Ar D. Trumpas sąmoningai tampo nervus Ukrainai ir Europai, o gal tai – senatvinė silpnaprotystė, kai pamiršti, ką žadėjai vakar ir kiekviena diena prasideda iš naujo? Kas nutiks, jei Amerika sustabdys žvalgybos duomenų ir ginklų tiekimą? Ką šiandien galime pasakyti apie taikos planą ir galimas JAV derybas su Rusija? „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ naujausias žinias apie derybas dėl D. Trumpo pateikto plano, kaip užbaigti karą Ukrainoje, aptaria karybos ir ginkluotės ekspertas Darius Antanaitis (D. A.) bei Seimo Užsienio reikalų komiteto narys Giedrimas Jeglinskas (toliau G. J.).
– Kas vyksta su taikos planu Ukrainoje, kai kiekvieną dieną išgirstame kitokią naujieną?
– G. J.: Tas vadinamasis taikos planas – tas 28 punktų sąrašas – buvo gana netikėtas visiems. Tačiau, žinant, kad D. Trumpas nuo pat pradžių tikėjosi, bent jau taip teigė, jog jis pasieks taiką per vieną dieną, tokie bandymai nekelia nuostabos. Net ir pokalbiai su Steve'as Witkoffas, Niujorko nekilnojamojo turto derybininku, kuris dabar tapo pasauliniu derybininku ir susitikinėja su žmonėmis, bandydamas juos „apsukti aplink pirštą“, tampa tam tikra rutina.
– Turėjote suprasti amerikiečių mentalitetą, juk ten gyvenote. Kaip jie žiūri į rusus?
– G. J.: Tokia realybė: kiekvienas JAV prezidentas visą laiką bando kažką padaryti su Rusijos valdžia. Paskutiniai penki prezidentai turėjo bendradarbiauti su Vladimiru Putinu. Galiausiai nieko nepavyko. Vis dar išlikę prisiminimai, kad tai yra galinga valstybė – globalaus masto jėga, turinti branduolines pajėgas ir labai daug ginklų. Bet kuris JAV prezidentas tikriausiai ir ateityje bandys kalbėtis su Rusija, o rusai stengsis daryti įtaką.
Gali susitarti, ką tik nori, tačiau labai aiškiai matome, kad galiausiai tai turi tikti ir prezidentui Zelenskiui, ir Ukrainos žmonėms, ir Putinui.
Kalbant apie taikos planą: gali susitarti, ką tik nori, tačiau labai aiškiai matome, kad galiausiai tai turi tikti ir prezidentui Volorymyrui Zelenskiui, ir Ukrainos žmonėms, ir V. Putinui. Toks planas neegzistuoja. V. Putino tikslai yra maksimalūs, o V. Zelenskio ir Ukrainos žmonių – įšsaugoti nepriklausomybę, suverenitetą ir užsitikrinti saugumo skėtį. Manau, kad tie planai yra pasmerkti žlugti.
Žinau, kad yra bent dvi stovyklos Baltuosiuose rūmuose: viena linkusi nusileisti tam pačiam V. Putinui ir priimti bet kokį greitą sandorį, kad būtų galima sakyti, jog D. Trumpas atnešė taiką. Kaip žinome, tokia taika nebūtų nei tvari, nei ilgalaikė. Kita stovykla – su Marco Rubio ir kitais – labai aiškiai bando balansuoti ir siekia išsaugoti Ukrainą, kad pergalė būtų labiau Ukrainos negu Rusijos.
Kaip bebūtų, manau, kad iš to nieko nebus.
– Ar Rusijai apsimoka sutikti su planu?
– D. A.: Mes esame labai pasinėrę į foninį triukšmą, bet nematome esmės. Pagauname kažkokią mintį apie Ukrainą ir ją vis rutuliojame, žiūrėdami iš savo – aukos – perspektyvos. Kalbant apie Rusiją, ji yra labai nepavydėtinoje situacijoje. Prisiminkime, kai buvo įvestos sankcijos „Rosneft“ ir „Lukoilui“ – visi demonstratyviai teigė, kad jiems nieko neatsitiks. Trumpas pasakė palaukti šešis mėnesius. Be abejonės, Rusijos biudžetas smenga žemyn, o infliacija kyla. Krenta gamybos pajėgumai.
Jei tai būtų ne rusai, žinoma, būtų galima sėsti prie derybų stalo, tačiau rusai negali sau to leisti – jie turi parodyti pasauliui, kad savo tikslus pasiekia jėga.
Jei tai būtų ne rusai, žinoma, būtų galima sėsti prie derybų stalo, tačiau rusai negali sau to leisti – jie turi parodyti pasauliui, kad savo tikslus pasiekia jėga. Jei dabar jie atsisės prie derybų stalo, tai reikš, kad jie nebesugeba jėga pasiekti savo tikslų. Tai rodo, kad Rusija yra silpna. Net jei amerikiečiai padeda Rusijai tam, kad ji neprarastų veido.
Manau, kad mes labai pasinėrę į foninį triukšmą. Rusija pati save įvarė į tokį kampą, pradėdama karą prieš Ukrainą, jog dabar ji nebegali taip paprastai pasitraukti – arba pati sugriūna, arba sugriauna Ukrainą.
– Kiek toks karas gali tęstis?
– D. A.: Rusija turi naudingųjų iškasenų, metalurgiją ir gynybos pramonę, kuri yra pakankamai stiprioje recesijoje. Žinoma, su tuo ji vis dar gali kariauti, tačiau artėjama prie tam tikros ribos, kai ukrainiečiai gali įgyti persvarą. Tačiau nėra taip, kad frontas sustojo, niekas nešaudo ir įsivyravo tyla – kovos toliau vyksta.
Vis dėlto rusų kariai gaus mažiau amunicijos, o ukrainiečiai – daugiau, todėl jie galės judėti į priekį greičiau. Dabar svarbiausia – žvalgybiniai duomenys. Net ir dabar Rusija atakuoja Ukrainos taikinius gilumoje, nes turi žvalgybinės informacijos: kažkas jiems praneša apie taikinius.
– Kada D. Trumpui trūks kantrybė ir į šį karą Amerika pradės reaguoti adekvačiai?
– G. J.: Jokių šansų, kad Rusija atsisėstų prie derybų stalo. Jei mato, kad derybose ar susitarimo metu negaus to, ko nori – to, ką pats V. Putinas komunikuoja savo žmonėms – derybos tampa neįmanomos. Taip, jis autoritaras, kuris jaučiasi saugiau Kremliuje, tačiau ten vyrauja mafijos struktūra, ir jei parodai silpnumą, kyla rizika net tavo paties gyvybei.
Interesai yra derybų pagrindas. Visos šalys žiūri savo interesų – tai nėra tik vertybiniai pasvajojimai apie demokratiją ar laisvę. Žinoma, tai esminiai dalykai, kurių mes visi siekiame, tačiau galiausiai vis tiek žvelgiama į nacionalinius interesus.
Tikiu, kad Amerika galėtų pabaigti šį karą. Iš tikrųjų, jei visi konsoliduotume savo pajėgumus ir paverstume NATO šalių ekonominę supergalią karine galia, galėtume išstumti Rusiją. Nesu tikras, ar JAV mano, kad tai iš tiesų įmanoma.
Visa „Žinių radijo“ laida – įraše:
