Dviejų sūnų tėvas paramedikas Andrius Raguckas vietoj poilsio po ligos pasirinko žūtbūtinę kovą už gyvybę. Ne savo, o ukrainiečių – visą savaitę jis gelbėjo sužeistus, sušalusius, širdies infarkto ir kitų ligų nuo įtampos, siaubo ištiktus žmones.

Norinčiųjų buvo daugiau

Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties paramedikas A.Raguckas iš misijos Ukrainoje grįžo šeštadienį popiet.

Lygiai savaitė, praleista įtampa alsuojančiame Kijeve, buvo Andriaus atostogos. Ypatingos. Vos išgirdęs apie didėjantį sužeistų Maidano kovotojų skaičių ir pagalbos šauksmą padėti jiems bei kolegoms medikams jaunas vyras nedvejodamas nusprendė skristi į Kijevą. Tačiau jokių komandiruočių niekas niekam nerašė.

Andrius Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties vadovų paprašė atostogų, nors ir neslėpė, ką ketina daryti. Jam reikėjo tarnybinės uniformos, kad Maidane būtų identifikuotas kaip medikas. Lietuvos paramedikų asociacijos prezidentas Rytis Malašauskas įdavė kai kurių medicinos priemonių, naudojamų mokymui. Tik jam Andrius išsakė dvejonę: jei negrįš, negalės sugrąžinti.

Kelionės bilietus nupirko misijos organizatoriai už Lietuvos žmonių ukrainiečiams suaukotus pinigus. Tą vasario 22-ąją iš Vilniaus į Kijevą išvyko šeši medikai.

"Buvo norinčiųjų padėti ukrainiečiams ir daugiau, bet nebuvo jokio skatinimo nei paramos. Savanoriai išvyką pradėjo organizuoti ketvirtadienį, išvykome šeštadienį, nors buvo planuota išvykti vėliau", – prisimena A.Raguckas.

Medicinos kabinetas – kavinėje

Kijeve medikai iš Lietuvos buvo apgyvendinti šeimose. Andrius pateko pas Ukrainos lietuvius.

"Nuskridę į Kijevą iškart prisistatėme medicinos pagalbos koordinatoriams. Jų štabas buvo cerkvėje, kaip ir mobiliosios operacinės", – pasakoja Andrius, vienintelis paramedikas iš Lietuvos, vykęs į Kijevą.

Jis matė, kad didžiulėje cerkvės salėje buvo keturi stalai operacijoms, vienu metu dirbo keturios medikų brigados. Tačiau tą šeštadienio vakarą lietuviams buvo pasiūlyta atsikvėpti po kelionės.

Į darbą Andrius kibo ankstų sekmadienio rytą. Jo ir kolegų medicinos kabinetas buvo kavinė. Čia ėjo sužeistieji ir susirgusieji, čia pat medikams ir visiems maidaniečiams buvo duodama maisto.

"Protestuotojai ir medikai gerti ir valgyti gaudavo bet kur", – pridūrė Andrius.

Tą dieną jis kartu su kolegomis lietuviais čia dirbo iki vėlyvos popietės. Konsultavo ligonius ir teikė jiems pirmąją medicinos pagalbą.

"Aš sakiau, kad esu ne terapeutas, o paramedikas. Medicinos pagalbos koordinatoriai žinojo, kad paramedikų yra užsienio šalyse ir jie gerai parengti. Pabrėžiau, kad neviršysiu savo kompetencijios pagal pareigybę, ir jiems tai tiko. Dirbau kartu su gydytoju", – pasakoja nemažos patirties skubios medicinos pagalbos srityje turintis ir Kauno greitosios medicinos pagalbos stotyje už profesionalumą bei nuoširdumą aukštai vertinamas A.Raguckas.

Prašė tik tablečių

Kijeve Andrius apklausdavo ligonius, išklausydavo jų nusiskundimus.

Jei reikėdavo operacinio gydymo – nukreipdavo chirurgams. Jei diagnozuodavo hipertenzinę krizę, o ši problema kankino labai daug žmonių, ar peršalimą, – skirdavo vaistų. Jų stigo tik iš pradžių, o paskelbus prašymą paremti vaistais juos ukrainiečiai nešė iš namų, pirko vaistinėse ir dovanojo sergantiesiems.

"Per vieną dieną dviem žmonėms diagnozavau širdies infarktą. Tai rodė kardiograma ir patvirtino kartu dirbęs gydytojas. Iškvietėme greitąją medicinos pagalbą, bet ligoniai labai nenorėjo važiuoti į ligoninę. Bijojo, kad ten nesulaikytų", – ukrainiečių nerimą ir akistatą su mirtimi iš arti matė Andrius.

Jam pavyko įkalbėti savo pacientus važiuoti į ligoninę, juolab pasirinkimo nebuvo, nes širdies infarktas gali būti mirtina liga.

"Į mūsų medicinos punktą ėjo peršalę, išvargę, psichologiškai išsekę žmonės. Jie prašė migdomųjų, raminamųjų vaistų. Įtariant plaučių uždegimą nenorėjo važiuoti išsitirti rentgenu, prašė tablečių, ir tiek. O juk negali skirti gydymo iš akies", – su gailesčiu šiems žmonėms atsiduso Andrius.

Cerkvėje jautėsi saugiau

Kitas tris dienas A.Raguckas dirbo cerkvėje įrengtose operacinėse.

"Ten jaučiausi saugiai, nes visi buvo įsitikinę, kad į šventovę kariuomenė nei policija nesiverš", – pasakojo Andrius.

Čia jis pagalbą teikė kartu su iraniečiu neurochirurgu, dirbančiu Kijeve jau ne vienus metus. Padėjo operuoti sužeistuosius į galvą, perrišti žaizdas. Šie ligoniai – snaiperių aukos.
Žmonės buvo sužaloti ne tik kulkomis, bet ir sprogstamaisiais užtaisais. Nuo pastarųjų sužalojimai buvo labai sunkūs.

"Daug kas iškart nėjo pagalbos, nes bijojo, slėpėsi namuose ar pas kitus žmones, kentėjo, o sužalojimai komplikavosi. Atmosfera – žodžiais nenusakoma, negalėjo nejaudinti begalinis žmonių skausmas", – to niekada nepamirš šitaip sužalotiems žmonėms pagalbą teikęs Andrius.

Jam akyse tebestovi kraujuotos sienos, mirties išgąsdinti kovotojų už laisvę žvilgsniai.

Kijevo kultūros centre įrengtame medicinos punkte A.Raguckas dirbo tikrąjį savo darbą – teikė pirmąją pagalbą. Jaučiasi išlaikęs dar vieną profesinį egzaminą ypatingomis sąlygomis.

Nedvejojo nė minutės

Ar nė akimirkos nekilo mintis, kodėl jis Kijeve, palikęs šeimą – žmoną ir du mažus vaikus?

Andrius atsakė niekada nesudvejojęs to, ką darė, prasmingumu. Žmona jo pasirinkimui nepritarti negalėjo, nors išleido su nerimu. O ir pats Andrius Kijeve jautė į nugarą alsuojantį pavojų. Pirmosiomis dienomis, kai dirbo kavinėje – medpunkte, į jį bet kada galėjo įsiveržti žudikai.

"Tarsi ir budėjo trys apsaugos darbuotojai iš Maidano, bet jie negalejo užtikrinti saugumo", – tarstelėja Andrius.

Jį stiprino ukrainiečių – kolegų ir kovotojų, dėkingumas, vienybė su to paties kilnaus jausmo padėti ukrainiečiams apimtais medikais iš kitų šalių.

"Nei rankos, nei širdis nedrebėjo. Pirmą vakarą girdėjome iš pradžių pokšint fejerverkus, o paskui neaišku, kas sproginėjo. Žinant, kad šalia vyko žudynės, nebuvo malonu tai girdėti", – neslepia Andrius.

Per Maidano aikštę jis eidavo tik į darbą ir iš jo, vilkėdamas greitosios medicinos pagalbos darbuotojo drabužiais. Su jais jautėsi saugiau, nors žinojo, kad kulka gali atskristi iš bet kur. Matė, kaip protestuotojai sulaikė snaiperį. Sąmyšis buvo didelis. Kasdien agresiją ir ginklus matantiems žmonėms labai reikėjo psichologų pagalbos.

Kitaip pasielgti negalėjo

"Psichologų darbas buvo labai sunkus. Mes teikėme medicinos, jie – psichologinę pagalbą. Ją teko teikti ir man, nors nesu profesionalas. Teko guosti moterį – mamą, kurios vaikas žuvo. Ta moteris pati yra psichologė ir labai vertino mūsų pagalbą", – pasakojo Andrius.

Jis laimingas, kad galėjo padėti. Laimingas, kad ukrainiečiai įvertino jo ir kolegų lietuvių savanorišką pagalbos žygį. Išlydėdami lietuvius ukrainiečiai surengė atsisveikinimo vakarą, pakvietė atvykti, kai Kijeve vėl bus ramu, susikeitė kontaktiniais duomenimis ir jau skambino, klausė Andriaus, ar laimingai jis grįžo.

"Didžiausia padėka už pagalbą ukrainiečiams – jų šypsena, nors ir per skausmą, ašaras", – apibendrina A.Raguckas, kuriam 1991-ųjų sausio 13-ąją buvo tik 11 metų.
Šiandien jis nesigaili šitaip praleistų atostogų. Anaiptol – įsimins jas visam gyvenimui. Kitaip Andrius pasielgti negalėjo.