Tuomet demokratijos ir laisvės reikalavę studentai būrėsi simbolišku Kinijos politinės valdžios centru laikomoje viešojoje erdvėje. Prie jų prisijungė darbuotojai ir intelektualai; panašių demonstracijų vyko ir kitose šalies vietose.

Tačiau praėjus kelioms savaitėms po protestų pradžios šis judėjimas buvo sutraiškytas per naktį surengtą kariuomenės reidą, nusinešusį šimtus, o pagal kai kuriuos skaičiavimu – daugiau nei 1 000 žmonių gyvybių. Po šio numalšinimo valdančioji Komunistų partija įsipareigojo ateityje žūtbūt užkirsti kelią bet kokiems panašiems iššūkiams jos valdžiai.

Praėjus trims dešimtmečiams, šios žudynės tebėra vienas opiausių klausimų žemyninėje Kinijoje – cenzoriai griežtai draudžia net minėti šiuos įvykius.

Žemiau apžvelgiami penki pagrindiniai to neramaus pavasario įvykiai.

Balandžio 15-oji: reformatoriaus mirtis

Per Kultūrinės revoliucijos valymus nukentėjęs Hu Yaobangas (Hu Jaobangas) 1981 metais buvo išrinktas Kinijos komunistų partijos pirmininku, bet 1987-aisiais buvo atleistas iš šių pareigų dėl savo negriežto požiūrio į kilusią studentų bruzdėjimų bangą.

Hu Yaobangas liaudyje buvo gerbiamas kaip liberalus reformatorius, ir po jo mirties balandžio 15-ąją praėjus dviem dienoms Tiananmenio aikštėje prasidėjo pirmosios protesto akcijos.

Kinams nusivylus daug metų trukusiais ekonomikos sukrėtimais judėjimas įgijo pagreitį, o visuomenėje tvyrantis gedulas dėl buvusio partijos lyderio mirties virto vis garsesniais raginimais imtis politinių pokyčių ir pažaboti korupciją valdžios institucijose.

Balandžio 27-oji: protestai žaibiškai plinta

Balandžio 25 dieną aukščiausiasis lyderis Deng Xiaopingas (Deng Siaopingas) pareiškė, kad protestų judėjimas siekia nuversti Komunistų partiją. Remdamasis šiuo pareiškimu, valstybinis laikraštis „Renmin Ribao“ kitą dieną paskelbė aistras pakursčiusį redakcijos straipsnį.

Balandžio 27 dieną dėl šiame straipsnyje pavartotos retorikos įtūžusios minios plūdo į Pekino gatves; demonstracijos plito visoje šalyje.

Praėjus savaitei, minint Gegužės 4-osios judėjimo – 1919 metais Kiniją supurtusių beprecedenčių protestų prieš kolonializmą ir imperializmą – pradžios 70-ąsias metines, Pekine ir kituose miestuose, nuo Šanchajaus iki Siano, įsiplieskė naujų masinių demonstracijų.

Gegužės 13-oji: užimama Tiananmenio aikštė

Gegužės 13 dieną šimtai studentų užėmė Tiananmenio aikštę ir paskelbė bado streiką. Per tolesnes dienas prie jų prisijungė tūkstančiai kitų aktyvistų.

Gegužės 15 dieną demonstrantai sutrikdė istorinį Sovietų Sąjungos lyderio ir reformatoriaus Michailo Gorbačiovo vizitą, kuriuo siekta normalizuoti Kinijos ir SSRS santykius.

Gegužės 18 dieną konservatyvus kinų premjeras Li Pengas susitiko su studentais aktyvistais, tokiais kaip Wu'er Kaixi (Vuer Kaisi) ir Wang Danas (Vang Danas). Per šį nacionalinės televizijos transliuotą susitikimą jaunuoliai pažėrė priekaištų partijos lyderius.

Gegužės 20-oji: paskelbiama nepaprastoji padėtis

Gegužės 19 dieną partijos pirmininkas Zhao Ziyangas (Džao Dzijangas) per, kaip paaiškėjo vėliau, savo paskutinįjį viešą pasirodymą emocingai ragino bado streiko dalyvius palikti aikštę.

Dėl nenoro griebtis jėgos bendrapartiečių nemalonę užsitraukęs Zhao Ziyangas atleidžiamas, jam skiriamas namų areštas, truksiantis 16 metų – iki pat jo mirties.

Premjeras Li Pengas, vėliau pramintas „Pekino skerdiku“ dėl savo vaidmens brutaliai susidorojant su aktyvistais, gegužės 20 dieną paskelbė nepaprastąją padėtį dalyje sostinės.

Tačiau studentai pasiliko aikštėje ir pastatė „Demokratijos deive“ pavadintą statulą priešais Mao Zedongo (Mao Dzedongo) portretą ant Uždraustojo miesto rūmų sienos.

Birželio 3–5 dienos: kruvinas susidorojimas

Birželio 3-ąją vėlai vakare Musidi sankryžoje tankai prasiveržė pro jiems įvažiavimą blokavusių autobusų liniją. Kariai pradėjo šaudyti į minią.

Birželio 4-osios paryčiais iš visų pusių puolantys kariškiai apsupo Tiananmenio aikštę. Stebint durtuvus nukreipusiems oro desantininkams likę studentai palieka aikštę.

Daugiausiai žmonių žuvo už aikštės ribų esančiose gatvėse. Aukų skaičius ginčijamas, o vyriausybė iki šiol nėra paskelbusi oficialaus žuvusiųjų skaičiaus.

Pagal akademikų, įvykių liudininkų ir žmogaus teisių organizacijų vertinimus, per šias žudynes gyvybių neteko nuo kelių šimtų iki daugiau kaip 1 000 aktyvistų.

Birželio 5 dieną nežinomas protestuotojas pastojo kelią didelei tankų ir šarvuočių kolonai. Ši konfrontacija tęsėsi kelias minutes, paskui du vyriškiai demonstrantą nutempė.

Nufilmuotas „Tankų žmogus“ tampa vienu žinomiausių XX amžiaus simbolių. Jo tapatybė ir likimas vis dar nežinomi.