Dauguma arabų šalių lyderių patylomis palaiko Egipto kruviną susidorojimą su Musulmonų brolija, baimindamiesi šio judėjimo didėjusios įtakos regione po Arabų pavasario, kėlusios grėsmę jų pačių valdymui, teigia analitikai.

Egipto armija, kuri tiesiogiai arba netiesiogiai valdė šalį nuo 1952 metų, liepos 3-ąją nuvertė pirmąjį demokratiškai išrinktą prezidentą Mohamedą Mursi (Mohamedą Mursį), Musulmonų brolijos narį, ir paskyrė laikinąją civilinę vyriausybę.

M.Mursi šalininkai buvo įkūrę protestų stovyklas Kaire ir žadėjo jose likti, kol buvęs lyderis, dabar laikomas arešte, bus grąžintas į postą. Galiausiai vyriausybė nurodė išvaikyti demonstrantus, o po kelių atidėliojimų policija, palaikoma karių, šturmavo stovyklas trečiadienį.

Įsiplieskus susirėmimams sostinėje ir kitur Egipte, žuvo beveik 600 žmonių.

Tačiau tik Musulmonų brolijos rėmėjas Kataras ir Tunisas, kurio valdančioji partija „Ennahda“ susijusi su šiuo judėjimu, griežtai pasmerkė šį puolimą.

„Visos Persijos įlankos monarchijos, išskyrus Katarą, taip pat Jordanija, baiminosi, jog į jas bus eksportuota Musulmonų brolijos revoliucija, – sako Paryžiaus Pietų universiteto profesorius Khattaras Abou Diabas (Chataras Abu Diabas). – Dėl šios priežasties jie tikisi, kad grįš klasikinė padėtis – stipri valdžia Egipte, lemiamoje valstybėje arabų pasaulyje.“

Šios šalys, ypač Saudo Arabija, „nepatenkintos pastebėjo didėjantį Turkijos ir Irano svorį ... o jų palaikymas Egipto režimui demonstruoja troškimą grįžti prie grynai arabiškos regioninės sistemos, pagrįstos labiau klasikiniais scenarijais“, pridūrė ekspertas.

Tuo tarpu Brookingso (Brukingos) instituto centro Dohoje Artimųjų Rytų politikos ekspertas Hami Shadi (Hamis Šadis) sakė, jog tai, kas įvyko Egipte, „yra padarinys didelės regioninės problemos, kuri yra savotiškas „arabų šaltasis karas“, ir yra aišku, kuri pusė ... laimi.“