Su antpečiais ir uodega

Populiaraus rusų postmodernisto Viktoro Pelevino (g.1962) naujos knygos nuolat su nekantrumu laukia šimtai tūkstančių skaitytojų, ir jos pasirodymas rašytojo tėvynėje visuomet tampa skambiu literatūriniu įvykiu. Iš dalies nekantraujama dar ir todėl, kad šis viešumos privengiantis autorius itin dideliu produktyvumu nepasižymi, o neseniai Rusijos skaitančioji visuomenė išgyveno penkerių metų (1998-2003) laikotarpį, kai buvo perleidžiami vien anksčiau V. Pelevino sukurti kūriniai, tarp jų ir rašytojo vardą visame pasaulyje išgarsinęs romanas “Čiapajevas ir pustota” (orig. 1996, liet. 1998). Bet vėliau ledai, regis, vėl pajudėjo. Po 2003-iaisiais išėjusio ir daug šurmulio sukėlusio V. Pelevino naujo prozos rinkinio ilgu pavadinimu “Pereinamojo laikotarpio iš niekur į niekur dialektika” (pervadintą “Skaičiais” šią knygą pernai lietuvių kalba išleido “Jotemos“ leidykla) jau kitais metais, 2004-aisiais, rašytojas savo gerbėjus pamalonino nauju romanu “Šventoji vilkolakio knyga”. Prieš pat šiųmetę Vilniaus knygų mugę toji pati “Jotemos” leidykla suskubo su naujausiu rusų literatūros postmodernizmo grando romanu supažindinti ir Lietuvos skaitytojus.

Romano “Šventoji vilkolakio knyga” siužetas, kaip ir įprasta postmodernizmo stilistikai, – fantastinis-alegorinis, o patsai pasakojimas pateikiamas vilkolakės lapės užrašų forma. Iš senovės Kinijos kilusi vilkolakė lapė, vardu A Chuli (ne, tai ne rusiškas keiksmažodis, o, kaip pačios romano pasakotojos lūpomis tvirtina autorius, kinų kalbos žodis, reiškiantis “Lapė A”), gyvena mūsų dienų Maskvoje. Savo kuklų būstą įsirengusi nuošalioje patalpoje po sporto komplekso tribūnomis. Ji save tapatina su populiariu kinų mitologijos personažu ir iki šiol priklauso šimtmečiais egzistuojančiai, po visą pasaulį pasklidusiai vilkolakių lapių šeimai, kurios narės bendrauja elektroniniu paštu, turi niekad nesenstančių, sportiškos išvaizdos merginų pavidalą ir gyvena iš prostitucijos arba ilgesnį laiką susidėjusios su turtingais vyriškiais. Su žmonėmis, tiksliau – savo klientais, A Chuli santykiauja ne įprastu fiziniu būdu, o pasitelkusi kerus: jai tereikia nutaikius progą pasišalinti, tarkim, į vonios kambarį, iš po drabužių išsitraukti ten slepiamą nedidelę uodegėlę, kuri beregint išsiskleidžia į papurusią vėduoklę, ir, skubiai grįžus pas jos laukiantį vyriškį, pamojuoti uodega šiam prieš akis. Klientas, akimoju paveiktas kerų, vėliau šios akimirkos neprisimena ir toliau išgyvena neva natūralius fizinius pojūčius – vienas lovoje su pasitenkinimu santykiauja su tariama mergina, tuo tarpu tikroji mergina-lapė-vilkolakė abejingai sau stebi groteskišką vaizdą ir tik stengiasi neužsnūsti, nes antraip gali nutrūkti šamaniškas ryšys. Beje, labai retai, tačiau kartais taip pasitaiko…

A Chuli gyvenimas ramiai sau teka įprasta vaga, tačiau sykį nutinka, atrodytų, neįmanomas dalykas: vilkolakiškas lapės triukas išskleista uodega keturpėsčiai stovint prieš jauną žavų vyriškį Rusijos Federalinės saugumo tarnybos generolo uniforma ne tik nesuveikia, bet dargi atvirkščiai – generolas jos akyse transformuojasi į vilkolakį vilką, kaip vėliau paaiškės, Sašą Pilkąjį. Tarp šios porelės pamažu užsimezga artima draugystė, kuri vėliau virsta į abipusę meilę. Prasideda jųdviejų nuotykiai šiuolaikinėje Rusijoje, į kuriuos sarkastiškai įsukama daug čionykščio politinio ir socialinio gyvenimo aktualijų – V. Pelevinas, kaip tikras rusų rašytojas, visada joms buvo dėmesingas. Pavyzdžiui, viena iš tokių – groteskiškai pavaizduotas FST “vilkolakių” kontroliuojamas naftos verslas.

Siužeto alegoriškumas, įvairių kultūrinių, socialinių, politinių aliuzijų gausa, lingvistiniai žaidimai V. Pelevino “Vilkolakyje” atveria didžiulę erdvę interpretacijoms: vilkolakio samprata Rytų mitologijose dažniausiai siejasi su lapėmis, Vakarų kultūrose – su vilkais, o Rusijoje… su antpečiais ir pan. Taigi romanas jo suvokimo prasme gan universalus – jame kiekvienas gali sau rasti tiek, kiek jis intelektualiai pajėgus iš jo pasiimti. Kad ir kaip vienas ar kitas perskaitysime naująjį V. Pelevino kūrinį, vis dėlto turėsime sutikti, jog jis žaismingas, nenuobodus, bet sykiu savyje slepiantis ganėtinai gilių filosofinių įžvalgų, kurios skaitytojo per daug neįpareigoja – skaitydamas jis gali vien ta žaisme ir apsiriboti.

Juolab kad panašiai savo išgyvenimus komentuoja patsai autorius: “Šis romanas buvo ne tiek sukurtas, kiek padiktuotas man moteriškos būtybės, labai simpatiškos, kurią aš tiesiog įsimylėjau, kol rašiau knygą. Aš, žinoma, nenoriu pasakyti, kad tikiu panašiais dalykais, – paprasčiausiai subjektyviai viską taip ir išgyvenau. Knyga rašėsi labai lengvai, ir aš atlikau ne tiek kūrėjo, kiek stenografuotojo ir redaktoriaus vaidmenį. (…) išties buvau smarkiai susitapatinęs su heroje – taip, kad kelis sykius man pasivaideno, jog barškinu per klavišus lapės letenėlėmis. Tai įdomus jausmas. Tikriausiai kažką panašaus išgyvena Stanislavskio sistemą praktikuojantis aktorius. Bet aš nedėjau jokių pastangų. Ir man buvo labai gaila rašyti paskutinį puslapį ir skirtis su heroje.”