Kalbino žurnalistas Raigardas Musnickas.

– Nuskambėjo įvykis, kai evakuacijos iš Izraelio metu buvai išlaipintas iš lėktuvo. Buvai pirmas, kuris pasakė, kad tai buvo kerštas. Manai, kad G. Žiemelis tiesiogiai davė nurodymą Tave išlaipinti?

– Mus skraidino Egipto bendrovė, o skrydį užsakė Žiemelio bendrovė. Žmogus, kuris mane išlaipino, man tiesiai pasakė, kad toks yra bendrovės, kuri užsakė skrydį, griežtas nurodymas. Sakė, kad nežino priežasčių, bet neturi kitos išeities. Pabrėžė, kad tai nesusiję nei su oro uostu, nei su skraidinančia bendrove. Vadinasi, tiesioginis Žiemelio bendrovės nurodymas. Mano manymu, galima daryti išvadą, kad Žiemelis pats davė tokį nurodymą. Būtų sunku įsivaizduoti, kad priimti tokį sprendimą būtų galėjęs koks nors jo bendrovės klerkas. Nebūtinai pats paskambino skraidinančiai įmonei, bet neturiu abejonių, kad viskas vyko su jo žinia. Tai daug parodo apie Žiemelio asmenines savybes. Tai tipiškas rusų oligarcho elgesys.

– Turbūt jis pakenkė ir sau? Dabar sunku įsivaizduoti, kad Vyriausybė toliau su juo dirbtų.

– Deja, nesu tuo įsitikinęs. Nesuprantu, kodėl Vyriausybė, ir ne tik ši, bet ir ankstesnės, dirba su juo, juk teismuose įrodyta, kad ši bendrovė, visa grupė, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Dabar yra taip, kad skrydžio organizatorius neįvykdė savo sutarties. Mano įsitikinimu, Vyriausybė privalo paduoti bendrovę į teismą ir pareikalauti atlyginti nuostolį. Tačiau abejoju, kad prie šios Vyriausybės tai bus daroma.

„Žinių radijo“ stop kadras.

– Izraelyje lankeisi su jų Užsienio reikalų ministerijos kvietimu. Kartu buvo ir kitų Baltijos šalių žurnalistai. Koks šio vizito tikslas? Atrodo, kad pasikvietė parodyti, kaip atrodo karas.

– Šis vizitas pradėtas planuoti gerokai iki konflikto tarp Izraelio ir Irano. Spėju, kad pačiame Izraelyje apie tai, kas įvyks, žinojo gal dešimt žmonių. Užsienio reikalų ministras gal ir žinojo, bet pačioje ministerijoje nežinojo niekas. Izraelis mus pakvietė norėdamas parodyti, kaip šalis gyvena karo su „Hamas“ kontekste, pradedant nuo žudynių spalio 7 d. Mes lankėmės viename kibuce, kur ketvirdalis žmonių buvo pagrobti arba nužudyti, buvome prie Libano, Sirijos sienų. Pasigirsta spekuliacijų, kad tai buvo indoktrinacija, tačiau daugelis demokratinių valstybių taip daro – bando parodyti situaciją iš savo pozicijos. Taip veikia vadinamoji minkštoji galia.

– Ar po šios kelionės Tavo požiūris į Izraelį pasikeitė?

– Visada laikiausi proizraelietiškos pozicijos, ji nepasikeitė. Žinoma, turiu ir kritikos Izraeliui, ir ne kartą esu ją išsakęs, pavyzdžiui, ne kartą sakiau, kad Izraelio premjerą laikau nusikaltėliu. Bet ši kelionė man buvo naudinga. Nors apie Izraelio situaciją, manau, žinau daug, kelionė suteikė galimybę pamatyti viską iš arčiau, geriau pajausti. Žiūrėdamas iš toli tokių dalykų nepamatysi. Pavyzdžiui, geriau supratau tam tikrus aspektus dėl Gazos Ruožo. Be to, daug geriau supratau, kiek mes turime mokytis iš Izraelio. Nuo visos priešraketinės sistemos parengimo iki to, kaip turėtų veikti įspėjimų sistema. Izraelis, būdamas maža valstybe, sugebėjo viską susitvarkyti taip, kad dabar turi privilegiją nebeklausyti JAV, kai kalba eina apie šalies nacionalinius interesus.

– Patekai į pačią mėsmalę, kai prasidėjo Izraelio ir Irano karas. Mes viską stebėjom iš nuotolio, o kokia buvo savijauta, patekus į karo zoną?

– Nevadinčiau to karu, greičiau – kariniu konfliktu, nes karas yra tada, kai veiksmai persikelia į šalies teritoriją, o čia vyko raketų apšaudymas. Nesu buvęs Ukrainoje, ten gal jausčiausi kitaip, bet Izraelyje jaučiausi gana ramiai. Prasidėjus apšaudymams, eidavome į slėptuvę, viską girdėdavome, bet nematydavome. Grįžus į viešbutį ir stebint viską per televiziją atrodė daug baisiau, nei būnant slėptuvėje. Dienomis šalies gyvenimas nebuvo visiškai įprastas, bet nesustojo. Mes patys buvom pasidarę žygį pėsčiomis. Izraelyje veikia programėlės, kur sužymėtos viešos slėptuvės, tad eidamas visada gali jaustis saugiai. Mes tas raketas pamatėm tik evakuacijos metu, kai autobusu važiavom į Akabą.

– Kai kalbame apie karą, labiausiai bijome, kad jis prasidės raketų smūgiais. Tačiau sakai, kad jie nėra tokie baisūs?

– Izraelis kariauja nuo 1948 m., tad šalis yra pasiruošusi. Kiekvienas naujai statomas namas, senesni namai turi slėptuves. Kiek sekiau informaciją, kol buvau ten, nė vienas žmogus, per raketų smūgius buvęs slėptuvėje, nežuvo, nebuvo sužeistas. Esminis dalykas – kad tos slėptuvės rimtai paruoštos. Mes kartais kalbame, kad požeminės aikštelės galėtų būti slėptuvėmis. Taip, bet jos turi būti sertifikuotos, atlaikyti smūgius. Kitas svarbus dalykas Izraelyje – įspėjimo sistema veikia kaip laikrodis. Likus ne mažiau kaip 15 min. iki pradedant kristi raketoms, gauni pranešimą į mobiliąją programėlę. Taigi yra laiko pasiruošti, nueiti į slėptuvę. Jei namuose nėra slėptuvės, jų yra mieste.

Po kurio laiko ateina patikslinimas, į kurią vietą skrenda raketa. Ir likus dviem minutėms iki smūgio, suveikia oro pavojaus sistema.

Scanpix nuotr.

– Išeini iš slėptuvės, o tavo namo nebėra. Kaip Izraelis sprendžia šią problemą? Ar draudimo bendrovės draudžia nuo tokių įvykių?

– Manau, kad draudžia. Ten viskas puikiai suorganizuota. Kai mes atvykom, viešbutis, kur apsistojome, buvo beveik tuščias. Kai prasidėjo apšaudymai, į jį buvo evakuoti žmonės iš sugriautų namų. Evakuacija gerai organizuota. Kad ir kaip baisiai skambėtų, Izraelyje karas yra kasdienybė, tad sistema ten atidirbta. Kai prasidėjo apšaudymas, žmonės iš esmės stengėsi tęsti savo įprastą gyvenimą.

– Kokią įtaką karas turi Izraelio ekonomikai? Atrodo, tiek pinigų iššaudoma į orą. Dėl situacijos mažėja turistų. Izraelis tai smarkiai jaučia?

– Izraelis, net kariaudamas nuo 1948 m., sugebėjo sukurti ekonomiškai klestinčią valstybę ir užtikrinti savo saugumą. Žiūrėjau senesnius duomenis – 1970–1991 m. gynybai šalis išleisdavo 20 proc. BVP. Pernai gynybai išleido 8,8 proc. BVP. Ir net su tokiais skaičiais ekonomika klesti.

– Pasaulis tikėjosi, kad Izraeliui pavyks sunaikinti Irano branduolinę programą. Ar, Tavo manymu, Izraelis pasiekė tikslą? Kaip visa tai paveikė Iraną?

– Neabejoju, kad Izraelis savo tikslą pasiekė. Pradėdami karą jie neturėjo garantijų, kad JAV įsijungs. Planavo 14 dienų kampaniją, buvo 12 dienų karas. Žinoma, bet JAV pagalbos sunaikinti Irano branduolinę programą neįmanoma. Pats Iranas sako, kad patyrė mažai žalos. Bet tikslas ir nebuvo sunaikinti. Izraelio tikslas buvo minimalizuoti šaliai keliamą grėsmę artimiausiems dešimt metų. Tą tikslą, manau, pasiekė.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: