Paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamas kaimynės Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka greitai gali prarasti šį titulą, kuriuo pastaruoju metu ypač mėgsta didžiuotis prieš užsienio žiniasklaidą.

Pirmadienį ES panaikino apribojimus jam ir daliai kitų jo režimo pareigūnų vykti į Bendrijos šalis. Tai gan didelis žingsnis veržiantis iš tarptautinės izoliacijos. Į ją Baltarusija pateko po 2006-ųjų prezidento rinkimų, kurių rezultatų Vakarų pasaulis nepripažino.

Kad ir kaip būtų keista, šių metų Baltarusijos parlamento rinkimai taip pat buvo pripažinti kaip nedemokratiški, bet draudimo įvažiuoti į ES panaikinimas – veikiausiai tik pradžia, toliau bus sušvelnintos ir kitos sankcijos.

Viena vertus, pagaliau suvokta, kad sankcijos jokios naudos nei Vakarams, nei Baltarusijai neatnešė, o didžiuliai pinigai, mesti opozicijai, išgaravo be jokio pėdsako. Sankcijų politika Minską tik dar labiau pririšo prie Maskvos, o tai nėra malonu nei ES, nei energetinį šantažą pajutusiam Minskui.

Kita vertus, A.Lukašenka pastaruoju metu padarė daug nuolaidų. Iš kalėjimo paleido kelis politinius kalinius, sušvelnino gniaužtus opozicijai ir aiškiai išgirdo Vakarų užuominą, kad  pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės negalima.

Vadinasi, abi pusės viena kitą išgirdo. Kas toliau? Viskas priklausys nuo A.Lukašenkos gebėjimo laviruoti tarp Rytų ir Vakarų. Regis, Vakarai jau po truputį pratinasi prie minties, kad Baltarusijai reikia suteikti statusą, kažkuo panašų į Kazachstano ar Azerbaidžano. Šios šalys toli gražu nėra demokratijos citadelės, bet sankcijos ir izoliacija joms tikrai negresia.