Pastelinėmis spalvomis nudažytoje patalpoje Bagdado morge keturi projektorių ekranai rodo neatpažintas karo aukas. Vieną rugpjūčio sekmadienį Hamidas Jassemas atėjo čia ieškoti atsakymo.

Atsisėdęs ant mėlynos plastikinės kėdės, jis pradėjo įdėmiai žiūrėti į ekraną. Po kiekvieno lavono nuotrauka buvo tik keturi skaičiai ir užrašas "Neatpažintas".

Nr. 5060 žuvo nuo kulkos, pataikiusios jam į smilkinį. Nr. 5061 buvo atvežtas sudarkytu veidu. Nr. 5062 ant kūno buvo išsitatuiravęs frazę "Mama, kur yra laimė?". 5071-ojo akys buvo atmerktos, tikriausiai spėjusios užfiksuoti paskutinę gyvenimo akimirką.

"Grįžkite atgal, – paprašė Hamidas, ir ekrane vėl pasirodė Nr. 5061. – Tai jis."

Į patalpą įėjo jo motina, pridengusi veidą juodu vualiu, ir sušuko: "Parodykite man mano sūnų!"

Hamidas jai už nugaros gestais maldavo projektoriaus mechaniko pasigailėti moters, bet neištvėręs garsiai sušuko: "Ne!"

"Nesakykite man, kad jis negyvas, – šaukė moteris. – Tai ne jis! Tai ne jis!"

Ekrane vėl pasirodė Nr. 5061. Moteris palinko į priekį, kratydama galva ir įdėmiai žiūrėdama į ekraną. Atrodė, kad per kelias sekundes jai prieš akis prabėgo visas 33 metų sūnaus gyvenimas.

"Taip, taip, taip", – raudodama ištarė moteris ir griuvo ant kėdės. Ji rankomis taip smarkiai įsikabino į veidą, kad ant nagų pasirodė kraujas.

Skaičiai atskleidžia Irako karo baisumus. JAV kariuomenės grafikuose jie rodo pažangą: 2006 m. Irake kas mėnesį žūdavo 4 tūkst. žmonių, o dabar – tik keli šimtai. Irako vidaus reikalų ministerijos duomenimis, nuo 2003 m. šalyje žuvo 72 124 žmonės. Tačiau šis skaičius yra pernelyg tikslus, kad būtų tikras. Vien į minėtą Bagdado morgą pateko daugiau nei 20 tūkst. neatpažintų kūnų.

Nr. 5061 turėjo tikrą vardą – Muhammadas Jassemas Bouhanas al-Izzawi, tėvas, sūnus ir brolis. Jo sunitų šeima gyveno šiitiškame Bagdado rajone. Kai 2005 m. suintensyvėjo etninis smurtas ir pradėjo siautėti ginkluotos šiitų grupuotės, jie pasikeitė pavardę, sveikindamiesi nustojo sakyti "Salaam aleikum", kaip daro dievobaimingi sunitai, ir kitais būdais bandė slėpti savo religinę kryptį.

Apkūnus ir barzdotas Muhammadas buvo religingiausias visoje šeimoje. Jis žiūrėdavo amerikiečių veiksmo filmus, bet penkis kartus per dieną eidavo melstis į Arafato mečetę.

"Mes prašėme jo, kad melstųsi namie, – prisiminė Hamidas. – O jis atsakydavo: Jeigu mane nužudys, tai bus Dievo valia."

2005 m. liepos 1 d. anksti ryte į šeimos duris pasibeldė policininkais apsirengę ginkluoti vyrai. Apsnūdęs Muhammadas pakilo iš lovos ir pusnuogis nusileido laiptais žemyn. Vyrai suėmė jį, įsodino į automobilį ir išsivežė, palikę jo verkiančią žmoną, motiną ir dvejų mėnesių dukrą. Tą dieną apylinkėse iš viso dingo 11 žmonių.

Po penkerių metų radę Muhammado kūną morge, artimieji nuvažiavo į policijos skyrių, iš kurio jis buvo pristatytas. Ilgai naršęs archyvus policininkas rado 2005 m. liepos 3 d. suvestinę. Joje buvo parašyta: "Rasta 11 neatpažintų kūnų. Jų rankos buvo surištos, akys užrištos, burnos užkimštos. Yra aiškių kankinimo pėdsakų."

Artimieji išsiaiškino, kad Muhammadas buvo palaidotas Nadžafe. Nuvykę prie kapo, vietoj paminklo jie pamatė kelias sucementuotas plytas su užrašu: "Neatpažintas, 5061, 2005 m. liepos 2 d."