Kasmet spalio 14-ąją Didžiosios Britanijos karinis jūrų laivynas mini šarvuotlaivio „Royal Oak“ tragedijos metines. Narai 30 metrų gylyje gulinčiame skenduolyje iškelia "White Ensign" – britų karinio laivyno vėliavą.

Priešai tapo „ginklo broliais“

Anglijoje ši data visuomet pažymima kaip 833 jūrininkų, tragiškai žuvusių 1939 metais kartu su kariniu laivu „Royal Oak“, atminimo diena. Laivą torpedavo vokiečių povandeninis laivas U-47, kuriam vadovavo povandeninio karo asas Giuntheris Prienas.

Karo metais ir vėliau Anglijos spauda vokiečių povandeninių laivų jūreivius apibudindavo kaip piratus, o jų eskadras vadindavo „vilkų gaujomis“, kurios Atlanto vandenyne medžiojo sąjungininkų prekybinių laivų karavanus. Nuo jų torpedų į vandenyno gelmes nugrimzdo tūkstančiai antihitlerinės koalicijos civilinių laivų.

1967 m. spalį U-47 jūrininkai vėl pasirodė Anglijoje. Tiesa, ne Scapa Flow įlankoje, kur prieš 28 metus nuskandino britų šarvuotį, bet Portsmute – stambiausioje Britanijos karinėje jūrų bazėje. Ir ne naktį, o dieną. Atvyko 4 buvę U-47 įgulos nariai. Prie Britanijos karo jūrininkų paminklo vainiką padėjo buvęs torpedų aparatų elektrikas Herbertas Hermanas ir vairininkas Wilhelmas Schparas, kurie atmintiną naktį nukreipė U-47 torpedas į Anglijos šarvuotį.

„Ginklo brolių“ susitikimas, kaip šį įvykį pavadino kai kuri britų spauda, atskleidė naujų aplinkybių, susijusių su Scapa Flow ataka.  

Įsibrovėlį pražiopsojo

Praėjus 6 savaitėms nuo karo pradžios, vokiečių povandeninio laivyno vadas K.Dionitzas įsakė laivui U-47 prasiskverbti į anglų karinę jūrų bazę Scapa Flow Orknio salose ir atakuoti ten esančius laivus.

1939 metų naktį iš spalio 13 į spalio 14 vokiečių submarina, vadovaujama trisdešimtmečio vado G. Prieno, atsirado prie Scapa Flow ir sugebėjo surasti siaurą koridorių, vedantį į vidinį reidą tarp užtvarų ir minų. Bazės apsauga gėdingai pražiopsojo vokiečių laivą. O juk, kaip dabar paaiškėjo, tada naktis buvo šviesi, o U-47 vidiniame reide iškilo į paviršių ir ramiausiai rinkosi taikinius.

U-47, iškilęs iš vandens, vado įsakymu paleido 4 torpedas į „Royal Oak“. Šarvuotis tuo metu, nuleidęs inkarą, stovėjo įlankos pakraštyje. Į taikinį pataikė tik viena torpeda. Sprogimas buvo toks silpnas, kad britų laivo vadas, patikrinęs jo pasekmes, net nepaskelbė kovinės parengties. Jam ir įgulai atrodė, kad sprogimas įvyko dėl kokio nors atsitiktinumo laivo viduje.

Antras kartas nemelavo

Ne viskas puikiai sekėsi ir vokiečiams. Trys torpedos nuskendo nepasiekusios tikslo. Pasirodo, kad prieš išplaukiant į povandeninį laivą buvo pakrautos naujo tipo torpedos, tačiau pamiršta pridėti jų aptarnavimo instrukciją.

Įpykęs G.Prienas įsakė apsisukti ir paleisti salvę į tuos pačius taikinius iš laivagalyje esančio torpedinio aparato. Bet ir šios torpedos nepataikė į anglų laivus. Tada U-47 vadas nutarė pasitraukti į įlankos gilumą, kur vokiečiai per 20 minučių pakartotinai užtaisė torpedinius aparatus ir pasiruošė naujai atakai.

Pamatę, kad anglų karinėje bazėje vis dar viešpatauja ramybė, vokiečiai net nesislėpdami po vandeniu atvirai perplaukė per visą įlanką ir dabar jau iš 700 metrų nuotolio paleido tris torpedas. Dvi pasiekė tikslą – pramušė „Royal Oak“ bortą žemiau vaterlinijos. Laivas beveik lūžo pusiau ir per kelias minutes, apsivertęs dugnu į viršų, nuskendo su savimi nusinešdamas ir 833 įgulos narius. Taip 1939 metų spalio 14 dieną 1.30 val. nakties iš Britanijos karinio laivyno sąrašų buvo išbrauktas senas, bet vis dar tinkamas karo reikmėms šarvuotis „Royal Oak“.

Triumfas ir tragedija

Nors atsitokėję anglai pasiuntė visus bazės laivus vytis įžūlaus įsibrovėlio, tačiau U-47 sugebėjo pasprukti. Įvykius anglų karinių laivų bazėje nacistinės Vokietijos spauda paskelbė kaip didžiulę vokiečių karo laivyno pergalę. Visa U-47 įgula lėktuvu buvo nuskraidinta į Berlyną ir svečiavosi pas Hitlerį. G.Prienas vienas pirmųjų karo metais buvo paskelbtas Trečiojo Reicho nacionaliniu didvyriu ir apdovanotas aukščiausio laipsnio kariniu ordinu.

Netrukus didžiuliu tiražu buvo išleista jo knyga „Mein Weg nach Scapa Flow“. Šiandien jau aišku, kad U-47 laivo vadas joje šiek tiek perlenkė lazdą besigirdamas savo žygiu. Jis nieko neužsiminė apie tikslo nepasiekusias torpedas, nebuvo torpeduotas ir jo minimas kreiseris, nes tuo metu bazėje jo tiesiog nebuvo.

Gal G.Prienas ir mėgo kiek pasigirti, tačiau jis iš tiesų sėkmingai medžiojo sąjungininkų prekybinius laivus, kurie gabendavo įvairiausius krovinius. Jo sąskaitoje – daugiau kaip 30 tokių laivų. Paskutinis pranešimas iš U-47, vykdžiusio kovines užduotis Šiaurės Atlante, atėjo ankstų 1941 metų kovo 7 dienos rytą. Tai buvo dar iki jo lemtingo susitikimo su anglų eskadriniu minininku „Wolverine“. Apmėtytas giluminėmis bombomis, U-47 buvo sunaikintas, niekas iš laivo įgulos neišsigelbėjo.

Karių kapinės po vandeniu

Nors šarvuotis „Royal Oak“ nuskendo gana seklioje vietoje, niekada nebuvo bandoma laivą iškelti. Jo nuolaužos, kuriose liko palaidoti 833 jūreiviai, turi karinių kapinių statusą. Ši vieta pažymėta specialiu plūduru. Bet koks nardymas čia uždraustas. Tik britų Karališkojo karo laivyno narai turi teisę minint tragedijos metines ant įlankos dugno gulinčiame laive iškelti laivyno vėliavą.

Orknio salos Kerkvolo miestelio katedroje saugomas „Royal Oak“ laivo varpas, kabo lenta su žuvusiųjų pavardėmis. „Royal Oak“ tragedijos metinių dienomis, aidint varpo dūžiams skaitomi žuvusiųjų vardai.