kad išspręstų šią problemą, vyriausybės turi tris galimybes: didinti išėjimo į pensiją amžių, didinti mokesčius arba nuolat išlaikyti didesnius biudžeto deficitus.“
ES 2012-uosius paskelbė „Europos aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metais“, siekiant paskatinti bendroves ir darbuotojus išlikti darbo rinkoje brandesniame amžiuje, taip pat padėti senesniems žmonėms gyventi nepriklausomai.

Tačiau esama ir privalumų, teikiamų daugybės užsienyje dirbančių emigrantų.

Milžiniška iš Rumunijos išvykusių emigrantų bendruomenė savo šeimoms pernai išsiuntė apie 2,6 mlrd. eurų (9 mlrd. litų); ši suma sudaro apie 2 proc. šalies BVP. Tokių lėšų buvo gauta gerokai mažiau negu klestėjimo metais iki ekonomikos krizės, tačiau jos tebėra svarbi paspirtis neturtingoms bendruomenėms.

Darbas užsienyje taip pat padeda žmonėms įgyti įgūdžių, daugelis jų galiausiai grįžta į savo šalis, kad atkurtų ryšius su savo šeimomis, sakė Vokietijos taptautinių ir saugumo reikalų instituto analitikas Roderickas Parkesas.

Nors senstančiose bendruomenėse vidutinis darbuotojų amžius taip pat didėja, tačiau jie turi daugiau patirties, pažymėjo jis.

„Manau, panika yra perdėta, o tikrovė turi daugiau atspalvių, - nurodė R.Parkesas. - Galiausiai tai gali išeiti į gera Rumunijai.“

Gabriela Gryger grįžo į Lenkija po darbo finansų įmonėse „Morgan Stanley“, „Soros Real Estate Partners“ ir „Goldman Sachs“ Londone, Niujorke ir Frankfurte. Apie 35 metų moteris dabar yra investicijų į nekilnojamąjį turtą agentūros Varšuvoje savininkė ir jos direktorė.

„Lenkija labai pasikeitė, - aiškino G.Gryger. - Nekilnojamojo turto rinka, kurioje aš dirbu, plačiai atsivėrė užsienio investuotojams ir vystytojams, todėl Lenkija taip pat tapo patraukli man.“

Tačiau Rumunijoje kur kas labiau akivaizdi neigiama emigracijos pusė.

Lupšanu nuo 2002 metų neteko beveik dešimtadalio gyventojų, be to daugiau nei 3 proc. priregistruotų šioje gyvenvietėje iš tiesų dirba užsienyje, sakė miestelio meras Victoras Manea.

„Apie 60 proc. bendruomenės gyventojų vyresni nei 50 metų, todėl prognozuoju, kad žmonių mažės toliau. Santuokų vis mažiau, o mirčių skaičius pastaraisiais metais dvigubai viršijo gimimų skaičių“, - pridūrė jis.

Pensininkė M.Ene taip pat sunkiai suduria galą su galu.

„Gaunu 300 lėjų (237 litus) pensijos, o mano vyras - 600 lėjų (474 litus), - skundėsi ji. - Gyvename nuo vienos dienos iki kitos.“