Viltis – jaunoji karta, kuri neturi nuoskaudų Pereiti į pagrindinį turinį

Viltis – jaunoji karta, kuri neturi nuoskaudų

2010-10-30 23:59
Stebėtoja: Vilniuje studijuojanti K.Sendek nemato priežasčių, kodėl lietuviai ir lenkai turėtų pyktis.
Stebėtoja: Vilniuje studijuojanti K.Sendek nemato priežasčių, kodėl lietuviai ir lenkai turėtų pyktis. / Julijano Gališanskio nuotr.

Vilniuje istoriją studijuojanti Lenkijos Jogailos universiteto studentė Katarzyna Sendek apgailestauja, kad dvi artimos kaimynės išsikasė karo kirvį. Lenkaitė nemato nė vienos svarios priežasties, kodėl Lietuva ir Lenkija turėtų bijoti arba pykti viena ant kitos.

– Jau kelis mėnesius gyvenate Lietuvoje, bendraujate tiek su lenkais, tiek su lietuviais. Kaip jūsų akimis atrodo lenkų mažumos padėtis Lietuvoje? – paklausė dienraštis.

– Praėjusią savaitę tėvai skambino man ir sunerimę klausė, kokia yra lenkų padėtis Vilniuje. Kažkur per televiziją jie išgirdo, kad lenkams Vilniuje netgi draudžiama kalbėti sava kalba. Jie čia lankėsi prieš mažiau nei mėnesį ir negalėjo patikėti, kad per tokį trumpą laiką galėjo įvykti kas nors panašaus.

Atsakiau, kad nieko apie tai nežinau. Kaip tik tą dieną buvau girdėjusi, kaip parduotuvės vadybininkė kalbėjo lenkiškai. Tad nuraminau tėvus, kad viskas gerai.

– Bet problemų vis dėlto yra, apie jas skalambijama vis garsiau.

– Dėl lenkiškų pavardžių rašymo nematau jokios problemos ir nesuprantu, kodėl lietuviai taip priešinasi. Kartais atrodo, kad lietuviai bijo, nes lenkai ilgą laiką dominavo regione. Atsiprašau, jeigu tai nuskambės nedraugiškai, bet lietuviai tiesiog įsikalė sau į galvą, kad Lenkija vėl nori juos pavergti. Bandau įsivaizduoti naują karą tarp mūsų valstybių, bet niekaip negaliu. Mes nebeturime Pilsudskio ir jokio kito politiko, kuris būtų panašus į jį. Tad bijoti tikrai nėra ko.

Kam žmonėms reikia lenkiškų gatvių pavadinimų ir kitokių užrašų, nelabai suprantu. Dėl to, kad labiau pasijustų lenkais? Lenkijoje, Žemutinėje Silezijoje, mes turime dvigubus gatvių pavadinimus – lenkų ir vokiečių kalbomis. Ir man tai tikrai nepatinka. Manau, kad nėra jokio reikalo taip daryti. Gyvenu Vilniuje jau du mėnesius ir nejaučiu jokių nepatogumų nesant lenkiškų užrašų viešose vietose. Be to, jau šiek tiek pramokau lietuviškai.

– Koks dabar yra Lenkijos visuomenės požiūris į Lietuvą ir jos žmones?

– Neseniai interneto forume perskaičiau nuomonę, kad Lenkija turėtų susigrąžinti prarastas teritorijas. Iš tikrųjų Lenkijoje yra nemažai žmonių, kurie mano, kad Vilnius yra lenkiškas miestas. Ypač tie, kurie turi čia giminių arba senų šaknų. Bet tai tėra asmeninės nuomonės, ir niekas sienų keisti neketina.

Apskritai lenkai beveik nieko nežino apie Lietuvą. Nors jiems labai patinka jūsų prezidentė, nes buvo atvykusi į Lenkiją, kalbėjo lenkiškai ir atrodė labai draugiška.

– Ką gi, tikėkimės, kad problemas pavyks išspręsti. Laimė, individualiu lygmeniu, kai lietuvis ir lenkas prisėda prie puodelio kavos, peštynių dar nekyla.

– Žinote, prisimenu vieną nutikimą per Europos krepšinio čempionatą Lenkijoje. Tą dieną lietuviai pralaimėjo šeimininkams, ir maniau, kad santykių aiškinimasis tikrai persikels už arenos. Gatvėje su draugais sutikome lietuvių kompaniją, jie mus užkalbino: "O, lenkai!" Pamaniau, geruoju čia nesibaigs, bet jie netikėtai tarė: "Bičiuliai, šiandien buvote tikrai nuostabūs! Sveikiname!"

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų