Jis artėja tarsi nevaldomas traukinys. Vieną akimirką tu ruošiesi. Kitą – bandai apsaugoti namus. Trečią – bandai išgelbėti savo gyvybę. Šias akimirkas skiria vos kelios sekundės, nes didžiulis gaisras juda greičiau, nei žmogus pajėgia mąstyti, o juo labiau sureaguoti.

Su tuo susidūrė Australijos laikraščio "The Australian" žurnalistas Gary Hughesas, kuris savo kailiu patyrė šalies pietryčiuose visą savaitę siautėjančios stichijos jėgą.

Atsidūrė mirties apsuptyje

Praėjusį šeštadienį G.Hughesas pro langą ramiai stebėjo dūmų kamuolius, kylančius tolumoje. Vyras ir jo artimieji Sent Andruso miestelyje gyveno jau 25 metus ir ne kartą buvo susidūrę su gaisro pavojumi. Ugnis visada siautėdavo kur nors tolėliau, todėl ir šįkart valdžios įspėjimai neatrodė bauginantys. Sutvarkyti teritorijoje šiukšles, nupjauti žolę, paruošti vandens pompas – šiuos saugumo reikalavimus Pietų Australijos gyventojai žino kaip abėcėlę.

Vidurdienį vėjas papūtė link kalvos, ant kurios yra G.Hugheso namas. Pamatęs, kad vos už kilometro esantis slėnis paskendo dūmuose ir liepsnose, vyras išėjo į lauką paimti vandens siurblio ir aplaistyti pastato – tai irgi yra įprastas saugumo reikalavimas. Tačiau G.Hughesas pamatė, kad iš kitos pusės irgi artėja liepsnos, ir jos žaibiškai ropščiasi šlaitu. Dar kelios akimirkos – ir užsiliepsnojo medžiai, esantys vos už 50 m nuo namo.

G.Hughesas metė siurblį ir nubėgo į slėptuvę, kurioje glaudėsi jo žmona, sutuoktinių auginama 13 metų mergaitė ir keli gyvūnai, kuriuos per pastaruosius metus išgelbėjo veterinariją studijuojanti dukra.

Gintis nuo stichijos – beviltiška

"Karštas oras ir pelenai, tarsi plėšrūno nagai, skverbėsi pro kiekvieną namo skylutę, pro durų ir langų plyšius, – pasakojo ugnies spąstuose atsidūręs G.Hughesas. – Mes karštligiškai bandėme apsisaugoti šlapiais rankšluosčiais. Namą užtvindė dūmai, jie vis tirštėjo. Įsijungė gaisro pavojaus signalas."

Vyras išbėgo iš namo su viltimi, kad ugnies ruožas jau praslinko. Prie namo liepsnojo vienas iš dviejų automobilių. G.Hughesas čiupo vandens žarną, bet vanduo iš jos nebėgo. Tuomet jis griebė vieną iš kibirų, stovėjusių prie namo, bet rankose liko tik metalinė rankena, nutrūkusi nuo išsilydžiusio plastikinio korpuso.

G.Hughesas nuvarė antrą automobilį kiek atokiau ir parbėgo atgal. Name susikaupė dar daugiau dūmų. Atvėręs sandėliuko duris, jis pamatė atviras liepsnas.

"Tuomet supratau, kad namams jau galas, dabar reikia kovoti už mūsų gyvybes", – pasakojo G.Hughesas. Jis su artimaisiais užsirakino atokiausiame kambaryje, bet juodi nuodingi dūmai vis tiek skverbėsi pro plyšius.

Šeimą išgelbėjo automobilis

"Mes pradėjome kosėti, dusti. Gyvenimas priartėjo prie baisaus, bet neišvengiamo pasirinkimo: žūti nuo dūmų viduje arba liepsnose lauke", – akimirką prie mirties slenksčio prisiminė G.Hughesas.

Dėl tirštų dūmų jau negalėjęs matyti kitų, vyras staiga prisiminė gaisrininkų per pratybas duotą patarimą: kai nebelieka nieko kita, tave gali išgelbėti mašina. G.Hughesas nuskubėjo prie automobilio, kurį paliko už keliasdešimties metrų nuo namo, užkūrė variklį, įjungė kondicionierių. Įsodinęs žmoną, mergaitę ir šunį, vyras išvažiavo.

"Gręždamiesi matėme, kaip mūsų namai, viskas, ką turėjome, virto liepsnojančia, pakrypusia, pajuodavusia degėsių krūva. Šuo Gizmo, per gaisrą išbėgęs į lauką, papūgėlės Bobby, Zena ir Lucky – visi jie dingo, – pasakojo G.Hughesas. – Tuomet susimąsčiau: nuo ko pradėti, jeigu praradai viską ir negali netgi patvirtinti savo tapatybės? Bet netrukus supratau, kad tai visiškai nesvarbu. Mums pavyko pasprukti gyviems. Tiesiog gyviems. Tiek daug žmonių nesugebėjo to padaryti."

Niršta ant valdžios ir padegėjų

Iš ugnies pragaro gyviems ištrūkti nepavyko keliems šimtams žmonių. Merisvilio miestelyje sudegę lavonai gulėjo tiesiog gatvėse. Daugumą jų pavyks atpažinti tik atlikus DNR tyrimus.

Didžiausi gaisrai Australijos istorijoje sunaikino 365 tūkst. ha miško ir daugiau nei tūkstantį gyvenamųjų pastatų. Merisvilis, Gipslandas ir Kingleikas sudegė beveik iki pamatų. Ugnis visiškai apsupo šiuos miestelius ir atėmė iš daugumos žmonių net ir menkiausią viltį išsigelbėti.

"Garbės žodis, tai buvo panašu į Hirosimą. Atrodė, lyg būtų sprogusi atominė bomba", – pasakojo vienas padegėlis, kuriam pavyko likti gyvam.

Nors gelbėtojai dar nenumalšino visų miško gaisrų, savaitės viduryje nuo stichijos nukentėję australai patraukė atgal į nuniokotus namus. Jų sielvartą bandė palengvinti šalies premjeras Kevinas Ruddas, pažadėjęs atstatyti visus sudegusius pastatus, kad ir kiek tai kainuos.

Tačiau žmonių pykčio jam išvengti nepavyks. Gyventojai kaltina valdžią, kad ši per vėlai įspėjo apie grėsmę. Atrodo, kad tokiems dideliems gaisrams pati valdžia irgi nebuvo pasiruošusi. Ligoninėse trūksta vietų nudegimų patyrusiems pacientams, kai kur išseko nuskausminamųjų atsargos.

Tiesa, labiausiai gaisro aukas siutina faktas, kad nelaimę sukėlė padegėjai. Premjeras K.Ruddas juos apkaltino masine žmogžudyste ir pažadėjo griežtą bausmę. Keli įtariamieji jau sulaikyti, kitų fotorobotu padarytas nuotraukas policija pažadėjo išplatinti artimiausiu metu. Jeigu bus pripažinti kaltais, jiems teks už grotų praleisti visą likusį gyvenimą.