Paskutinis Lietuvos karių būrys KFOR-20 balandžio 9-ąją pradėjo tarnybą Kosove. Nuo pat 1999 m. misijoje dalyvaujantys lietuviai svariai prisidėjo prie šios šalies saugumo, bet ten dar būtina daug ką nuveikti.

Kalnai, saulė ir statybos

Bemaž 30 iš Lietuvos atvykusių dvidešimtojo KFOR (Kosovo Force – angl.) būrio kareivių Kosovas pasitiko pavasariškais orais. Kai kurie čia atvyko ne pirmą kartą, tad ypač nesistebėjo atsivėrusių kalnų vaizdų grožiu. Kiti smalsiai dairėsi, tikriausiai mėgindami įvertinti aplinką, kurioje jiems teks praleisti šešis savo gyvenimo mėnesius.

Kelionė nuo karinio oro uosto iki Ferizajaus miesto Kosovo rytuose, kur JAV "Bondsteel" karinėje bazėje įsikūrę lietuviai, nėra ilga. Tačiau maždaug valandos kelio užteko susidaryti vaizdui apie šalį ir jos gyventojus.

Dabartinis Kosovas iš esmės yra didžiulė statybų aikštelė. Miestelių gatvėse – daugybė statybinėmis medžiagomis prekiaujančių parduotuvių. Paklausos, ko gero, taip pat netrūksta, juk Kosovas yra vienas tankiausiai gyvenamų regionų Europoje.

Dar vienas vietos gyventojų pamėgtas verslas – prekyba automobilių detalėmis. Mašinų sąvartynų čia maždaug tiek pat, kiek ir statybinių medžiagų parduotuvių.

Bedarbių daugiau

Prekyba Kosove yra daugelio pragyvenimo šaltinis. Šalia paprastų cigaretėmis ir saldainiais prekiaujančių kioskų matyti iškabinti žinomų Vakarų bendrovių prekių ženklai, gausu prabangių automobilių salonų. "Turtinė nelygybė čia maždaug kaip Lietuvoje dešimto dešimtmečio pradžioje", – teigė Dainiumi prisistatęs misiją baigiantis karys.

Labiausiai prasigyveno tie, kurie iš karto po karo turėjo pinigų ir spėjo pradėti savo verslą. Kas tokios galimybės neturėjo, šansų susirasti darbą Kosove beveik neturi. Bedarbių čia daugiau nei dirbančių. Etatai valstybės tarnyboje užimti, o privačiame sektoriuje vyrauja šeimos verslas.

Laimės kūdikiais vadinami tie, kurie įsigudrina įsidarbinti KFOR bazėse. Tokių nelabai daug, nes bazėse albanams patikimos tik aptarnaujančio personalo funkcijos. Pakelti ir nuleisti užkardą patikros poste, surinkti šiukšles, išvalyti teritoriją, išskalbti patalynę – už šiuos darbus mokama apie 450 eurų (apie 1550 litų) per mėnesį.

Bet už tokį atlygį vienas Kosovo albanas sugeba išlaikyti dviejų trijų artimiausių giminaičių šeimas ir dar statytis namą. Mat gaunantys 150 eurų per mėnesį čia laikomi gerai uždirbančiais. Nuosavos valiutos neturinčiame Kosove įprasta atsiskaityti eurais.

Skurdas itin matyti važiuojant į atokesnius rajonus. Ypač KFOR karių laukia kalnų kaimelių vaikai. Kariškiai, vykdami patruliuoti, nepamiršta pasiimti sulčių ar saldainių.

"Jeigu vaikų daugiau, nei sulčių pakelių, geriau neduoti. Gali kilti konfliktas. Kartais reikia prižiūrėti, kad vyresni neskriaustų jaunesnių, neatimtų iš jų dovanų", – pasakojo Lietuvos kareiviai.

Žmonės įprato gauti

Keliais maršrutais, dažnai kalnuotose vietovėse, patruliuojantys Lietuvos kariai tikino, kad santykiai su gyventojais yra puikūs. Iš tiesų važiuojant per kaimus žmonės sutikdavo KFOR mašinas mojuodami ir palydėdavo šypsenomis. Gavę saldainių ar vaisių vaikai dėkodavo: "Thank you."

Su kai kuriais vietiniais užsimezga ypatingas ryšys. "Mokykloje, kurios remontą prižiūrėjome, per Kalėdas organizavome šventinį renginį – grojome gitara, išdalijome dovanas. Nors tai musulmoniškas kraštas ir šios šventės čia nėra, vaikams viskas labai patiko. Vaikai nenorėjo mūsų paleisti. Lipo ant kelių, verkė..." – pasakojo lietuvių būrio karys Olegas.

Tačiau toks NATO ir tarptautinės bendruomenės dėmesys turi neigiamą pusę. "Žmonės pripranta, kad jiems visi viską duoda, tad kai kurie net nesistengia ieškoti darbo. Mėgina išnaudoti padėtį. Jeigu pamato, kad kas nors juos fotografuoja, prieina ir reikalauja pinigų. Ir neduok Dieve, jeigu įvyktų avarija ir būtų sudaužyta vietos gyventojo mašina, galima lažintis, kad iš kariuomenės jis išspaustų dvigubą automobilio kainą", – atviravo jis.

Krašto gyventojai išties nesudaro darbščių žmonių įspūdžio. Derlinga žemė, įspūdingas kraštovaizdis, puikus klimatas – šie pranašumai beveik neišnaudojami. Žemės ūkio ar turizmo sritis šalyje neišplėtota. Be to, akis ypač bado kalnai šiukšlių.

"Niekas nesirūpina nei šalies įvaizdžiu, nei ekologija. Turbūt jie tam dar nepribrendo, dar nėra patenkinę svarbiausių poreikių. Kai tai įvyks, gal ir aplinką sutvarkys", – mintimis dalijosi Dainius.

Patrulis sudrausmina

Net ir neturėdami daug pinigų albanai pasirūpino, kad tinkamai būtų pagerbti jų tautos herojai, kurie paaukojo gyvybę kovoje dėl nepriklausomybės. Tokių paminklų Kosove daugybė.

"Patys žmonės yra geranoriški ir girtų čia beveik nepamatysi, – apibūdino Kosovo albanus Dainius. – Aišku, jie geria, bet, matyt, ne iki žemės graibymo. Be to, jie gana ramūs. Nors pasitaiko ir erelių. Pavyzdžiui, stovint kelio, skirto tik kariniam tranzitui, patikros poste tenka sutikti tokių, kurie reikalauja leisti pravažiuoti. Tada tiesiog paaiškini, kad to nebus, jie apsisuka ir nuvažiuoja."

Rimtesnių incidentų, negu minėtas, per misiją daugeliui Lietuvos kareivių matyti neteko. POLUKRBAT bataliono (Lenkų, ukrainiečių ir lietuvių jungtinis batalionas) atsakomybės zonoje beveik nėra serbų, tad nėra ir pagrindo kilti etniniam konfliktui. Tačiau padėtis, anot karių, gali greitai pablogėti dėl kitų priežasčių.

"Mes tarsi sudrausminame žmones. Juk yra nemažai tokių, kurie nėra prieš užsiimti nelegalia veikla, pavyzdžiui, narkotikų gabenimu, o mūsų patruliavimas juos nuo to sulaiko. Todėl ir nusikalstamumas čia nedidelis, – tikino kariai. – Be to, tenka prižiūrėti, kad nebūtų niekinamos šventyklos, nes tokie veiksmai tikrai gali išprovokuoti konfliktą."

Padėtis netokia rami šalies šiaurės rytuose – ypač Kosovo Mitrovicoje. Dauguma gyventojų – serbai, kurie nors suvokia, jog KFOR lygiai taip pat saugo ir juos, vis dėlto jaučiasi nuskriausti ir dėl to nepatenkinti. Taigi už saugumą šiame regione atsakingi prancūzai kiekvieną dieną turi būti pasirengę suvaldyti padėtį.