Norvegijos teroristo Anderso Behringo Breiviko (Anderso Bėringo Breiviko) tėvas sako, jog jį graužia kaltė, kad jis artimiau nebendravo su savo sūnumi, kai šis buvo paauglys.

Pirmąją spaudos konferenciją po 2011 metų liepos 22-ąją įvykdytų išpuolių, nusinešusių 77 žmonių gyvybes, surengęs Jensas Breivikas sakė žurnalistams: „Jeigu būčiau palaikęs su juo glaudesnius ryšius, jeigu būčiau buvęs geresnis tėvas – galbūt jis šiandien būtų kitoks žmogus.“

Save nacionalistu kovotoju įvardijantis A.B.Breivikas detonavo automobilyje paslėptą galingą bombą Oslo vyriausybinių pastatų komplekse, o vėliau nušovė 69 žmones, daugiausiai paauglius, per išpuolį netoli sostinės esančio ežero saloje, kurioje veikė tuometės valdančiosios kairiosios partijos jaunimo vasaros stovykla.

Kalbėdamasis su žurnalistais per konferenciją, surengtą Jenso Breiviko knygos „Mano kaltė? Tėvo istorija“ (Min skyld? En fars historie) išleidimo proga, ekstremisto tėvas išreiškė viltį, kad jo kalinamas sūnus galiausiai pradės gailėtis dėl savo veiksmų.

J.Breivikas taip pat sakė prašęs leidimo aplankyti Oslo kalėjime laikomą sūnų, atliekantį 21 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri gali būti pratęsta neribotą laiką.

Tačiau ultradešiniųjų pažiūrų fanatikas savo laiške atrėžęs, kad jo tėvas turi pirmiausiai priimti „fašistinę“ ideologiją, kad jiedu galėtų užmegzti kokius nors ryšius.

„Tas laiškas mane baugina, – tėvas sakė žurnalistams Osle. – Manau, jo pažiūros tampa vis labiau ekstremistinės. Nežinau, galbūt jis taip pat tampa pavojingesnis.“

„Daug galvoju apie tuos, kurie prarado gyvybes, ir tuos, kurie buvo sužeisti“, – pridūrė Jensas Breivikas, kuris kalbėjo lėtai ir kurio balsas retkarčiais trūkinėdavo.

„Norėčiau turėti galimybę atsiprašyti Anderso vardu“, – pareiškė jis.

A.B.Breivikas užaugo su savo motina Osle ir tik retkarčiais bendraudavo su savo tėvu, Norvegijos diplomatu, kuris sukūrė kitą šeimą ir persikėlė gyventi į Paryžių.

Jensas Breivikas sakė apgailestaujantis, kad pralaimėjo koją dėl teisės globoti sūnų, kai jis buvo keturmetis, socialiniams darbuotojams išreiškus susirūpinimą dėl vaiko gerovės.

„Galėjau nukreipti jį teigiama linkme. Tačiau taip nenutiko“, – pažymėjo jis, pridūręs, kad jo sūnus, kol dar buvo vaikas, nerodė jokių ženklų, kad gali pasirinkti kelią, vedantį į ekstremizmą ir smurtą.

Anksčiau jie matydavosi 3–4 kartus per metus, bet jų ryšys nutrūko, kai Andersui suėjo 16 metų. Jensas Breivikas teigė, kad dėl to jaučiasi kaltas.

„Man visiškai nesuvokiama, kad mano sūnus galėjo šitaip pasielgti, To niekada nesuprasiu“, – pabrėžė jis.