Serbija paminėjo penkioliktąsias NATO bombardavimo metines. Vakaruose intervencija vadinama humanitarine, Rusijoje ir Serbijoje – agresija. Kas teisus? Sunku pasakyti. Matyt, teisus tas, kurio pusėje karinė persvara.

Jėgos kalba

Jugoslavijos bombardavimas dažnai keliamas klausimas – ypač pastaruoju metu. Ypač Rusijoje.

Serbams Kosovas – istorinė žemė. Su tuo sudėtinga būtų ginčytis. Tačiau Kosove gyvena ir albanai. Jų šiame regione – dauguma.

Iki pat Jugoslavijos sukūrimo teritorijoje dominavo serbai, tačiau pamažu serbų gyventojų mažėjo, o albanų populiacija augo. Niekas albanų į Kosovą specialiai nevežė, tiesiog gimstamumas šiame regione buvo didelis, o ir Albanija – šalia.

Yrant Jugoslavijai Kosovo albanai pareiškė, kad nori laisvės nuo Serbijos. Dalis pasisakė už taikų, teisiškai pagrįstą kelią. Net buvo organizuotas referendumas Kosove. Kita dalis – už kovą su serbais ginklais.

Taip gimė grupuotė, vadinamoji Kosovo išlaisvinimo armija (KIA). Prie jos prisijungė tie, kurie matė vieną kelią – kruviną kovą su serbais.

Belgradas nesutiko su jokio pobūdžio Kosovo nepriklausomybe. Prasidėjo neramumai. 1998–1999 m. Serbijos pajėgos ir KIA įsivėlė į kruvinus susirėmimus Kosove. 1999 m. Jugoslavijai smogė NATO.

Konfliktas buvo sustabdytas, tačiau neišspręstas.

Serbija vargu ar kada nors pripažins Kosovą nepriklausomu, tačiau kaip Krymo atveju pripažinimas ar nepripažinimas nieko nereiškia – kas tada laimėjo partiją, tas laimėjo.
O laimėjo Kosove albanai, kuriuos tuo metu palaikė Vakarai, o buvęs Jugoslavijos vadovas Slobodanas Miloševičius nesugebėjo nei laiku užgesinti pirmos kibirkšties, nei vėliau sustabdyti konflikto.

Gedulingos metinės

Praėjo 15 metų nuo tos dienos, kai NATO naikintuvai bombardavo strategiškai svarbius Serbijos civilinius ir karinius objektus.

Serbijos sostinėje Belgrade iki šiol riogso subombarduotų pastatų liekanos, vienas jų – Gynybos ministerijos pastatas.

Tai, matyt, atminimas ateinančioms kartoms, ką reiškia karas...

Jungtinių Tautų Saugumo taryboje 1999 m. Vakarų pajėgos sutikimo surengti intervenciją negavo. Tai iki šiol kursto aistras tarp pasaulio valstybių.

Vakarų šalys 1999 m. pareiškė, kad intervencija – "precendentas". Tiesa, šiuo precendentu tarptautinėje teisėje dabar naudojasi kitos valstybės... Ypač Kosovo nepriklausomybės. Nemažai kas sako, kad tarptautinė teisė po Jugoslavijos apskritai išmislas.

NATO karinėje kampanijoje dalyvavo 19 Aljanso šalių karinės pajėgos. Serbijos valdžia konstatavo, kad per kampaniją žuvo mažiausiai 2,5 tūkst. žmonių. Kiti šaltiniai sako, kad aukų galėjo būti per 4 tūkst. – tarp aukų buvo ir daug civilių, taip pat ir vaikų.

Prarado dukterį

Serbijoje karo žaizdos dar neužsitraukė. Žmonės mena, kaip prieš 15 metų dangų raižė naikintuvai, krito bombos ir raketos.

Varvarino mieste, centrinėje Serbijos dalyje, gyvenantys žmonės iki šiol labai gerai pamena NATO antskrydžius. Tačiau kaimelio gyventojai iki šiol negali atsakyti į klausimą, kodėl bombarduotas jų miestas. Juk čia nei karinių bazių, nei kitų objektų nebuvo.

"Buvo sekmadienis. Saulėta diena", – prisiminė Zoranas Milenkovičius. Šiuo metu jis yra Varvarino miestelio meras. Miestelyje gyvena 2 tūkst. žmonių.

"Miestelio gatvės šurmuliavo. Buvo turgaus diena. Šventėme Šventosios Trejybės diena..." – pasakojo Z.Milenkovičius. Jis prisiminė, kad staiga ėmė kaukti apie oro antskrydį įspėjančios sirenos.

Iš pradžių, pasak Z.Milenkovičiaus, žmonės bijojo – vėliau sirenos tapo kasdienybe.

Karo Varvarine niekas pernelyg nebijojo. Miestas – gana toli nuo sostinės, jame nebuvo jokių įtvirtinimų.

Kovo 30 d., praėjus keletui dienų po NATO kampanijos pradžios, Varvarino miestelio gyvenimas pasikeitė.

Pasikeitė ir paties Z.Milenkovičiaus gyvenimas. Vokietijos "Deutsche Welle" televizijos žurnalistams vyras parodė vietą prie Varvarino upės, kurioje žuvo jo duktė.

NATO lėktuvams pasirodžius danguje jo 15 metų duktė Sanja buvo ant tilto su dviem draugėmis. Dvi iš naikintuvų paleistos bombos pataikė į tiltą. Trys mergaitės buvo sunkiai sužeistos.
"Mano duktė Sanja neišgyveno", – pasakojo Varvarino miesto meras.

NATO antskrydis sukrėtė vietos gyventojus. Dalis buvo sunkiai sužeisti.

"Išgirdome, kad kažkas nuo tilto šaukiasi pagalbos, – pasakojo Miroslavas Dakičius, kitas vietos gyventojas. – Aš buvau netoli upės, kai kažkas suriko: "Bėkite, jie grįžta!" Kai tiltas jau buvo susprogdintas, jie grįžo ir numetė dar kelias bombas. Garsas buvo kurtinantis. Smūgio banga išvartė aplinkui augusius medžius. Skeveldros sužeidė mano koją. Vėliau man buvo nustatytas invalidumas."

Džiaugiasi, kad gali kalbėti

"Pergalė prieš velnią visuomet kainuoja", – tada komentavo NATO atstovas Jamie'as Shea. Varvarino miesto gyventojų tokios kalbos neguodžia.

Mieste per NATO antpuolį žuvo mažiausiai 10 žmonių. 30 buvo sunkiai sužeisti.

Tiesa, tada žmogaus teisių ekspertai iš "Human Rights Watch" tvirtino, kad aukų visoje Jugoslavijoje – 500. Dabar jau oficialiai kalbama, kad aukų buvo gerokai per 2 tūkst.
Varvarino mieste stūkso paminklas, kuriame įrašytos žuvusių nuo NATO karių pavardės. Tarp jų – Sanjos vardas.

Z.Milenkovičius netiki, kad Vakarai kada nors jam ir jo miesteliui atlygins žalą, kurią padarė. Apie savo dukters netektį vyras net nekalba.

"Tai juk būtų jų (NATO) kaltės pripažinimas. Aš esu tikras, kad jie niekuomet neketina už tai atsakyti", – kalbėjo Z.Milenkovičius.

Vienintelis dalykas, kas guodžia vyrą, tai, kad juo domisi pasaulio žiniasklaida – ne tik Rusijos, kritikuojančios Vakarus, bet ir Vakarų.

"Manau, kad pasauliui svarbu žinoti, jog NATO tada čia įvykdė agresiją", – piktinosi kalbėdamas su vokiečių žurnalistais Z.Milenkovičius.

Kosove tuo metu nuotaikos visai kitokios. Čia niekas nieko negedi, nors per NATO kampaniją žuvo ir nemažai albanų. Priešingai, aukščiausi Kosovo, kuris 2008 m. paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos, pareigūnai tvirtina, kad NATO kampanija – "didi Kosovo pergalė".

"Tai didi diena Kosovo respublikai, Kosovo žmonėms ir visiems albanams. Tai diena, kai NATO pradėjo kampaniją prieš Serbiją", – džiaugėsi Hashimas Thaci, Kosovo premjeras.
Kartu jis padėkojo visiems, remiantiems Kosovą – Jungtinėms Valstijoms, Europos Sąjungai ir NATO.

Kosovas: pripažinta nepripažinta valstybė

Ar teisėtai Kosovas tapo valstybe? Tai klausimas, kuris iki šiol kursto aistras tarptautinėje bendruomenėje.

Vakarų šalys remia Kosovo nepriklausomybę nuo Serbijos. Tiesa, ne visos. Iš 27 Bendrijos šalių Kosovo iki šiol nepripažino 5 valstybės: Ispanija, Graikija, Slovakija, Rumunija ir Kipras. O iš 28 NATO valstybių Kosovą pripažįsta 24.

Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje Kosovo nepriklausomybės nepripažįsta dvi nuolatinės narės Rusija ir Kinija. Apie 56 proc. JT narių Kosovą laiko nepriklausoma valstybe, likusios – ne.
Žinoma, ir Serbija nepripažįsta teritorijos atsiskyrimo. Tačiau Belgradas spaudžiamas į kampą. Serbams iškeltas ultimatumas. Jei jie nusileis ir palaikys santykius su Kosovu, veikiausiai galės tikėtis narystės Europos Sąjungoje, jei ne – ne.

Kosovo šiaurėje gyvena apie 40 tūkst. etninių serbų, čia jie sudaro gyventojų daugumą kai kuriuose miestuose. Kadaise serbų Kosove buvo daugiau nei pusė milijono. Serbai atsisako pripažinti etninių albanų dominuojamą Prištinos vyriausybę. Taigi, Belgradui pripažinus Kosovą, padėtis šiaurinėje provincijos dalyje kaip reikiant komplikuotųsi. Jau dabar Kosovo šiaurėje, kai tik albanai pabando perimti į savo rankas regiono kontrolę, įsiplieskia konfliktai.

Mitrovicos mieste, padalytame tarp serbų ir albanų, tvyro įtampa.

"Čia nėra tvarkos. Įtampa labai vargina", – skundėsi vietos gyventoja, prisistačiusi Hodžič vardu. Tiltas per Ibaro upę aklinai užtvertas akmenimis ir betono luitais. Jis jungia albanų ir serbų gyvenamus rajonus. Tiesa, kai kurie miesto gyventojai sako, kad sienos netrukdo bendrauti.

Vienas pavyzdžių, kad serbai ir albanai gali sugyventi, – Mitrovicos roko mokykla. Čia muzikuoti susirenka tiek albanai, tiek serbai. 23 metų serbas Aleksandras Solicas Roko mokykloje dirba laisvu nuo studijų laiku.

"Kartais jaučiuosi, kad gyvename skirtinguose pasauliuose. Albanai ir serbai būtinai nori parodyti, kad neturi nieko bendra vieni su kitais", – ironizavo jaunuolis.

Deja, kito kelio į Briuselį kaip per Prištiną serbų politikai, regis, neturi. Dabar Serbijos valdžia aiškiai deklaruoja, kad svarstyklės krypsta integracijos į Europą link, vis dėlto serbų visuomenė nenoriai kalba apie galimą provincijos pripažinimą. Tokiu būdu Serbijos valdžia įspeitė save į kampą. Jei ims nuolaidžiauti dėl Kosovo, vargu ar politikai bus suprasti namie. Šiuo metu 64 proc. serbų palaiko poziciją, kad Kosovas neturi būti pripažintas jokiu būdu.

Pačiame Kosove nuotaikos taip pat ne pačios geriausios. 50 proc. Kosovo gyventojų neturi darbo, 40 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, vyriausybę purto korupcijos skandalai, o ekonomika, jei ne ES pagalba, apskritai būtų mirusi.

1,8 mln. Kosovo gyventojų yra jaunesni nei 25 metų. Pusė jų – bedarbiai, ir situacija tik blogėja. Kasmet į darbo biržą užsirašo per 30 tūkst. jaunuolių, kurie ieško darbo, o randa tik 8 tūkst.

Ekonomistai skaičiuoja, jog Kosovo ekonomika kasmet turėtų paaugti bent po 8 proc., kad valstybė galėtų išspręsti nedarbo problemas. Tačiau ekonomika nuolatos skendi recesijoje. Maža to, šios pietinės Serbijos provincijos infrastruktūra niekuomet nebuvo plėtojama taip sparčiai kaip kitose Jugoslavijos dalyse.

Kosovo ekonomikai skaudžiai atsiliepė ir Trepčos kasybos komplekso netoli Mitrovicos miesto nuosmukis. Kažkada šios kasyklos buvo didžiausia įmonė Jugoslavijoje. Čia dirbo 23 tūkst. žmonių. Įmonė sukurdavo apie 70 proc. Kosovo bendrojo vidaus produkto. Po karo 1999 m. didžioji dalis kasyklų užsidarė. Oliveris Ivanovičius, buvęs Trepčos kasybos komplekso vadybininkas, o dabar – serbų politinis lyderis Mitrovicoje, sakė, kad kompleksui prikelti reikėtų apie 650 mln. dolerių. Tačiau investuotojams reikia stabilumo.

"Šiomis sąlygomis, – kalbu apie politinę įtampą, – tiesiog neįmanoma galvoti apie ekonomikos vystymą. Turime rasti sprendimą, kuris tenkintų abi puses", – sakė O.Ivanovičius.
Maisto kainos auga, daugelis gyventojų tampa priklausomi nuo giminaičių, kurie dirba užsienyje ir siunčia pinigų. Kosovo ekonomikoje dominuoja ne stambusis verslas, o įvairūs perpardavinėtojai. Kosovas beveik nieko negamina, didžioji dalis produkcijos importuojama. Investuotojai taip pat neskuba rodyti dėmesio.

Faktai apie Kosovą

• 2008 m. vasario 17 d. Kosovas paskelbė nepriklausomybę. 1998–1999 m. konfliktas tarp Serbijos ir Kosovo separatistų baigėsi NATO bombardavimo kampanija prieš velionio Serbijos lyderio Slobodano Miloševičiaus pajėgas.

• Beveik 100 pasaulio valstybių, tarp jų – JAV, pripažino Kosovą. Kosovo iki šiol nepripažįsta dvi Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narės Kinija ir Rusija. Iš 27 ES šalių Kosovą pripažino 22. Provincijos nepripažįsta Ispanija, Kipras, Slovakija, Rumunija ir Graikija. Iš 28 NATO šalių naująją valstybę pripažino 24.

• Didžiąją dalį Kosovo gyventojų sudaro albanai, tačiau šiaurinėje Kosovo dalyje gyvena apie 120 tūkst. serbų.

• Serbija šį regioną tebelaiko savo pietine provincija, bet 2011 m. kovą pradėtos ES vadovaujamos derybos neseniai nulėmė santykių atšilimą. Šių metų vasario 6 d. Serbijos ir Kosovo prezidentai Briuselyje surengė savo pirmąsias derybas.

• Lietuva Kosovą pripažino 2008 m. gegužę. Diplomatiniai santykiai užmegzti tų pačių metų liepą.

Konflikto Kosove priežastys

Yrant Jugoslavijai Kosove dominuojantys albanai ėmė reikalauti laisvės. Tačiau Serbijos valdžia su reikalavimais nesutiko.

1996 m. Kosovo radikalai įkūrė vadinamąją Kosovo išsilaisvinimo armiją (KIA). KIA ėmėsi karo veiksmų prieš Serbijos pajėgas.

1998 m. tarp Serbijos policijos ir kariuomenės dalinių bei KIA įsiplieskė rimtas konfliktas. NATO tarpininkavo sudarant taikos susitarimą. Tačiau jis buvo sulaužytas ir abi pusės atnaujino kovas.

Serbijos valdžia 1999 m. kovo 23 d. atsisakė į šalį įsileisti tarptautinius taikdarius. Tai tapo pretekstu įsikišti Aljansui.

Kovo 24 d. NATO ėmėsi karinės kampanijos Kosove ir visoje Jugoslavijos teritorijoje. kampanija truko 78 dienas. Atakuoti daugiausiai kariniai, tačiau ir civiliniai objektai.

NATO karinė kampanija Jugoslavijoje: faktai

- Karinė NATO operacija buvo įvardyta "humanitarine" intervencija, nors nesusilaukė palaikymo Jungtinėse Tautose.

- Jugoslavijos bombardavimas buvo pirmas kartas istorijoje, kai NATO pajėgos įvykdė kariavo prieš suverenią valstybę, kuri negrasino nė vienai iš Aljanso šalių.

- Oro smūgiai prasidėjo 1999 m. kovo 24 d., o baigėsi birželio 10 d.

- Tai buvo antroji rimta NATO karinė operacija po 1995 m. karinės kampanijos Bosnijoje ir Hercogovinoje.

- NATO bombardavimas nulėmė Jugoslavijos karinių pajėgų išvedimą iš Kosovo regiono. Čia buvo įkurdintos tarptautinės taikos palaikymo pajėgos.

- Skaičiuojama, kad karinės kampanijos metu NATO pajėgos paleido 2,3 tūkst. raketų į 990 taikinių, numetė 14 tūkst. bombų.

- Kampanijos metu žuvo, skirtingais duomenimis, nuo 2 iki 6 tūkst. civilių. Tarp jų - 88 vaikai. 200 tūkst. etninių serbų buvo priversti palikti Kosovo teritoriją.

- 2008 m. Kosovas pasiskelbė nepriklausoma valstybe. Kosovą nepriklausomu pripažįsta apie 56 proc. pasaulio valstybių. Daugiausiai priklausančių Vakarams.

NATO šalys, dalyvavusios kampanijoje

• Belgija
• Kanada
• Danija
• Prancūzija
• Vokietija
• Italija
• Nyderlandai
• Norvegija
• Portugalija
• Ispanija
• Turkija
• Jungtinė Karalystė
• Jungtinės Amerikos Valstijos