Turkija – viena iš greičiausiai augančių Europos ekonomikų ir vis daugiau įtakos Europoje įgyjanti valstybė. Kai kurie Europos politikai teigia, kad ši valstybė gali tapti naujuoju tiltu tarp Rytų ir Vakarų, kiti primena, kad Europoje tik nedidelė jos dalis - tiek geografiškai, tiek ir kultūriškai.

Apie didžiausius šios šalies iššūkius, santykius su kaimynais, norą tapti Europos Sąjungos nare bei turbūt labiausiai Lietuvą su Turkija siejantį dalyką – krepšinį. Netrukus į Lietuvą atvykstantis Turkijos prezidentas Abdullahas Gulas išskirtinį interviu savo rūmuose Ankaroje davė LRT Televizijos žurnalistei Jolantai Paškevičiūtei.

Pone prezidente, vis daugiau lietuvių pamėgsta atostogas Turkijoje ir jau pažįsta šalį, bet turkams Lietuva vis dar tolima. Kokia Lietuva jūsų požiūriu?

Noriu pirmiausia perduoti sveikinimus poniai prezidentei, buvo labai malonu priimti jos kvietimą. O jūsų šalyje jau turėjau progos lankytis.  Žinau, kokia ji graži, susipažinęs su istorija, kultūra, architektūros verte. Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, o aš lankiausi jūsų šalyje dar būdamas užsienio reikalų ministru.

Taip, vis daugiau lietuvių atvyksta į mūsų šalį – esame turizmo šalis, stengiamės jiems sudaryti kuo geresnes sąlygas. Žinoma, norėčiau, kad ir daugiau turkų domėtųsi jūsų šalimi – investuotojų, prekybininkų, taip pat ir turistų ir, kiek žinau, Turkijos oro linijos greitai pradės skraidyti tiesiogiai į Vilnių ir tai prisidės prie mūsų ryšių stiprinimo.

O mūsų šalis sieja seni draugiški ryšiai, dar 1930-ais metais pasirašėme draugystės sutartį, o kai sovietų armija okupavo jūsų šalį, atmetėme šį aktą. Kai atgavote nepriklausomybę, mes ir jūs 1992-aisisi atidarėme ambasadas, o turizmo saitai dar labiau padeda pažinti vieni kitus.

Osmanų imperijos paveldas padeda ar trukdo šiuolaikinėje politikos arenoje?

Žinoma, didžiuojamės Osmanų imperija, didžiuojamės savo istorija. Bet Turkija dabar respublika, į tai atvedė tuometiniai mūsų lyderiai, intelektualai. Daug institucijų, kurios egzistuoja ir dabar, siekia Osmanų imperijos laikus, pavyzdžiui, Aukščiausiasis teismas ar Valstybės taryba, jų ilga istorija.

Bet dabar Turkija kitokia šalis, demokratinė, NATO narė, aktyviai veikianti Europos institucijose, buvome tarp Europos Tarybos įkūrėjų, aktyviai dalyvaujame Žmogaus teisių teismo veikloje, tęsiame derybas su ES dėl narystės, be abejo, mūsų užsienio politikoje padeda istoriniai ryšiai, kai turime reikalų su Balkanų ar Vidurio Rytų šalimis ar Baltijos šalimis. Kitais metais minėsime 600-tų metų diplomatinių ryšių su Lenkija sukaktį. ... Taigi, istoriniai ryšiai teikia daug privalumų, bet dabar Turkijos politiką atitinka istorijos realijas, mums svarbus stabilumas regione, ryšiai su mūsų partneriais NATO ir ES struktūrose.

Turkija aktyvi NATO narė, ar sėkminga narystė NATO skatina siekti ir ES narystės?

Šios organizacijos tarpusavyje nesusijusios. Mes buvome viena iš pirmų septynių NATO narių, įsijungėme 1952 metais, ryšiai su ES taip pat seni kaip bendra rinka, muitų sutartį pasirašėme 1996-aisiais, dar gerokai prieš kai kurias Europos Sąjungos nares. Taigi, muitų barjerų nėra nė su viena ES nare.  Turkija viena svarbiausių žemyno šalių, tad narystė Europos Sąjungoje realybė, kurios ji nusipelnė.

Kokia dabar derybų su Europos Sąjunga būklė?

Turime būti realistai – Turkija didelė šalis ekonomikos požiūriu ir pagal gyventojų skaičių. Tokių šalių derybos vyksta sunkiau, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė beveik 12 metų ėjo į Europos Sąjungą, dukart tai buvo vetuota, Ispanijos derybos truko 10 metų.

Turkijos ekonomika penkta pagal dydį žemyne, BVP sudaro trilijoną dolerių, daug gyventojų. Todėl natūralu, kad tokios didelės šalies derybos trunka ilgai. Bet noriu pažymėti  – įvykdėme visus politinius reikalavimus. O dabar, kai daugelis Europos šalių išgyvena krizę, Turkijos biudžeto deficitas tesiekia pusantro procento BVP. Ne tik biudžeto deficito, bet ir skolų lygis daug geresnis negu kai kurių Europos Sąjungos šalių.

Bet kokiu atveju, mes laisva valia patys stengiamės vykdyti derybų sąlygas, esu tikras, kad šalys kurios kuria dirbtinių kliūčių supras, kad Turkijos narystė būtų į naudą. Beje, per Lietuvos pirmininkavimą, kuris prasidės liepą, bus reikšmingesnių postūmių. Airija, dėjo daug pastangų, o per jūsų pirmininkavimą tikimės dar reikšmingesnių postūmių.

Viena iš kliūčių - Kipro problema. Ką juntate, kai būtent graikiškoji Kipro dalis apimta chaoso?

Jokiai  šaliai ir žmonėms mes nelinkime tokių sunkumų. Ekonomikos krizė graikiškoje Kipro dalyje labai liūdina, tikiuosi, kad jie priims tinkamus sprendimus dėl ekonominės politikos. Juk tokios krizės nekrenta iš dangaus, jos kaupiasi per ilgą laiką dėl neteisingos ekonominės politikos. Tokia populistinė politika iš pradžių patinka žmonėms, bet ilgainiui ji sprogsta ir veda prie tokių kančių. Belieka pasimokyti...

O politinė perspektyva... Turkija palaiko taikų sprendimą, vadovaujant Jungtinėms Tautoms 2004-aisiais buvo parengtas bendras Kipro suvienijimo planas, jį palaiko ir Europos Sąjunga. Planui pritarė Kipro turkai. Deja, Kipro graikai referendume jį atmetė, bet dabar jie po rinkimų turi naują prezidentą ir, tikiuosi, kad taikos derybos bus atnaujintos. Salos suvienijimas būtų naudingas įvairiais požiūriais: Kipro ekonomika taptų didesnės apimties, Turkija ir Graikija bendradarbiautų su visa sala, atsivertų visai kitos galimybės.

Osmanų imperijos palikimas ir dabar lemia santykius su kaimynine Armėnija. Kokia gali būti išeitis iš aklavietės?

Deja, mūsų santykiai su kaimyne Armėnija mūsų netenkina, bet labai stengiamės gerinti santykius su visu Kaukazo regionu, labai norime, kad jis taptų bendradarbiavimo regionu. Tik ką kalbėjau, kad Kipro salos suvienijimas atvertų didesnes galimybes, panašiai ir į Rytus nuo Turkijos esančios Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas turi potencialo tapti bendradarbiavimo regionu.

2008-aisiais aš buvau pirmas Turkijos prezidentas, aplankęs Armėniją, tai buvo aiškus mūsų geros valios įrodymas, buvau apkviestas į futbolo rungtynes, po to Armėnijos prezidentas apsilankė Turkijoje. Dabar santykiai klostosi ne taip gyvai kaip prieš kelerius metus, bet, tikiuosi, pagerės.

Kaip vertinate pareiškimus, kad Europos Sąjunga yra krikščioniškų šalių klubas?

Neteisinga taip kalbėti apie Europos Sąjungą, nes ji pati savęs nelaiko religiniu klubu. Be krikščionių Europoje gyvena įvairių tikėjimų žmonės – žydai, 13 milijonų musulmonų gyvena Europos Sąjungos šalyse. Europai svarbu ne religija, o vertybės – demokratija, įstatymo viršenybė, rinkos ekonomika,  tos bendros vertybės jungia Europą, o įvairios religijos yra jos turtas.

Bet Vakaruose stiprėja nuogąstavimai, kad Turkija suka nuo pasaulietinės politikos, ir tai siejama su dabartine vyriausybe, elitu. Tad kokios Turkijos ir jos elito vertybės?

Manau, kad tai neteisinga nuomonė. Per pastarąjį dešimtmetį Turkija ėmėsi reformų ir jas įgyvendino ir dabar labiau integruota į pasaulį. Anksčiau buvome uždaresnė šalis, bet dabar atvira pasauliui, pas mus atvyksta daug žmonių. Daugiau  užsienio kapitalo plaukia į Turkiją. Vien per pastarąjį dešimtmetį investuota 120 milijardų dolerių užsienio kapitalo, nes žmonės tiki Turkijos ateitimi ir varžosi dėl galimybės investuoti. Turkijos konstitucija pasaulietiška, niekam dėl jos klausimų nekyla. Kitas dalykas religijos laivė, tai vienas svarbiausių pasaulietinės valstybės principų. Kiekvienas turi tikėjimo laisvę, niekam nekyla kliūčių. Todėl tokia nuomonė neturi pagrindo.

Sirija taip pat Turkijos kaimynė. Kaip apskritai vertinate arabų pavasario padarinius? Kokia išeitis iš dabartinės padėties Sirijoje, ar Turkija jaučiasi saugesnė, kai pasienyje su Sirija buvo dislokuotos NATO priešraketinės sistemos „Patriot“?

Žinoma, jokiai šaliai nelinkėčiau tokio dalyko kaip pilietinis karas kaimynystėje. Norėtume, kad  Sirija būtų taiki, saugi ir demokratiška, o žmonės laimingi. Bet dabar trys milijonai Sirijos gyventojų turėjo palikti namus. Turkija priglaudė 200 tūkstančių Sirijos pabėgėlių, stovyklose stengiamės sudaryti jiems būtinas sąlygas, jau išleidome apie milijardą dolerių, ir toliau skirsime lėšų. Žinoma, mums svarbūs saugumo klausimai, tad Turkija, NATO narė, ėmėsi priemonių, bet mes neketiname kariauti su Sirija, jokiu būdu, tik norime apsiginti nuo galimos cheminio ginklo grėsmės.

Bet tikiuosi , kad pilietinis karas greitai baigsis, ir mes pamiršim tas siaubingas dienas. O dėl arabų pavasario, tai  dabartiniame pasaulyje nėra vietos autoritariniams režimams. Kaip ir Sovietų Sąjunga, jie priėjo liepto galą, taip ir Libijoje, Tunise, Egipte, Sirijoje daugiau nenorėta taikstytis su autoritariniais diktatoriais. Bet perėjimas prie demokratijos šalyse, kuriose įsikerojusi autoritarinė struktūra, nėra lengvas. Matome, kaip tai vyksta bet tikiuosi, kad jiems pavyks pasiekti demokratijos.

O kuo tai baigsis Sirijoje?

Dabar sunku pasakyti. Vienoje pusėje  – žmonės, reikalaujantys teisėtų dalykų, kitoje – jiems besipriešinantis režimas. Opozicija atstovauja daugumai, tad turėtų laimėti. Bet sunku pasakyti, kas galėtų padėti, kad tai baigtųsi kuo greičiau, būtų mažiau aukų ir sugriovimų, kad įsivyrautų nauja tvarka, kurią labai sunku įgyvendinti po tokio vidaus konflikto.

Lietuva netrukus sveikins ne tik Turkijos prezidentą, bet ir asmenybę, tad koks jūs žmogus, pone prezidente, kas jums svarbu ir vertinga?

Na, pirmiausia noriu, kad Turkija būtų stipri šalis, turiu galvoje tvirtą demokratiją, ekonomiką, politiką, žmogaus teisių standartus. Didžiuojuosi, būdamas lyderiu šalies, kuri eina tokia kryptimi, jos indėliu į pasaulį. Mano vertybės man svarbios, bet gerbiu ir kitų vertybes. Tikiu draugyste, žmonių bendradarbiavimu.

O kalbant apie Lietuvą negaliu nepaminėti mūsų abiems šalims svarbaus dalyko – krepšinio. Lietuva jame pranašesnė. Net Sovietų Sąjungos laikais lietuviai sudarydavo didelę dalį rinktinės. Turkijoje krepšinis antras pagal svarbą po futbolo. Būtent per pasaulio čempionatą, vykusį Stambule, Lietuva laimėjo bronzą 2009-aisisi. Puikiai pasirodė Lietuvos jaunimo rinktinė per pasaulio čempionatą Latvijoje. Labai malonu buvo stebėti tas rungtynes, o juk Lietuva taip pat neatsiejama nuo krepšinio.