Neseniai ilgametis Kazachstano lyderis Nursultanas Nazarbajevas pareiškė, esą jam būtina pasitikrinti populiarumą. Nieko nelaukdamas jis paskelbė pirmalaikius šalies vadovo rinkimus. Ir, žinoma, juos laimėjo.

Rekordinis palaikymas

Nieko nauja. Dar prieš paskelbiant šios Azijos šalies savarankiškumą nuo SSRS aukščiausiame šalies valdžios poste įsitvirtinęs N.Nazarbajevas įtikinama persvara nugalėjo savo varžovus. Taigi jis šaliai vadovaus dar mažiausiai penkerius metus. Vadinasi, šios kadencijos pabaigoje sukaks lygiai 30 metų, kai Kazachstanas yra valdomas to paties žmogaus – N.Nazarbajevo.

Vadovauti didžiausiai Vidurio Azijos šaliai N.Nazarbajevas pradėjo 1989 m. Tuomet jis tapo vietos Komunistų partijos vadovu, o po SSRS žlugimo, 1990 m., buvo išrinktas pirmuoju šalies prezidentu. Tiesa, jis nebuvo iš tų, kurie pernelyg džiūgavo dėl SSRS žlugimo. Priešingai, nors pertvarkos metais jis ir dirbo iš vien su komunistais reformatoriais, tokiais kaip buvęs pirmasis Rusijos vadovas Borisas Jelcinas ar paskutiniuoju SSRS prezidentu vadinamas Michailas Gorbačiovas, bandžiusiais reformuoti sąjungą bei besipriešinusiais konservatyviems komunistų sluoksniams, vėliau N.Nazarbajevas gailėjosi SSRS, tad visais įmanomais būdais stengėsi palaikyti bene visas buvusios SSRS erdvės reintegracijos iniciatyvas.

Šiuo metu Kazachstanas drauge su Rusija ir Baltarusija sudaro Eurazijos sąjungą, yra kolektyvinių posovietinės erdvės gynybos struktūrų narys, be to, ko gero, artimiausias Rusijos sąjungininkas regione.

Ekonominiai sunkumai

Maskvos ir Astanos interesai sutampa, tačiau lazda turi du galus. Vakarų šalių paskelbtos sankcijos Rusijai smogė ir Kazachstano ekonomikai. Pastaruoju metu ji kaip reikiant susitraukė. Tiesa, prie to dar prisidėjo ir naftos kainų sumažėjimas, o Kazachstanas – vienas iš didžiausių juodojo aukso eksportuotojų pasaulyje.

Ekonomikos problemas lėmė ir stojanti Kinijos ekonomika. Ši Azijos milžinė – taip pat viena iš svarbiausių Kazachstano prekybos partnerių.

N.Nazarbajevas pažadėjo, kad ekonomika – šios jo kadencijos prioritetas. Regis, jo žodžiais kazachai tiki. Nors tarptautiniai rinkimų stebėtojai teigė, kad rinktis nelabai buvo iš ko.

"Dabartinis valstybės vadovas ir jo partija dominuoja politikoje, todėl šalyje trūksta patikimos opozicijos, – konstatavo Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro rinkimų stebėjimo misijos vadovė Cornelia Jonker. – Rinkėjams nebuvo pasiūlytas realus pasirinkimas tarp politinių alternatyvų. Būta rimtų saviraiškos laisvės, taip pat žiniasklaidos suvaržymų."

Opozicija, kuri Kazachstane – silpna, nors, tiksliau sakant, net neegzistuoja, savo kandidato, kuris mestų iššūkį tautos tėvu vadinamam N.Nazarbajevui, net neiškėlė. Tad ilgametis šalies lyderis rinkimuose rungėsi su dviem provyriausybiniais politikais, kuriuos be vargo įveikė. Nieko nuostabaus, kad ir šie rinkimai tarptautinių stebėtojų nebuvo įvertinti kaip sąžiningi ar laisvi. Tokių nebuvo per visą Kazachstano rinkimų istoriją.

Tautos tėvas

N.Nazarbajevui, pagal 2007 m. pakoreguotą Kazachstano konstituciją bei 2010 m. suteiktą tautos lyderio statusą, kaip pirmajam šalies vadovui suteiktos teisės šalies prezidento pareigas užimti neribotą laiką. Taigi pastaroji kadencija – jau penktoji. Tiesa, daugelis mano, kad ji gali būti ir paskutinė. Jau prieš šiuos rinkimus sklido kalbos, kad tautos tėvas ketina rinkimuose stumti į aukščiausią šalies postą savo galimą įpėdinį.

Kol kas įpėdinis nebus įvardytas, tikriausiai N.Nazarbajevas nesunkiai sugebės surinkti absoliučią daugumą balsų rinkimuose.

Šį kartą parama jam – neįtikėtina. Už N.Nazarbajevą balsavo 97 proc. šalies rinkėjų. Turgunas Syzdykovas, atstovaujantis Kazachstano komunistų liaudies partijai ir dalyvavęs kampanijoje prieš globalizaciją bei rengiantis protestus prieš Holivudą, mėsainius ir kompiuterinius žaidimus, tesurinko vos 1,6 proc., o Abelgazis Kusainovas, trečiasis kandidatas, valdančiosios "Nur Otan" partijos narys, užėmęs kelis svarbius vyriausybės postus ir šiuo metu vadovaujantis Nacionalinei prekybos profsąjungų federacijai, – vos 0,7 proc.

Būtent tokius duomenis patvirtino vyriausioji Kazachstano rinkimų komisija. Pasak jos vadovo Kuandyko Turgankulovo, į rinkimus savo valią išreikšti atėjo 95,22 proc. rinkėjų. Panašiai tiek balsų N.Nazarbajevas surinko 2011 m., kai ketvirtą kartą tapo šalies vadovu.

Žinoma, tokie skaičiai vargu ar atspindi tikrąją padėtį. Net išsivysčiusios demokratijos šalyse į rinkimus sunkiai susirenka daugiau kaip 60 proc. rinkėjų, o 95 proc. aktyvumas stebina.

Kaip ir 97 proc. palaikymas N.Nazarbajevui, kuris, nors ir gerbiamas Kazachstane, bet sensta ir jam suvaldyti situaciją valstybėje tampa vis sunkiau, ypač turint galvoje tarptautinius iššūkius, tokius kaip svarbiausios sąjungininkės Rusijos ir Vakarų santykių problemos, Vidurio Rytų chaosas bei didėjanti ekstremizmo grėsmė ir tarptautinės naftos kainos, nuo kurių smarkiai priklauso Kazachstano gerovė.

Gerovė ir stabilumas

Nepaisant problemų tiek šalies viduje, tiek tarptautiniuose santykiuose, kurios vienaip ar kitaip liečia ir didžiausią Vidurio Azijos šalį, niekas prieš šiuos rinkimus neabejojo, kad juos vėl laimės N.Nazarbajevas.

Dosymas Saptajevas, iš didžiausio šalies Almatos miesto, kuriame yra įsikūrusi mokslinių tyrimų organizacija, pažymėjo, kad šių rinkimų nereikėtų laikyti rinkimais: "Tai ne rinkimai, tai perrinkimas. Šio įvykio svarba nėra didesnė už faktą, kad tai gali būti paskutinis N.Nazarbajevo kartas." Aleksejus Malašenka, Maskvos Karnegio centro analitikas, pastebėjo: "Jeigu ir yra koks nors įpėdinio planas, jo, akivaizdu, niekas nežino, galbūt tik pats N.Nazarbajevas."

Tiek apklausos prieš šiuos rinkimus, tiek gyventojų komentarai tarsi rodo, kad N.Nazarbajevu Kazachstano gyventojai kol kas dar pasitiki. Pasak apklausų, net 91 proc. kazachų pasisakė už dabartinį šalies vadovą. Rinkimų teisę šioje šalyje turi maždaug 9,5 mln. žmonių.

63 metų buvusi buhalterė Tamara sakė, kad balsavo už ilgametį šalies vadovą. "Be jokių problemų gaunu pensiją, jos man pakanka išgyventi, – džiaugėsi moteris. – Pažiūri televiziją, ypač apie krizę Ukrainoje, atrodo, kad pasaulis ruošiasi karui. N.Nazarbajevas yra politikas, kuris visuomet yra stabilumo pusėje."

"Balsavau už N.Nazarbajevą, – pažymėjo ir pensininkas Valerijus Černoknižnis. – Aš juo pasitikiu. Kiek jam leidžia sveikata, tegul valdo. Svarbiausia, kad mes čia, Kazachstane, gyvename taikiai ir vyrauja stabilumas."

Taigi kol kas kalbos apie galimą įpėdinystę Kazachstane – ankstokos. N.Nazarbajevas teigė, kad visų pirma reikia išspręsti problemas šalies viduje. Nors niekada nėra užsiminęs apie savo įpėdinį, šių metų kovo mėnesį per vieną susitikimą su piliečiais jis buvo išreiškęs nenorą dalyvauti šiuose rinkimuose. Tiesa, jau kitą savaitę vis dėlto paskelbė, kad balotiruosis.

Įtikti neketina

Po rinkimų N.Nazarbajevas pareiškė, kad "Kazachstanas pademonstravo aukštą politinę kultūrą ir demokratiją". Atsakydamas į kritiką, kuri kilo dėl rezultatų, šiek tiek primenančių SSRS laikus, N.Nazarbajevas ironizavo: "Tenka atsiprašyti, kad didelės demokratijos šalims šie skaičiai veikiausiai nėra priimtini. Tačiau nieko negaliu padaryti. Jeigu kiščiausi, juk būčiau pavadintas nedemokratišku."

N.Nazarbajevas ne kartą yra sakęs, kad demokratija jo šalyje bus kontroliuojama. Pasak jo, tik taip galima išlaikyti stabilumą šioje milžiniškoje šalyje, besiribojančioje su Rusija ir Kinija.

Režimo kritikai pažymi, kad N.Nazarbajevo noras kontroliuoti politinę virtuvę trukdo atsirasti vaisingoms alternatyvoms. Iš esmės, Kazachstane nėra nei rimtų opozicinių partijų, nei gebančių konsoliduoti opoziciją politinių lyderių, kurie arba buvo įkalinti, arba turėjo palikti šalį.

Įpėdinis iš šeimos?

N.Nazarbajevas yra iškėlęs tikslą ne tik sureguliuoti dabartinę situaciją šalies ekonomikoje, bet ir pasiekti, kad 2050 m. Kazachstanas taptų vienu iš 30 galingiausių ekonomiškai pasaulio šalių.

Tikėtina, kad tam, anot analitikų, gali tekti pakeisti šiuo metu esančią absoliučiai prezidentinę šalies politinę santvarką į kiek lankstesnę, pavyzdžiui, pusiau prezidentinę. Šalies prezidentas dalytųsi valdžia su parlamentu, kuris būtų ne marionetinis kaip dabar, o įtakingas. Be to, būtų suformuotas stiprus ministrų kabinetas.

Tiesa, kaip ši reforma, o ir Kazachstanas po N.Nazarbajevo atrodys, sunku pasakyti. Šalis iš esmės dar nebaigė pereinamojo laikotarpio po SSRS žlugimo. Taigi galimi bent trys scenarijai: arba atsiras naujas tautos tėvas, tiksliau, įpėdinis, arba susiformuos demokratinė (ar artima jai) santvarka su normaliu valdžios pasiskirstymu, arba šalį gali ištikti chaosas, nes skirtingos elito grupės nesugebės tinkamai pasidalyti valdžios.

Rusijoje 1999 m. buvęs šalies vadovas B.Jelcinas savo įpėdiniu pasirinko Vladimirą Putiną. Yra versija, kad N.Nazarbajevas gali pasirinkti įpėdiniu savo giminaitį, kaip tai padarė buvęs Azerbaidžano lyderis Hejdaras Alijevas, paskelbęs savo įpėdiniu sūnų Ilhamą Alijevą. Šis iš pradžių vadovavo šalies valdančiajai partijai, o vėliau tapo valstybės vadovu.

Ekspertai mano, kad šis scenarijus – sunkiai tikėtinas, nes vienas iš anksčiau labai rimtai vertintų kandidatų užimti N.Nazarbajevo vietą, jo buvęs žentas Rakhatas Alijevas rastas pasikoręs viename Austrijos kalėjime. Būtent į šią šalį jis pabėgo susipykęs su įtakingu uošviu ir išsiskyręs su jo dukterimi. Kitų potencialių N.Nazarbajevo giminių, kurie galėtų perimti šalies vadeles, ekspertai nemato.

Įvairūs scenarijai

Kitas scenarijus – "spalvotoji revoliucija", būdinga buvusios SSRS erdvės šalims. Būtent šios "revoliucijos", palaikomos Vakarų, sukėlė valdžios permainas Ukrainoje, Gruzijoje ir Kirgizijoje.

Apie šį scenarijų analitikai kalba atsargiai. Pasak jų, problema, kad skirtingai nei minėtose šalyse, Kazachstane neegzistuoja apskritai jokios alternatyvios politinės jėgos, galinčios inicijuoti perversmą ir kurias vakariečiai galėtų esant reikalui paremti.

Yra ir tokių analitikų, kurie mano, kad N.Nazarbajevo įpėdinis gali iškilti iš įtakingo Kazachstano verslo elito. Jo nariai susikrovė pasakiškus turtus, pardavinėdami naftą ir gamtines dujas. Skaičiuojama, kad šios Vidurio Azijos šalies naftos atsargos, pasak skaičiavimų, tebėra vienos iš didžiausių pasaulyje – 30 mlrd. barelių. O dujų – 85 mlrd. kub. m.

"Kazachstane gerokai daugiau įvairių įtakingų ir galinčių ateiti į valdžią jėgų negu bet kurioje kitoje Vidurio Azijos šalyje. Valstybėje – stiprūs verslo ir politinis elitai, jie konkuruoja tarpusavyje, tiesa, bent kol kas apie šalies vadovo postą jų nariai nekalba", – teigė ekspertas D.Saptajevas.

Jis pridūrė, kad po N.Nazarbajevo, kuris šiuo metu išlaiko galių pusiausvyrą tarp minėtų grupių, kova dėl aukščiausių šalies valdžios postų gali būti nuožmi. Būtent taip nutiko Ukrainoje, iš valdžios pasitraukus ilgamečiam šios šalies lyderiui Leonidui Kučmai. Nors jis sugebėjo suderinti skirtingų frakcijų interesus, po jo Ukrainoje įsivyravo kova dėl įtakos ir šalis paskendo rietenose.

Pasak A.Malašenkos, vienas iš galimų kandidatų pakeisti N.Nazarbajevą yra buvęs Kazachstano premjeras Karimas Masimovas.
Jis šalies vyriausybei vadovavo nuo 2007 iki 2012 m. Pasak analitiko, jis garsėja kaip patyręs ir intelektualus politikas, todėl jam patikėtos atsakingos pareigos įgyvendinant reformų planus šalyje. Teigiama, kad K.Masimovas kalba net keliomis kalbomis: kazachų, rusų, uigurų, mandarinų, arabų ir anglų. Jis, pasak A.Malašenkos, gali būti pakankamai geru pusiausvyros išlaikymo garantu, o tai leistų Kazachstano ekonomikai vystytis ir modernizuotis.

Kazachstanas: svarbiausi faktai

• Istorija: XIX a. pradžioje Kazachstanas tapo Rusijos imperijos integralia dalimi. Nuo 1936 m. Kazachstanas įgijo sąjunginės respublikos statusą. 1956 m. dalis teritorijų buvo prijungtos prie Rusijos ir Uzbekistano sovietinių respublikų. Nuo 1965 m. Kazachstano SSR vadovavo Dinmuchamedas Kunajevas, o nuo 1989 m. – N.Nazarbajevas. Nuo SSRS Kazachstanas atsiskyrė 1991 m. gruodį. Tiesa, N.Nazarbajevas ragino išsaugoti SSRS, todėl šalies savarankiškumas nuo SSRS buvo paskelbtas praėjus aštuonioms dienoms po to, kai Rusija, Baltarusija ir Ukraina pasirašė Belovežo susitarimą ir likvidavo SSRS. 1992 m. atlikta apklausa parodė, kad 62 proc. Kazachstano gyventojų mano, jog SSRS žlugimas buvo didelė nesėkmė.

• Geografija: Kazachstanas – didžiausia Vidurio Azijos šalis. Jis yra pačiame Eurazijos viduryje ir tęsiasi nuo Volgos lygumos vakaruose iki Altajaus kalnyno rytuose, taip pat nuo Vakarų Sibiro lygumos šiaurėje iki Tian Šanio kalnyno pietuose. Tai yra didžiausia pasaulyje valstybė, kuri neturi priėjimo prie atviros jūros. Tiesa, Kazachstanas turi išėjimą į Kaspijos jūrą – didžiausią pasaulio ežerą. Taip pat jo teritorijoje yra kiti dideli ežerai: Aralo jūra (nunykęs), Balchašas, Alakolis, Tengizas, Zaisanas ir kt. Didžiąją dalį šalies ploto užima bekraščiai pievų plotai – Kazachstano stepė.

• Politika: Kazachstanas – prezidentinė respublika, vadovaujama visuotiniuose rinkimuose penkeriems metams renkamo prezidento. Šias pareigas nuo 1990 m. eina N.Nazarbajevas, kuriam, kaip pirmajam Kazachstano prezidentui, pagal Konstitucijoje padarytą išimtį netaikomas kadencijų skaičiaus apribojimas. Prezidento rankose sutelkta gana didelė galia, jis skiria ministrą pirmininką, gali vetuoti priimtus įstatymus. Vykdomoji valdžia priklauso vyriausybei, kuriai vadovauja ministras pirmininkas. Įstatymų leidžiamosios valdžios organas yra dviejų rūmų parlamentas. Žemieji rūmai turi 77 narius, aukštieji – 47. Kadencija trunka atitinkamai penkerius ir šešerius metus.

• Ekonomika: Kazachstanas turi didžiulius akmens anglių ir geležies rūdos išteklius, taip pat didžiausią pasaulyje chromo kasyklą. 2002 m. buvo išgauta 360 mln. barelių naftos iš viso už 7 mlrd. eurų. Taip pat valstybės gelmėse yra aukso, vario, cinko, švino, geležies rūdos, mangano, chromo ir urano. Kasyba yra pagrindinė Kazachijos ūkio šaka. Nuo 1999 m. bendrasis vidaus produktas kasmet augo apie 9,3 proc. Šalies ekonominį augimą iš esmės lėmė naftos ir dujų eksporto apimties didėjimas bei aukštos pasaulinės naftos kainos. Pagrindinės eksporto kryptys yra Rusija, Italija, Prancūzija, Šveicarija, Kinija, Nyderlandai. Importo – Rusija, Kinija, JAV, Ukraina, Vokietija.