Užsienis lietuvaites vilioja pažadais
Gera svajoti apie širdžiai mielą darbą, kai bemiegės studijų naktys jau praeityje, o rankose turi aukštojo mokslo diplomą. Tačiau ką daryti, jei dėl didelės konkurencijos universitetuose (gabių, žinių trokštančių jaunų žmonių mūsų krašte tikrai netrūksta) planus, susijusius su išsvajota specialybe, tenka atidėti mažiausiai metams, arba nepalankiai susiklosčius gyvenimo sąlygoms neturi pinigų susimokėti už studijas, o dėl patirties trūkumo niekur negali įsidarbinti? Nemažai studentų tokiu atveju griebiasi šiaudo – auklės amato toli nuo gimtosios Lietuvos.
Darbą rasti sunku
„Daugiau nei prieš metus bankrutavus tėčio įmonei, likome be pajamų šaltinio, - pasakojo dvidešimtmetė klaipėdietė Martyna. – Tai buvo tikra tragedija visai šeimai: tėčio sveikata smarkiai pašlijo, liko daug negrąžintų skolų. Mama jau daugelį metų nedirba pagal specialybę (ji vokiečių kalbos mokytoja), aš Kaune studijuoju teisę (studijos mokamos), broliukas - vidurinės mokyklos šeštokas“. Mergina ieškojo darbo Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, tačiau beveik visi, atsiliepę į skelbimą, siūlė intymias paslaugas, kiti reikalavo darbo patirties. O iš kur jos gauti pirmo kurso studentei? „Beveik du mėnesius naktimis ploviau indus vienoje Kauno kavinukėje, labai pavargdavau, jausdavausi išsekusi, sušlubavo sveikata. Gaunamų skatikų ne tik už mokslus susimokėti, bet ir maistui nusipirkti neužtekdavo. Mečiau darbą, pasiėmiau akademines atostogas ir nusprendžiau ieškoti laimės svetur. Auklės darbas atrodė geriausia išeitis, juo labiau turėjau nemažai patirties: dar besimokydama vidurinėje keletą kartų per savaitę prižiūrėdavau kaimynų mergaitę, o ir brolis daug jaunesnis“.
Ir darbas, ir malonumas
„Au Pair“ programos, trunkančios nuo 3 iki 12 mėnesių, labai populiarios JAV ir daugelyje Europos šalių - Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Olandijoje, Airijoje, Anglijoje ir kt. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, šis sąrašas bus dar ilgesnis. Programoje gali dalyvauti 18-30 metų studentės, merginos, įgijusios išsilavinimą, ar dar besiruošiančios tai padaryti. Vaikinams šioje darbo srityje retai sekasi. Mylinčioms vaikus panelėms, pasak pašnekovės, tai puiki galimybė patobulinti užsienio kalbų žinias, „iš vidaus“ pažinti kitų šalių kultūrą ir žmones, susirasti draugų iš įvairių pasaulio kampelių, pakeliauti, kadangi auklės rūpinasi vaikais bei padeda atlikti namų ruošos darbus (tvarkyti kambarius, gaminti valgį ir pan.) numatytą valandų (dažniausiai 35-55 val.) per savaitę skaičių. Laisvalaikį merginos planuoja pačios: gali leisti laiką savo malonumui arba dirbti papildomus darbus. Už viršvalandžius mokama pagal atskirus tarifus.
Tenka ilgai laukti
Pasitaiko, kad agentūra šeimą suranda negreitai. Gali tekti laukti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Kai kurios visai nesulaukia savo šanso. Tada pradinis įnašas, sumokėtas už darbo vietos paieškas, negrąžinamas. Martynai pasisekė – maždaug po pusantro mėnesio atsirado galimybė važiuoti į Hagą. „Labai norėjau vykti į Airiją, bet kadangi tai yra viena iš nedaugelio šalių, kurioje valstybinė kalba anglų, savo eilės turėčiau laukti labai ilgai. Taip atsidūriau Olandijoje“.
Vergystė už skatikus
Agentūros ne tik rūpinasi darbo vietos paieškomis, bet padeda merginoms visą jų buvimo svetur laikotarpį. Jei dėl tam tikrų priežasčių iškyla būtinybė pakeisti šeimą, jos privalo surasti kitą.
„Man nepasisekė, - liūdnais prisiminimais pasidalino Martyna, - šeima, į kurią patekau, mane paprasčiausiai išnaudojo. Dirbau ne sutartas 30 val. per savaitę, bet dvigubai ilgiau, tačiau niekas man už tai papildomai nemokėjo“. Mergina turėjo prižiūrėti tris mažuosius išdykėlius: penkerių metų Miką, trejų metukų Dioną ir 16 mėnesių Pleną. Nelengva buvo rasti bendrą kalbą, tačiau mergaitės jauną auklę greit pamilo, rūpesčių kildavo tik su vyresniuoju berniuku: išlepintas neklaužada vis skundėsi motinai, kad Martyna per mažai su juo žaidžia, neskaniai ruošia mėgstamiausią desertą, ne ten padeda žaislus. Tačiau tai menkniekis, palyginti su tėvelių išsišokimais. Šeimininkai nerodė merginai net paprasčiausios žmogiškos pagarbos, elgėsi su ja kaip su tarnaite, neturinčia jokių teisių. Už nedidelį atlygį - 250 eurų per mėnesį Martyna turėjo visą dieną rūpintis vaikais: žaisti su jais, gaminti pusryčius, pietus ir vakarienę, rūpintis drabužėlių, patalynės švara ir pan., kuopti didžiulį trijų aukštų namą; savaitgaliais ji papildomai tvarkėsi sode. Jokio laisvalaikio, pramogų, draugų. Be leidimo panelė negalėjo ne tik į gatvę išeiti, bet ir išalkusi pavalgyti, kol prie stalo nesusirinkdavo visa šeimynėlė! Po aštuonių savaičių košmaro Martyna pareiškė, kad išeina: „Buvo baisu, nes neturėjau nei pinigų (pradėjo lankyti anglų kalbos kursus), nei nakvynės“, - prisimena pašnekovė.
Lieka laiko poilsiui
Laimė, Martyna greitai pateko į kitą šeimą. „Visą dėmesį skyriau vaikams - dvejų metukų Anei ir ketverių Markui. Tėvams tuo metu jie mažai rūpėjo: po skyrybų niekaip negalėjo pasidalinti bendrų turtų.“ Dabar padėtis stabili: už vaikų priežiūrą, maisto gaminimą, savo ir vaikų kambarių tvarkymą, apsipirkimą mergina gauna 260 eurų per savaitę (dirba apie 35 val. per savaitę) bei po du eurus už viršvalandžius. Ji turi nemažai laisvo laiko pramogoms, susitikimams su draugėmis (irgi dirbančiomis pagal „Au Pair“ programą) bei savo vaikinu Gregu, su kuriuo susipažino būdama Hagoje (jis lenkas, Olandijoje dirbantis pagal kontraktą), kelionėms po miestą ir jo apylinkes, lankymuisi parodose, meno galerijose. Įspūdingiausias auklės prisiminimas – kelionė į Graikiją: „Po ilgiau nei du mėnesius trukusio skyrybų proceso šeimininkė su vaikais dviem savaitėms išvažiavo pailsėti į Meteorą, kur gyvena jos sesuo su šeima, - prisimena pašnekovė.- Žinoma, aš važiavau drauge. Ten beveik nieko neveikdavau – ištisas dienas keliaudavome po vietovės apylinkes, grožėdavomės gamta“.
Daug laisvės, mažai kultūros
Olandija garsėja ne tik nuostabiomis tulpėmis ir įspūdingu kraštovaizdžiu, bet ir neribojama laisve. „Dauguma olandų yra laisvamaniai. Jie nepaiso bendrų elgesio normų, nepripažįsta sąvokų „dorovė“, „dvasinės vertybės“, „principai“, „taisyklės“ ir pan., - teigia Martyna. – Gatvėse, ypač sostinės, nėra labai saugu: dažnai sutinki narkomanų („žolė“ Olandijoje tikriausiai tokia pat populiari, kaip Lietuvoje cigaretės), seksualinių mažumų atstovų, transvestitų. Bene vienintelė vertybė – pinigai, nesvarbu, kokiais būdais jie uždirbami.“ Anot greitai besiruošiančios namo grįžti Martynos, dažnai jaučiamas menkas išsilavinimo bei išprusimo lygis. Mergina juokiasi prisiminusi ilgus aiškinimus, kad Lietuva nėra viena badaujančių Afrikos šalių, kad jos sostinė Vilnius, o ne Latvija ar Varšuva.
Haga – didelis, triukšmingas ir neramus miestas. Apie 50 proc. gyventojų – kitataučiai, todėl labai paprasta susikalbėti angliškai.
Į tėvynę grįžti nenori
Įdomu tai, kad nemažai auklėmis į svetimas šalis išvažiuojančių dirbti lietuvaičių darbo sutarčiai pasibaigus pasilieka ten ilgesniam ar net visam laikui. Daugelyje valstybių neleidžiama būti „Au Pair“ ilgiau nei metus, todėl merginos susiranda nelegalų darbą: dirba tarnaitėmis viešbučiuose, pasiturinčių ponų namuose. Naktiniuose klubuose, baruose jos plauna indus, grindis, dirba kitus „juodus“ darbus.
Žadama daugiau, nei duodama
Pagrindinės priežastys, dėl kurių kartą paragavusios auklės duonos jaunos merginos ir moterys atsisako panašaus pobūdžio darbo kitose šalyse, yra rutina (kasdien tenka dirbti tuos pačius darbus), sunku susidraugauti su vaikais (todėl pirmenybė paprastai teikiama turinčioms patirties ar pedagoginį išsilavinimą). Nelengva prisitaikyti prie šeimininkų charakterio, gyvenimo būdo, šalies tradicinių ypatumų, kultūros. Tai darbas, reikalaujantis didžiulės atsakomybės ir savarankiškumo. Be to, nors už būstą mokėti nereikia, susitaupyti retai pavyksta – visas santaupas „suryja“ išlaidos būtiniausioms smulkmenoms, kelionėms po šalį, kukliausioms pramogoms.
Naujausi komentarai