Tarptautinę moters dieną žmogaus teisių gynėjai vėl bando atkreipti dėmesį į dažnai ignoruojamą problemą – moterų apipjaustymą.

Skausmingi prisiminimai

Kiekvienais metais trys milijonai mergaičių ir merginų pasaulyje išgyvena kažką panašaus: "Dvi moterys griebė mane ir nusivedė į kambarį. Viena atsistojo už manęs, rankomis laikė mano galvą, o keliais prispaudė pečius taip, kad negalėjau pajudėti. Iki šiol girdžiu savo rėkimą tuomet. Negaliu pamiršti, kaip verkiau ir stenėjau."

Tai ištrauka iš knygos, kurią parašė senegalietė rašytoja Khady Koïta, išgyvenusi apipjaustymą būdama septynerių.

Moterų apipjaustymas yra žalojanti operacija, tradiciškai praktikuojama kai kuriuose pasaulio regionuose: mergaitėms pašalinami išoriniai lytiniai organai, kad jos ateityje negalėtų patirti seksualinio malonumo ir būtų ištikimos savo vyrams.

"Iki šiol pykstu ir nesuprantu: kaip žmonija, padariusi tokią pažangą visose srityse, iki šiol nepadėjo taško šitokiai barbarystei. Kodėl nesikeičia požiūris į šią problemą? Štai kas kelia man pyktį", – sakė Kh.Koïta.

Gresia kalėjimas

Moterų apipjaustymas daugiausia praktikuojamas Afrikoje, taip pat kai kuriuose Azijos ir Lotynų Amerikos regionuose. Išeiviai iš šių regionų atneša tradiciją į Europą ir Jungtines Valstijas.

Prancūzijoje moterų apipjaustymas uždraustas įstatymu. Šalies teismai yra išnagrinėję šimtus bylų šiuo klausimu.

Prancūzijos įstatymai persekioja ir tuos tėvus, kurie siunčia dukras į tėvynę apipjaustyti. Taigi jei prievartos faktą pavyksta įrodyti, nepriklausomai nuo operacijos atlikimo vietos, už ją atsakingiems asmenims gresia kalėjimas.

Rašytoja Kh.Koïta šiandien gyvena Europoje, augina keturis vaikus ir atlieka visuomeninį darbą. Jos tikslas – paaiškinti žmonėms, kaip apipjaustymas žaloja vaiko kūną ir sielą.

"Tai yra smurtas prieš vaiko kūną. Aš tuomet to nesupratau, niekas manęs neįspėjo, ką man ketino daryti, – nei vyresnės seserys, nei draugės. Niekas, – pasakojo Kh.Koïta. – Už ką mane tuomet taip nubaudė? Psichologinė trauma lieka visam gyvenimui, kartais priveda prie depresijos. Mūsų visuomenėje depresijos nepripažįsta ar bent anksčiau nepripažino. Tiesiog sakė, kad išgyvenu sunkų gyvenimo tarpsnį. Bet aš supratau, kad tai apipjaustymo padarinys. Šios prievartos padarinius jaučiu iki šiol ir seksualiniame gyvenime, ir suvokdama save kaip moterį. Tai liko man visam gyvenimui."

Turi prabilti vyrai

Apie tikrąjį moterų apipjaustymo mastą Vakaruose gyvenančiose etninėse bendruomenėse tiksliai nežino niekas. Akivaizdu, kad apipjaustymas vyksta už uždarų durų. Prancūzijoje įstatymas įpareigoja profesionalus, kurie dirba su vaikais, pranešti valdžiai, jeigu ant vaiko kūno rastų egzekucijos pėdsakų arba jeigu vaikai patys apie tai papasakotų.

Malyje gimęs muzikantas Bafingas Kulas paliko tėvynę ir emigravo į Prancūziją dėl savo požiūrio į moterų apipjaustymą. Gana retas atvejis, kai afrikietis vyras atvirai stoja prieš smurtą mergaičių atžvilgiu.

"Man nelabai patinka toks terminas, bet patriarchalinėje visuomenėje vyras yra šeimos galva ir šeimininkas, – aiškino muzikantas. – Malis – tai patriarchalinės visuomenės pavyzdys. Todėl, siekiant išspręsti apipjaustymo problemą, apie ją privalo pradėti kalbėti vyrai. Kitaip šios kovos nelaimėsi: kaip pasakys vyras, taip ir bus. Ir dar – kai mes žalojame moteris, tai liečia ir mus, vyrus. Visi esame žmonės, todėl kalbame apie žmogaus teises. Vyrams derėtų susimąstyti ir prisijungti prie kovos."

Vien švietimo nepakanka

Skaičiuojama, kad apipjaustymą patiria kas trečia mergaitė Afrikoje. Europoje tikslių duomenų nėra, bet spėjama, kad vien Prancūzijoje maždaug 65 tūkst. mergaičių išgyveno šią žalojančią tradiciją.

Prancūzijos teisininkai įsitikinę, kad kovoti su apipjaustymu Europoje reikia naudojantis baimės svertais ir kartu šviečiant visuomenę.

"Jūs galite dešimtmečiais aiškinti išeiviams iš Afrikos, kad apipjaustymas yra kenksmingas ir pavojingas. Jie linkčios galva, bet toliau darys tą patį. Iki tol, kol suvoks, kad yra įstatymas ir už jo pažeidimą galima atsidurti kalėjime. Taigi nuo to laiko, kai pas mus įsigaliojo toks įstatymas, daugelis šeimų ėmė geriau ir rūpestingiau elgtis su dukterimis", – teigė moterų teises ginanti Paryžiaus advokatė Linda Weil-Curiel.

Rašytoja Kh.Koïta sutinka, kad reikia šviesti visuomenę: "Pažvelgę į Afrikos šalis, kur auga skaityti ir rašyti mokančių žmonių skaičius, pamatysime, kad jaunos motinos rečiau atiduoda vaikus apipjaustymui, nei jų motinos ir močiutės."

Deklaracija neįpareigoja

"Mūsų mergaitė to nepatirs!" – tokį šūkį Kh.Koïta svajoja užkabinti ant kiekvienos afrikiečių šeimos, gyvenančios Europoje, durų.

Praėjusių metų pabaigoje Jungtinių Tautų Organizacija paskelbė deklaraciją, kad moterų apipjaustymas neteisėtas. Tačiau šis dokumentas nėra įpareigojantis, todėl paskutinį žodį privalo tarti valstybių politikai.

Artėjant Tarptautinei moters dienai Briuselyje buvo surengta apskritojo stalo diskusija. Jos dalyviai ieškojo būdų šiai ydingai praktikai išnaikinti. Europos Komisija paskelbė, kad skirs 11,4 mln. eurų pagalbai apipjaustymo aukoms ir dar 3,7 mln. eurų šviečiamajam darbui ES valstybėse.