Tragiškas „Morro Castle“ likimas

Milijonierių jachta

„Morro Castle“ buvo vienas moderniausių ir prabangiausių XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio keleivinių lainerių, kursavusių tarp Niujorko ir Havanos. Laineris buvo labai populiarus tarp turtingų amerikiečių. Veikiant sausajam įstatymui, jie būriais keliaudavo į Kubą ir Bahamų salas, kur galėjo pigiai ir dideliais kiekiais apsirūpinti alkoholiu. „Ward Line“ laivininkystės bendrovės laineris „Morro Castle“ per 59 valandas nugabendavo linksmybių ištroškusius keleivius į Kubos sostinę Havaną.

Moro tvirtovės, saugančios Havanos uosto vartus, vardu pavadintas 155 metrų ilgio laineris skuodė per jūrą 20 mazgų (37 km/val.) greičiu. Penkiuose laivo deniuose keleivių paslaugoms buvo įrengta 16 apartamentų ir daugiau kaip 140 kajučių. Skirtingai nuo tada kruiziniuose laivuose vyravusio paprasto ir praktinio stiliaus, „Morro Castle“ keleiviai mėgavosi elegantiškomis ir prabangiomis patalpomis. Laive veikė liftai ir moderni šildymo bei vėdinimo sistema.

Erdvus ir puošnus valgomasis salonas, poilsio kambarys su klasikiniu židiniu ir fortepijonu, biblioteka, sporto salė, vaikų darželis, keletas barų, promenados denis – to dar nebuvo nei viename keleiviniame laive. Ne veltui „Morro Castle“ buvo vadinama milijonierių jachta.

Netikėta kapitono mirtis

Per ketverius eksploatacijos metus „Morro Castle“ užsirekomendavo kaip patikimas ir patogus keleivinis garlaivis. Niekas nebūtų patikėjęs, kad 1934 metų rugsėjo 5 dieną iš Havanos išplaukusiam laineriui nepavyks sveikam pasiekti Niujorko. Daugumą jo keleivių sudarė amerikiečių turistai, medaus mėnesį Karibų jūros baseine praleidę sutuoktiniai, turtingų pensininkų poros, žinomi bankininkai, teisininkai ir gydytojai su šeimomis.

Iš viso 5 valandą ryto Havanos uostą paliekančiame laive buvo 318 keleivių ir 231 įgulos narys. Išaušus gražiam Karibų jūros rytui, keleiviai viršutiniame denyje žaidė tenisą ir shuffleboard (ant denyje sužymėtų aikštelių lazdomis stumdomi rituliai).

Ypač populiarūs buvo vakaro renginiai: karnavalai, šokiai, muzika. Paskutinę kelionės dieną laivo kapitonas paprastai surengdavo atsisveikinimo vakarienę keleiviams. Ši tradicija nebuvo pažeista ir rugsėjo 7-osios vakarą. Tiesa, tuo metu oras buvo vėjuotas ir lietingas, artėjo audra. Kai kuriuos keleivius pradėjo kamuoti jūrligė. Jie liko kajutėse, bet kiti susirinko salone ir laukė ateinant 55 metų laivo kapitono Roberto Villmotto, kuris jau 31 metus dirbo „Ward Line“ kompanijoje.

Nuo tada prasidėjo keistų atsitikimų virtinė. Vakarienei vos prasidėjus, kapitonas staiga sunegalavo ir grįžo į savo kajutę. Po kurio laiko ten apsilankęs laivo gydytojas rado kapitoną vonioje be gyvybės ženklų.

Ugnies spąstai

Vadovavimą laivui perėmė pirmasis kapitono padėjėjas Viljamas Varmsas. Naktį audra įsisiautėjo iki uraganinio lygio. Maždaug 2 valandą 50 minučių, kai laivas plaukė 8 jūrmylių atstumu nuo Long Bičo salos, vienoje iš patalpų buvo pastebėtas gaisras. Per pusvalandį jis apėmė visą laivą. Žmonės atsidūrė ugnies spąstuose.

Tuo metu vieni keleiviai jau miegojo, kiti kamavosi nuo jūrligės arba buvo apgirtę, todėl ne iš karto jie suprato kas atsitiko. Žmonės plūdo į denį vilkėdami kas vakarinius kostiumus, kas chalatus ar tiesiog vienais apatiniais. Kilo didžiulė panika. Koridoriai buvo pilni dūmų, metaliniai turėklai įkaitę iki raudonumo, daugelyje vietų ruseno medinės denio lentos.

Daugeliui keleivių vienintelis kelias nežūti liepsnose ar uždusti dūmuose – šuolis už borto. Ten jų laukė šaltos ir grėsmingos bangos. Dėl netinkamai užsidėtų gelbėjimosi liemenių kai kuriems jų lūžo kaklas, kiti užsimušė arba mirė nuo išsekimo šaltame vandenyje. Iš dvylikos gelbėjimosi valčių į vandenį pavyko nuleisti tik šešias. Per kilusias peštynes dėl vietos, į jas susėdo daugiau įgulos narių, negu keleivių.