XX a. Nojaus istorija

“Jotemos” leidykla šią vasarą lietuvių skaitytojus supažindino su pirminiu plačiai išgarsėjusio kino filmo “Šindlerio sąrašas”, kurį režisavo populiarusis Stivenas Spilbergas, šaltiniu – australų rašytojo Tomo Kenelio (Thomas Keneally) romanu tuo pačiu pavadinimu (į lietuvių kalbą romaną vertė Arvydas Malinauskas). Tiesa, tariant “tuo pačiu pavadinimu”, derėtų turėti omeny, kad pirmąkart išleisdamas pasaulin šią savo knygą T.Kenelis ją buvo pavadinęs “Šindlerio laivas” („Schindler’s Ark“) – kaip aliuziją į biblinį Nojaus laivą. Taigi prisiminti pirmąjį romano variantą verta ne vien faktografijos dėlei – toks rakursas užgriebia kur kas gilesnius, visuotinius, šio kūrinio prasminius klodus ir atveria platesnės, universalesnės interpretacijos galimybes. Į romaną žvelgiant iš “biblinio laivo” perspektyvos, vokiečio Oskaro Šindlerio ir nuo holokausto mirties per Antrąjį pasaulinį karą jo išgelbėtų daugiau nei tūkstančio žydų istorija prasiskverbia iki giluminių humanizmo šaknų ir susiliečia su amžinosiomis Biblijos tiesomis.

Šiuolaikinėje literatūroje pastebima tendencija tikras istorijas perteikti romanuose, naudojant jiems būdingas išraiškos priemones. Tokį kelią pasirinko ir T. Kenelis, nes šio žanro teikiamos galimybės supažindinti su itin įvairiapusiška ir ryškia Oskaro Šindlerio asmenybe jam pasirodė optimalios. Tačiau, pasak paties autoriaus, rašydamas romaną jis vengė bet kokių prasimanymų, nes pramanyti dalykai sumenkintų tikrąją istorijos vertę. Rašytojas kaip įmanydamas stengėsi atskirti tikrovę nuo mitų, kurie nesunkiai “limpa” prie tokių neeilinių asmenybių kaip Oskaras. Be abejo, kartais nori nenori autoriui teko sukurti pokalbius, apie kuriuos pagrindinis knygos herojus ir kiti asmenys buvo užsiminę tik keliais žodžiais. Tačiau dauguma epizodų bei pokalbių ir visi šioje knygoje aprašyti įvykiai pagrįsti išsamiais Schindlerjuden (“Šindlerio žydų”) ir paties Šindlerio prisiminimais bei kitais liudijimais apie jo veiklą.

Kita problema, su kuria teko susidurti romano autoriui, irgi susijusi su dokumentikos ir išmonės balansu kūrinyje. T. Kenelis guodžiasi: “Tai istorija apie pragmatišką gėrio pergalę prieš blogį, papasakota sausa ir neįmantria kalba. Kas kita, jei rašai apie iš anksto nuspėjamą sėkmę, kuri gana dažnai lydi blogį.

Tokiais atvejais nesunku būti išmintingam, ironiškam ar netgi kandžiam ir išvengti banalių frazių. Nesunku įsivaizduoti neišvengiamybę, per kurią blogis pasiekia tai, ką galėtume vadinti siužeto nekilnojamuoju turtu, net jei galų gale viską vainikuoja gėris, kurio neįmanoma išreikšti jokiais matavimo vienetais, pavyzdžiui, orumas arba savižina. Pražūtingas žmogaus polinkis į blogį yra kasdieninė rašytojų duona, istorikus apėmusi epidemija, gimtoji nuodėmė. Tačiau rašyti apie dorybes rizikinga.”

Ir vis dėlto nuo šios “rizikos” rašytoją “išgelbėjo”… pats jo herojus Oskaras, svetimmoteriautojas, lėbautojas, o ką jau kalbėti apie tai, kad savo dviprasmišką veiklą jis vykdė būdamas narys amoralios ir žiaurios sistemos, užtvindžiusios Europą lageriais bei sukūrusios beteisę ir bežadę kalinių tautą.

Bet ką reiškia visos šios tradicine prasme nedorovingos asmeninės savybės žmogaus, iš mirties nagų išplėšusio daugiau nei tūkstantį gyvybių ir tuo pat metu rizikavusio savąja? Argi krikščioniškąja prasme būtų geresnis atvirkščias variantas? Regis, iš šių klausimų ir randasi “Šindlerio sąrašo” – literatūrinės vaizduotės ne itin paveiktos dokumentinės istorijos, “papasakotos sausa ir neįmantria kalba”, pasak paties autoriaus, – įtaigos jėga. Taip pat ir iš pagrindinio herojaus charakterio – žmogiškai paprastos ir kartu kontroversiškos asmenybės, jei taikysime griežtus dorovinio elgesio reikalavimus.

Kitaip negu kino filme, knygoje glaustai pateikta tolesnė, pokarinė, Šindlerio gyvenimo ir likimo istorija iki pat jo mirties 1974-aisiais tarsi sustiprina metafizinį pojūtį, kad šį Pasaulio Teisuolį keleriems pragaištingiems XX a. metams bus atsiuntusios gėrio ir blogio pusiausvyrą Žemėje palaikančios jėgos – kaip kažkada judėjų patriarchą Nojų.