Kremlius siekia padalinti Ukrainą ir aneksuoti Krymą, o Vakarai nesugeba sulaikyti Rusijos, nes JAV prezidento Baracko Obamos užsienio politika yra tokia pat bestuburė, kaip ir Europos Sąjungos (ES). Taip naujienų portalui LRT.lt tvirtina žymus rusų politikos ekspertas, JAV smegenų centro Hudson Institute bendradarbis, solidarumo su Maidanu komiteto Rusijoje organizatorius Andrejus Piontkovskis.

Prognozuodamas, kaip klostysis padėtis Ukrainoje, A. Piontkovskis pažymi, kad  Vladimiras Putinas nesitrauks, ir todėl daug žmonių žus. „Tačiau Kremlius nepasieks savo politinių tikslų, ir tai bus triuškinamas V. Putino užsienio politikos pralaimėjimas, turėsiantis įtakos ir vidaus politiniams procesams Rusijoje“, – svarsto politikos ekspertas.

Jo teigimu, dabartinė ES, neturinti nei ryškių politinių lyderių, nei aiškios politikos, gali neatsilaikyti prieš V. Putino vykdomą geopolitinę ekspansiją. Didžiausia Vakarų problema – ta pati, kaip ir Miunchene Hitlerį „raminusių“ Neville‘io Chamberlaino ir Édouardo Daladier: Vakarų lyderiai nesuvokia N. Putino režimo esmės ir pataikauja diktatoriui.

„Po to, kai N. Chamberlainas ir E. Daladier išvyko iš Miuncheno, Hitleris juos pavadino menkystomis. V. Putinas lygiai taip pat galvoja – ir savo aplinkoje tai sako – apie Vakarų lyderius, ypač apie B. Obamą. B. Obama – bene ryškiausias pataikavimo visiems diktatoriams pavyzdys“, – rėžia A. Piontkovskis.

– Kodėl Kijeve buvo pralietas kraujas, o Ukraina atsidūrė ant pilietinio karo slenksčio? Juk Viktorą Janukovyčių vargu ar žavi Muammaro Gadddafio likimas. Kodėl jis uždegė žalią šviesą kruvinai prievartai?

– Ukrainos įvykiai prasidėjo kaip taiki antikriminalinė revoliucija. Tačiau pastaraisiais mėnesiais Ukrainos valdžia vis labiau eskalavo konfliktą ir ėmėsi prievartos.

Pirmas toks atvejis buvo praėjusių metų lapkričio 30-ąją, kai buvo sumušti naktį Maidane likę studentai. Antras pasipiktinimą kėlęs valdžios veiksmas buvo žodžio laisvę naikinančių ir nepaprastąją padėtį įgalinančių represinių įstatymų priėmimas. Tai buvo padaryta gruodžio 13-ąją.

Dabartinį prievartos protrūkį taip pat sukėlė valdžia. Jūs teisus: galvojant apie ilgalaikę perspektyvą, V. Janukovyčiui visa tai nėra naudinga. Tačiau jam baisų spaudimą daro Vladimiras Putinas, kuris ir sukėlė krizę Ukrainoje.

Ukrainos visuomenėje juk būta sutarimo dėl asociacijos sutarties su ES pasirašymo. Ši sutartis būtų leidusi atsisakyti kriminalinio kapitalizmo modelio, kleptokratijos ir kurti naujas žaidimo taisykles, būdingas konkurencingai politinei ir ekonominei sistemai.

Prisivogusieji, tarp jų ir V. Janukovyčius su savo šeima suvokė, kad iš neturtingos Ukrainos, kitaip nei resursais aptekusios Rusijos, ne kažin ką beišspausi. Šitai suvokę, jie buvo linkę pradėti elgtis pagal naujas, civilizuotas taisykles (tiesa, neatsisveikindami su savo prisivogtais milijardais).

Tačiau tai buvo visiškai nepriimtina V. Putinui. Nes tokiai artimai valstybei, kaip Ukraina, pasirinkus laisvos ekonomikos modelį, Rusijos visuomenė patirtų didžiulę įtaką. Ir banditų kapitalizmo modelis, įsigalėjęs visoje buvusios SSRS erdvėje, išskyrus Baltijos valstybes, Rusijoje ilgai nebeišsilaikytų.

Todėl V. Putinas pasirinko grubaus šantažo kelią, greičiausiai turėdamas V. Janukovyčių kompromituojančios medžiagos. Savo ruožtu ekonominis V. Putino šantažas pasireiškė muitų karo grasinimais, taip pat grasinimais nutraukti bendradarbiavimą tokiose svarbiose Ukrainai srityse, kaip aviacijos pramonė, malūnsparnių surinkimas, metalurgija, kosmoso tyrimai ir kt.

Beje, šios sritis yra labai svarbios ir Rusijos kariniam-pramoniniam kompleksui, ir visai Rusijos ekonomikai. Bendradarbiavimas šiose srityse yra ne Rusijos labdara Ukrainai, o abipusiai naudingas dalykas.

Vadinasi, V. Putinas buvo pasirengęs suduoti smūgį savo valstybės karo pramonei, kad tik parklupdytų Ukrainą. Tiesa, šių planų įgyvendinimas būtų paralyžiavęs Rytų Ukrainos pramonę ir sukėlęs šalyje didelio masto nedarbą.

Kai V. Janukovyčiaus aplinka pasidavė šiam šantažui, kilo visuomenės nepasitenkinimas, peraugęs į sukilimą prieš kriminalinį režimą. Galbūt atkreipėte dėmesį – Maidane mažėja ES vėliavų. Tai liudija, kad asociacijos sutartis jau nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausias siekinys dabar – nuversti kriminalinį režimą. Ir tai labai gąsdiną V. Putiną.

Esu įsitikinęs, kad Rusijos spec. paskirties kovotojai dalyvauja Ukrainos įvykiuose. Trečiadienį pats nesuvokdamas, jog prasitarė, Ukrainos vidaus reikalų ministras Vitalijus Zacharčenka pareiškė, kad penki „Berkut“ kovotojai buvo nukauti snaiperių šūviais į kaklą.

Tai – profesionalūs šūviai į šalmo ir neperšaunamos liemenės nesaugomą kūno vietą. Taip šaudo tikri profesionalai, o ne „Molotovo kokteilius“ mėtantys Maidano protestuotojai. Taip šaudo spec. pajėgų kovotojai, veikę Rusijoje per 1993-ųjų suirutę. Taip jie šaudė ir į Rusijos taikdarius Gruzijoje, kad Rusija turėtų pretekstą pulti.

Taigi ir dėl konflikto užuomazgų, ir dėl jo eskalavimo – ypač pastarosiomis dienomis – atsakomybė tenka Kremliaus vadovybei ir asmeniškai V. Putinui.

– O kur V. Janukovyčiaus savisaugos instinktas? Juk tapęs Kremliaus marionete ir naudodamas prievartą jis rizikuoja pakartoti M. Gaddafio likimą.

– Vadinasi, jis bijo V. Putino labiau nei savo tautos. Tačiau V. Janukovyčius nuolat demonstruoja tam tikrą neryžtingumą – kad ir aną naktį, kai buvo nutrauktas Maidano šturmas. Tai sukėlė baisų įtūžį Rusijoje: V. Janukovyčiaus atžvilgiu pasipylė įžeidžiantys komentarai. Taip, jis yra Kremliaus marionetė; tačiau Kremlius yra nepatenkintas savo marionete.

– Pagal kokį scenarijų, Jūsų akimis, klostysis padėtis Ukrainoje?

– Savo jėgomis V. Janukovyčius tautos sukilimo nenuslopins. Manau, Kremlius jau pakoregavo savo planus. Kremliaus politikai suvokia, kad visa Ukraina jiems – per didelis kąsnis. Vakarų Ukraina, kaip ir Lietuva, kovojo su Stalinu iki pat šio mirties 1953-iaisiais. Ji ir dabar gali veiksmingai priešintis Rusijai. Todėl Kremlius tikisi Ukrainą padalinti.

Kremlius dabar bando sukurti pretekstą įsiveržimui į Ukrainą. Rusijos valstybės Dūmoje jau garsiai kalbama apie tai, kad būtina apginti Ukrainos rusus nuo chaoso, fašistų ir pan. Manau, Kremliaus tikslas – kontroliuoti Rytų Ukrainą.

Vis dėlto Kremlius smarkiai perdeda įsivaizduodamas, kad Rytų Ukrainos gyventojai, net ir rusakalbiai, trokšta būti V. Putino valdomi. Rusijos valdžia, žinoma, norėtų didesnio masto aneksijos, bet jos piešiamas kuklesnis scenarijus numato bent jau Krymo aneksiją.

Taip, dauguma Krymo gyventojų yra rusai. Maža to, Rusijos viešoji nuomonė gali paremti Krymo aneksiją, nes 1954 metais Nikita Chruščiovas atėmė Krymą iš Rusijos ir perdavė Ukrainai, šio veiksmo tinkamai nepagrindęs.

Tačiau Kremliaus politikai nepakankamai atsižvelgia į tai, kad, atsiėmę Krymą, jie gautų ir aktyvią musulmonišką mažumą – Krymo totorius. Šie, savo ruožtu, pasitiktų Rusijos valdžią, neslepiančią, kad ji yra SSRS valdžios įpėdinė, įnirtinga partizanine kova.

V. Putinas, šiaip ar taip, nebesitrauks. Labai daug žmonių žus. Tačiau Kremlius nepasieks savo politinių tikslų, ir tai bus triuškinamas V. Putino užsienio politikos pralaimėjimas, turėsiantis įtakos ir vidaus politiniams procesams Rusijoje.

– Ar nepamėgins V. Putinas grąžinti į valdžią Julijos Tymošenko, šitaip patenkindamas ir savo, ir dalies Ukrainos opozicijos interesus? Gal J. Tymošenko išlaikytų Ukrainą vieningą?

– Ne. Vieninga Ukraina Maskvai nereikalinga. Esu įsitikinęs, kad Kremlius šiuo metu siekia Ukrainos padalinimo.

– Sakote, kad V. Putino Ukrainoje laukia pralaimėjimas. Tačiau daugelis ekspertų šiandien kalba apie ES pralaimėjimą – tarp jų ir „Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas.

– E. Lucasas visiškai teisus. Aš turėjau galvoje Rusijos pralaimėjimą tolesnėje ateityje. Kalbant tik apie trumpalaikę perspektyvą, V. Putinas kol kas laimi ne tik prieš ES, bet ir prieš Vakarus apskritai.
Taip, kaip jis laimėjo Sirijoje. Pakišo Vakarams cheminio nusiginklavimo niekutį ir šitaip legitimavo savo sąjungininką Basharą al Assadą, kuris yra karo nusikaltėlis. Leido B. Assadui toliau vykdyti gyventojų sunitų genocidą.

Po to, kai Neville‘is Chamberlainas ir Édouardas Daladier išvyko iš Miuncheno, Hitleris juos pavadino menkystomis. V. Putinas lygiai taip pat galvoja – ir savo aplinkoje tai sako – apie Vakarų lyderius, ypač apie B. Obamą.

B. Obama – bene ryškiausias pataikavimo visiems diktatoriams pavyzdys. Tą pataikavimą lemia net ne kompetencijos stoka, o ideologiniai įsitikinimai. B. Obamos auklėtojai – ir jo mama, ir dvasinis vadovas (juodaodis rasistas pastorius Jeremiah Wrightas) – buvo visiški kairieji.

Savo silpnumą akivaizdžiai demonstruoja ir ES. Šiomis dienomis per bendrą spaudos konferenciją su José Manueliu Barroso ir Francois Hollande‘u Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasigyrė, kad skambino V. Putinui ir susitarė dėl dvišalio tarpininkavimo Ukrainoje. Kaip galima tartis dėl dvišalio tarpininkavimo su žmogumi, kuris tą krizę sukūrė ir planuoja ją tęsti, siekdamas savo geopolitinių tikslų?

V. Putinui dvišalis tarpininkavimas būtų labai naudingas, nes padėtų įteisinti jo tikslus: Ukrainos padalijimą, Rytų Ukrainos užvaldymą ar net galimą prijungimą prie Rusijos ir – Krymo aneksiją.

– Kokia, Jūsų vertinimu, yra didžiausia į įvykius Ukrainoje neadekvačiai reaguojančios ES problema?

– Didžiausia ES problema – ta pati, kaip ir N. Chamberlaino bei E. Daladier ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje: jos vadovai nesuvokia N. Putino režimo esmės. Jie vis dar tiki „partnerio“, su kuriuo gali būti bendri tikslai ir vertybės, paradigma. Partnerio, su kuriuo galima susitarti.

Sirijoje B. Obama tiesiog nežinojo, ko nori. O V. Putinas žinojo, ko nori: išlaikyti valdžioje savo sąjungininką B. Assadą. Ir V. Putinas savo tikslo pasiekė. Dabar jis žino, ko nori Ukrainoje, ir kryptingai siekia savo tikslų. O ponia Merkel nežino, ko ji nori Ukrainoje.

Užtat ji nori gerų santykių ir ekonominės partnerystės su Rusija. Ji nesuvokia diktatoriškos V. Putino režimo prigimties. V. Putinas Vokietijai siūlo patrauklius verslo sandorius, ir vokiečių politikai linkę nepastebėti nei korupcijos mastų Rusijoje, nei to, kaip joje kyla fašizmas.

Kai kurie trijų Baltijos valstybių politikai leidžia sau pastebėti ir įvardyti nerimą keliančias tendencijas Rusijoje. Ir juos tuoj pat apkaltina rusofobija ir istorinių sąskaitų suvedinėjimu.

– Kas laukia šitokios ES?

– Į Rusijos agresiją Gruzijoje ES reagavo tik žodine ekvilibristika. Tai, kad ES „suvirškino“ Rusijos veiksmus Gruzijoje, atvedė prie dabartinės padėties Ukrainoje.

Jei ES „suvirškins“ ir Rusijos agresiją Ukrainoje bei taps „dvišalio tarpininkavimo“ bendrininke, „pašventindama“ V. Putino veiksmus Ukrainoje , kaip kadaise Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarcozy „pašventino“ V. Putino agresiją prieš Tbilisį, tai kitas taikinys bus Baltijos valstybės. Jei ES gali atsitraukti dukart, tai atsitrauks ir trečiąkart.

ES neturi iškilių politinių veikėjų. Net nekalbu apie tokius, kaip Winstonas Churchillis: nėra nė Margaret Thatcher lygio politikų. Tokia ES neatsilaikys prieš V. Putino geopolitinę ekspansiją. Ekonominei padėčiai Rusijoje blogėjant, kils nacionalizmas, imperializmas, stiprės ekspansijos siekiniai. Kremliui bus reikalingos geopolitinės pergalės, ir viena iš pirmųjų galėtų būti Krymo prisijungimas.

– Galbūt ES galų gale susiprotės nebepataikauti Rusijai ir glaudžiau bendradarbiauti su JAV? Ar matote kokių nors atsitokėjimo prielaidų?

– Tokių prielaidų nematau nė pačiose JAV. B. Obama gėdingai nusileido V. Putinui Sirijoje. Apskritai, manau, kol B. Obama yra valdžioje, jokių ryžtingų permainų JAV politikoje nebus. Taigi ES neturi net stimulo – JAV spaudimo – savo bestuburei politikai keisti: B. Obamos administracija, kad ir kaip keiktųsi ponia Victoria Nuland, tokio spaudimo nedarys.

– Bet Amerikos konservatoriai aštriai kritikuoja B. Obamą dėl bestuburiškumo Sirijoje, Irane, Palestinoje.

Konservatorių prezidentą geriausiu atveju išrinks po trejų metų. O tuos trejus metus teks tverti tokį prezidentą, kuris su motinos pienu – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – įsisavino mintį, kad imperialistinė Amerika turi jausti kaltę prieš patyrusias priespaudą pasaulio tautas.

– Kas laukia V. Putino sugalvoto Eurazijos projekto? Kokią įtaką jo likimui darys įvykiai Ukrainoje?

– Įvykiai Ukrainoje yra nepaprastai reikšmingi ir Rusijai, ir Europai. Tačiau jie neturės jokios įtakos Eurazijos projektui dėl vienos paprastos priežasties: tas projektas yra miręs nuo pat jo atsiradimo. Jis nereikalingas net Vidurinės Azijos diktatoriams.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad pastaruoju metu labai smarkiai pakito rusiškas nacionalizmas, nors Vakarai to ir nepastebėjo. Anksčiau rusų nacionalizmas visad buvo imperinis. Eurazijos sąjungos idėja atitinka imperinę jo versiją. Tačiau jaunoji nacionalistų kartą imperinės koncepcijos visiškai atsisako. Jie save vadina nacionaldemokratais.

Naujoji koncepcija yra grindžiama dviem nuostatomis, prieštaraujančiomis imperinio nacionalizmo prielaidoms. Pirmoji nuostata skelbia, kad nacionalizmo užduotis – išsaugojimas rusų etnoso, kurio energija esą išseko dėl per amžius trukusių imperinių avantiūrų. Antroji – netikėta – nuostata skelbia: „Mes – europinė valstybė“.

Naujuosius nacionalistus erzina musulmonų antplūdis. Apie 80 proc. Rusijos gyventojų norėtų, kad atvykstantiems Vidurinės Azijos valstybių piliečiams būtų privalomos Rusijos vizos. Tai apie kokią Eurazijos sąjungą mes šiomis aplinkybėmis kalbame? V. Putinas sudėjo labai daug vilčių į nacionalistus, bet jie jį šiandien vertina dar blogiau nei liberalai. Todėl Eurazijos idėja – negyva.