Autobusu, į kurį pataikė raketa, važiavusi ukrainietė papasakojo apie išsigelbėjimą

Olgą Kukuniuk išgelbėjo paprasčiausias mandagumas – jaunas vaikinas jai pasiūlė vietą autobuse, kuriuo ukrainiečių pensininkai važiavo ieškoti savo užtarnautų išmokų, bet moteris atsisakė ir liko stovėti.

„O šiandien jo nebėra“, – sakė 31 metų O. Kukuniuk Volnovachos ligoninėje, kur atsidūrė dėl rankos ir kojos sužalojimų.

„Jeigu aš būčiau atsisėdusi į jo vietą, būčiau mirusi“, – pridūrė ji, sunkiai tvardydama ašaras.

Jos 60-metis tėvas Anatolijus taip pat neišgyveno – nuo sužalojimų mirė ligoninėje.

Prie įvažiavimo į Volnovachos miestą rytinėje Ukrainoje antradienį sprogusi raketa nusinešė 13 žmonių gyvybes. Tai buvo daugiausiai civilių gyventojų gyvybių pareikalavęs incidentas nuo paliaubų sutarties pasirašymo rugsėjį.

Abi šalys, dalyvaujančios 4,7 tūkst. žmonių gyvybių nusinešusiame konflikte, dėl tragedijos kaltina viena kitą.

Ukrainos kariai pastatė kryžių nelaimės vietoje, o ketvirtadienį, nacionalinio gedulo dėl žuvusiųjų dieną, žmonės prie jo degė žvakeles.

Prezidentas Petro Porošenka pareiškė, kad didžiausia atsakomybė dėl tragedijos krenta ant tų, „kurių ranka maitina (sukilėlius) ir juos ginkluoja“.

Ukrainos pareigūnai ir kariai rajone sakė, kad nelaimės dieną prorusiški sukilėliai paleido maždaug 40 sistemos „Grad“ raketų, taikydamiesi į jų pajėgų kontrolės postą.

Tačiau Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas dėl nelaimės apkaltino Ukrainos karius. Nors vėliau Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas patikslino, kad „yra ... kelios (incidento) versijos. Mums reikia jas ištirti“.

„Nėra kitos išeities“

Sužeisti keleiviai iš autobuso tuo tarpu turėjo ne tik liudyti, kas įvyko, bet ir išgyventi savo sužeidimus bei artimųjų netektį.

Ši nelaimė taip pat pabrėžia rytų Ukrainos gyventojų neviltį – dalis šio autobuso keleivių važiavo pasiimti pensijų ar socialinių išmokų.

Kijevas nutraukė bet kokį finansavimą separatistų užimtuose rajonuose, bankai karo nuniokotame Donecke, kuris virto separatistų bastionu, uždaryti.

Todėl gyventojai važiuoja į vyriausybės kontroliuojamus rajonus pasiimti pensijų, kartais pateikdami suklastotus duomenis apie savo gyvenamąją vietą, o kiti – ieškoti veikiančių bankomatų.

Autobusas važiavo į Donecko pusę, kai kurie grįžo namo iš vyriausybės kontroliuojamos teritorijos.

„Jis buvo sausakimšas“, – sakė 65-erių Valerijus Zubkovas, Donecke gyvenantis pensininkas, aplankęs savo seserį, o dabar jis gydomas Volnovachos ligoninėje.

„Maždaug po 10 ar 15 minučių mus sustabdė prie patikros posto. Dar po dviejų minučių išgirdau baisų trenksmą“, – pasakojo jis.

Autobuso visi langai išdužo, durys užstrigo; V.Zubkovas išlipo pro vieną jų; jam padėjo ukrainiečių karys, nuvedęs jį pirmosios pagalbos postą. Dabar ligoninėje jam sugipsuota lūžusi ranka.

Volnovachos klinikos vyriausiasis gydytojas Oleksandras Bezuhlas sakė, kad po incidento į šią ligoninę buvo paguldyta 18 žmonių; 12-kos jų būklė stabili, du numirė; viena moteris evakuota į Mariupolį, trys išvyko namo.

„Daugelis jų važiavo pasiimti pensijų, kai įvyko ši tragedija“, – sakė išvargęs O.Bezuhlas.

Vienas šioje ligoninėje besigydančių sužeistųjų, 59-erių Volodymyras Chrodianas, sakė važiavęs paimti socialinės pašalpos savo žmonai. Jis žadėjo, nepaisydamas pavojų, vėl keliauti tarp savo gintosios Makejevkos Donecko pakraštyje ir Kijevo kontroliuojamų teritorijų.

„Nėra kitos išeities“, – pridūrė jis.