Pasak jos, šiame kare yra du frontai – fizinės kovos laukas ir dezinformacijos tyrai. H. Wittenberg Silverstein akcentuoja, kad Izraelis kariauja ne prieš palestiniečius, o prieš šaltakraujiškai izraeliečius užpuolusius grupuotės „Hamas“ teroristus.
„Dabar turime du pagrindinius tikslus: išardyti „Hamas“ pajėgumus ir padaryti viską, kas įmanoma, kad sugrąžintume savo žmones“, – interviu „Kauno dienai“ teigė ambasadorė.
Ji neslepia – spalio 7-oji sužlugdė daugybę iki tol izraeliečių sąmonėje buvusių sampratų ir įsitikinimų, teko susidurti su nesėkme. „Tačiau tai yra ant mūsų pečių, turėsime tai suvaldyti, kai tik baigsime šią karo stadiją“, – tikina H. Wittenberg Silverstein.
– Kaip šiandien jaučiatės? Praėjo trys karo savaitės, esate Izraelio ambasadorė Lietuvoje, einate diplomatines pareigas, tačiau esate ir Izraelio pilietė. Kaip pastarieji įvykiai jus paveikė kaip izraelietę?
– Manau, kad šios dienos sunkios pirmiausia visiems izraeliečiams Izraelyje, tačiau ir mums, nes esame toli. Yra daug draugų, žmonių, kurie stebi įvykius, turi artimųjų, kurie gyvena tose vietose, kuriose šiuo metu pavojinga būti. Mano abi dukterys yra Izraelyje, jos priverstos pakartotinai slėptis slėptuvėse. Tam tikra prasme mes visi esame paveikti, tai maža šalis, kalbant ir apie dydį, ir apie populiaciją. Visi girdime baisių istorijų ir palaikome šeimas, kurių mylimi asmenys buvo nužudyti ar pagrobti teroristinės grupuotės „Hamas“. Visi dabar esame sunerimę.
– Pasaulinė žiniasklaida mirga nuo žinučių apie į Izraelį atlikti savo pareigos masiškai grįžtančius izraeliečius. Tiek Izraelyje, tiek užsienyje žmonės meta gerai apmokamus darbus ir savanoriškai veržiasi į armiją. Kaip tautos sąmonėje susiformuoja toks pareigos šauksmas?
– Deja, Izraelyje tai yra mūsų realybės dalis, visada esame pasiruošę nuo tada, kai tik šalis buvo įkurta. Visi tarnaujame kariuomenėje, tai privaloma ir moterims, ir vyrams, šia prasme, esame prie to pripratę. Manau, kad tai rodo Izraelio visuomenės solidarumą. Situacija šiek tiek panaši į Ukrainos, nes, nors tai ir karo zona, žmonės ne bėga, bet kovoja.
Izraeliečiai grįžta, kad ir kur būtų: net jei studijuoja universitetuose užsienyje, net jei dirba aukštųjų technologijų kompanijose JAV, net jei leidžia medaus mėnesį užsienyje – visi jie grįžta, nes mes kovojame už savo gyvybes ir savo namus. Tai mus jungia.
Ryžtas: „Mes kovojame už savo gyvybes ir savo namus“, – beribį savo tėvynainių patriotizmą aiškina Izraelio ambasadorė. Nuotraukoje – diplomatės tėvas atsargos karininkas, prasidėjus karui grįžęs į kariuomenę, ir brolis paramedikas. / H. Wittenberg Silverstein nuotr.
– Jūsų 75-erių tėvas yra aukšto rango atsargos karininkas, jis grįžo į tai išalies gynybos pajėgas, brolis dirba paramediku Izraelio pietuose. Ar ir daugiau artimųjų yra įsitraukę į kovą už Izraelį? Kaip išmokti gyventi nuolatinio budėjimo, nerimo režimu?
– Mano sūnėnas taip pat priklauso IDF (Izraelio kariuomenei), yra pareigūnas, o jo dvynė sesuo irgi kovoja fronte. Daug moterų atlieka tarnybą kovinėse pozicijose, kai kurios buvo nužudytos, kai kurias pagrobė „Hamas“.
Izraeliečiai yra labai prisirišę prie savo šeimų, įprastai susitinkame kiekvieną penktadienį kartu pavakarieniauti. Tačiau dabar kitokia situacija, daugybė žmonių sunerimę. Kai tik sukaukia oro raketų signalai ir žmonės lekia į slėptuves, siunčiame jiems žinutes, kad įsitikintume, jog jiems nieko nenutiko. Liūdna, nes tikrai sunku gyventi įprastą gyvenimą tokiomis sąlygomis. Daug žmonių nedirba, Izraelio ekonomika buvo paveikta, mokyklų veikla taip pat sutrikusi.
Mūsų stiprybę palaiko faktas, kad turime daug draugų visame pasaulyje. Izraelio ambasada sulaukia didžiulės paramos. Žinoma, politiniu lygmeniu – jūsų Prezidentas, premjerė, ministrai kalba Seime, jame paskelbta rezoliucija, jūsų Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko solidarumo vizitas Izraelyje – mums tai reiškia labai daug. Mes dalijamės pastatų, kurie buvo apšviesti balta ir mėlyna spalvomis, nuotraukomis, jos atsidūrė ir Izraelio žiniasklaidoje. Tai yra daug... Gera žinoti, kad turi draugų, kurie apie tave galvoja. Esame dėkingi, kad sulaukiame daug žinučių ir laiškų, tai tikrai sušildo širdis.
– Šio karo fone svarbu kalbėti apie faktus. Lietuvoje tikriausiai nemažai žmonių pasakytų, kad Izraelis susikūrė 1947 m. ir tarsi po truputį pradėjo Palestinos teritorijų okupaciją – tokį naratyvą dažnai girdime žiniasklaidoje. Tačiau Izraelio valstybė ten gyvavo gerokai prieš Islamo atsiradimą – tai liudija ir Saliamono šventyklos egzistavimo faktas, ir kiti istoriniai įrodymai. Kodėl dalis istorijos tokiais atvejais tarsi išsitrina, kodėl susiformuoja tokių istorinių faktų spragų?
– Viena, yra faktas, kad nemaža dalis žmonių nepakankamai išsilavinę ar nėra gerai informuoti apie situaciją. Manau, kad suteikti tikslią informaciją turėtų būti ekspertų prioritetas, taip galiausiai būtų sudėliotas visapusis situacijos paveikslas, nes tai labai kompleksiška tema ir tai nenaujas konfliktas.
Dabar kovojame fiziniame mūšyje Izraelyje prieš teroro organizaciją „Hamas“ – mes nekovojame prieš palestiniečius. Kovojame su labai brutalia ir barbariška teroro organizacija, ir tai yra pirmasis frontas.
Kitas frontas yra žiniasklaidoje ir socialinėse medijose, kur daug melagienų ir dezinformacijos. Manau, kad turėtume pasirinkti teisingą pusę, tikrinti faktus, kuriuos gauname, nes dabar labai aišku, kad dalis publikuotų naujienų, kaip vėliau paaiškėjo, buvo netiesa ar net melas.
Tai ilga istorija ir kartais kai kuriems žmonėms nuobodu, nes jie nori viską gauti greituoju būdu.
Vienas iš pavyzdžių yra spalio 17 d. Gazoje įvykusi ligoninės ataka, kai „Hamas“ paskelbė, kad tai Izraelio atsakomybė, o po kelių valandų buvo išaiškinta, kad taip nebuvo, tačiau žala jau buvo padaryta. Ši žala tikrai gali neigiamai paveikti žmonių gyvenimus – daug radikalių žmonių šiuos pseudofaktus priima kaip realybę, tada jie protestuoja, rengia demonstracijas, kurios paremtos neteisinga informacija.
Mums visiems tai gera galimybė grįžti prie istorijos, nes konfliktas prasidėjo gerokai anksčiau, nei Izraelis buvo įkurtas. O jis buvo įkurtas remiantis Jungtinių Tautų rezoliucija, kuri nubrėžė žydų tėvynę, bet kartu ir arabų, palestiniečių. Mes priėmėme šią rezoliuciją, bet kiti to nepadarė. Tai tęsėsi ir tęsėsi, buvo kitų progų, kai jie turėjo šansą atsisėsti su mumis ir derėtis, bet jie vėl ir vėl nuspręsdavo praleisti tas galimybes. Tai ilga istorija ir kartais kai kuriems žmonėms nuobodu, nes jie nori viską gauti greituoju būdu, bet negalima susitvarkyti su šia situacija be grįžimo prie istorijos ir be faktų supratimo.
Yra keli dalykai, kuriuos išskirtinai svarbu paminėti. Pirmiausia, Izraelis iš Gazos Ruožo pasitraukė 2005 m. – mūsų ten nėra daug metų, nesame atsakingi už tą teritoriją. Mes jos nevaldėme, tai darė „Hamas“. Visi matome, kad jie nieko nepadarė dėl visuomenės, išskyrus infrastruktūrą, kuri sukurta kovoti prieš Izraelį. Kitas svarbus faktas yra tai, kad šioje kovoje kovoja ne tik Izraelis, tai globali kova su terorizmu ir tai turi būti labai aiškiai deklaruojama.
– Nenutolstant nuo viešojo diskurso, kaip manote, kas lėmė, kad susiformavo vadinamasis Harvardo fenomenas? Tai ne tik šių dienų įvykių išdava, tačiau spalio 7-ąją, prasidėjus karui, prestižinio JAV Harvardo universiteto propalestinietiškų studentų grupė suskubo pasmerkti Izraelio veiksmus, o universiteto vadovybė, kaip daug kas vėliau įvertino, nusprendė laikytis atsargios, nešališkos pozicijos. Kodėl diskursas pasisuko tokia kryptimi ir išreikšti palaikymą akivaizdžiai užpultai šaliai staiga tapo tarsi nebekorektiška?
– Manau, kad šiandien nekalbame apie kovą tarp gėrio ir kokio nors blogiuko, kalbame apie kovą tarp gėrio ir absoliutaus blogio. Stebiuosi, kad žmonės vis dar remiasi senomis idėjomis, nes mes nekovojame su palestiniečiais, mes kovojame su žmonėmis, kurie skerdė, kirto galvas, žudė kūdikius, nekaltus žmones jų lovose – ištisas šeimas. Man kelia nuostabą, kad žmonės nemato būtinybės stoti prieš visa tai, manau, tai labai blogas ženklas.
Tai, kaip ir kiek dabar esame puolami, o susiduriame su tikrai didele tragedija, daug pakeitė, daug sampratų žlugo spalio 7 d. Daug dalykų, kurie, tikėjome, buvo teisingi, supratome, kad taip nėra, kad klydome ir susidūrėme su mūsų gebėjimo numatyti ir veikti nesėkme. Tačiau tai yra ant mūsų pečių, turėsime tai suvaldyti, kai tik baigsime šią karo stadiją.
Tuo pat metu yra daug žmonių, organizacijų ir šalių, kurioms reikia įvertinti, ką jos nuveikė pastaraisiais metais, ką rėmė, kokį vaidmenį atliko. Akademinės institucijos neabejotinai turi apgalvoti, ar žodžio laisvė ir diskusijos neturi turėti ribų, kai kalbama apie terorizmo palaikymą jų universiteto miesteliuose. Tai bendrąja prasme yra labai žalinga visai žmonijai.
Kai kurios organizacijos rėmė „Hamas“ daug metų, jos nesivargino patikrinti, kas buvo daroma su milijonais eurų, o dabar labai aišku, kad jie nebuvo panaudoti žmonių gerovei.
– Vakarų lyderiai keliauja į Izraelį, reiškia palaikymą, tačiau kartu visi akcentuoja humanitarinę teisę ir civilių saugumą. Kokia yra jūsų nuomonė, ar visiškas civilių saugumas karo metu apskritai įmanomas?
– Savaime suprantama, esame demokratinė Vakarų valstybė, laikomės tarptautinės teisės ir tikrai laikomės daugybės karo reguliavimo normų ir taisyklių. Šis karas, ši situacija yra absoliučiai kitokia. Nesame atsakingi už Gazos gyventojus, bet jie mums rūpi. Kai pradėjome ataką Gazos Ruožo šiaurėje, įspėjome gyventojus pasitraukti į slėptuves Gazos Ruožo pietuose, kad jie apsaugotų savo gyvybes. Deja, „Hamas“ užblokavo kelius, daliai žmonių neleido keliauti į pietus. Izraelis deda daug pastangų, kad tai būtų galima įvykdyti.
Leidome dešimtims sunkvežimių su maistu, vaistais, vandeniu patekti į Gazą, kad tai būtų perduota gyventojams, bet labai aiškiai pasakėme, jog turime būti užtikrinti, kad tuose sunkvežimiuose nebus jokių reikmenų, kurie atsidurtų „Hamas“ rankose, nes kovojame tam, kad būtume tikri, jog „Hamas“ praras visus savo karinius pajėgumus. Tai yra vienas iš sunkumų Gazos Ruože, tačiau darkart – tai ne Izraelio atsakomybė, turime savo atsakomybių ir užtikrinsime, kad sunkvežimiai su pagalba ten nuvyktų.
Labai svarbu paminėti, kad Izraelyje taip pat labai sudėtinga situacija. Tomis dienomis jie paleido 7 700 raketų, daug žmonių turėjo palikti savo namus, dalies žmonių kibucuose ir kaimuose, kurie įsikūrę prie Gazos Rožo, buvusių namų nebėra, jie sudegė, nėra galimybių grįžti į namus. Tą patį galima pasakyti ir dėl teritorijų prie Libano sienos, iš kur į Izraelį skriejo „Hezbollah“ raketos, todėl kol kas šalyje iš viso yra perkelta daugiau nei 120 tūkst. žmonių.
Vėlgi manau, kad mums pati didžiausia problema yra faktas, kad „Hamas“ laiko įkaitais 220 žmonių, įskaitant devynių mėnesių kūdikį ir daugiau vaikų, jaunų ir senyvo amžiaus žmonių. Mums tai svarbiausia tema, į kurią reikia koncentruotis.
– Prezidento Emmanuelio Macrono biuras pranešė, kad Prancūzijos lyderis ketina siūlyti naują taikos procesą, kurio tikslas – sukurti, jo žodžiais, gyvybingą Palestinos valstybę mainais į didžiųjų regiono valstybių garantijas dėl Izraelio saugumo. Ar Izraelis galėtų priimti Artimųjų Rytų šalių saugumo garantijas? Ar Izraelis, prisiminus visą istoriją, ankstesnius karus, iš tiesų galėtų jaustis saugus?
– Mes pasiliksime Izraelyje, bet taip pat suprantame, kad ir mūsų kaimynai liks savo žemėse. Galų gale turi būti surasta politinė išeitis, bet, manau, visiems labai aišku, kad tai negali būti šalis su kariniais pajėgumais ir ji negali būti kontroliuojama „Hamas“. To daugiau nebetoleruosime, daug metų gyvenome su „Hamas“ prie mūsų sienų, norėjome tikėti, kad jie norės taikos ir gerovės savo žmonėms, bet labai klydome. Manau, kad to negalėsime priimti.
Šioje situacijoje labai svarbus kitų tarptautinių žaidėjų iš Europos ir JAV įsitraukimas, kad jie suteiktų kokių nors garantijų. Tačiau, turiu būti atvira ir pasakyti, kad kalbėti apie tai yra gerokai per anksti, nes dabar turime du pagrindinius tikslus: išardyti „Hamas“ pajėgumus ir padaryti viską, kas įmanoma, kad sugrąžintume savo žmones. Tada matysime. Praėjusį savaitgalį Kaire diskutuota dėl šio klausimo ir nepasiekta jokios išvados ar rezoliucijos.
– Kelerius metus Artimųjų Rytų regione stebime pokyčių. Neseniai Izraelis su dalimi arabų valstybių pasirašė vadinamuosius Abraomo susitarimus, kurie simbolizuoja artimesnio bendradarbiavimo ir naujo diplomatinio kurso pradžią. Prieš spalio 7-ąją daugėjo pranešimų, kad normalizuoti santykius su Izraeliu nori ir Saudo Arabija. Kam galėtų nepatikti šis regione užsimezgęs taikos pradas?
– Kalbant iš Izraelio perspektyvos, mes neabejotinai norėtume tęsti minimus susitarimus, kad jie atneštų taiką ir stabilumą. Manau, kad Abraomo susitarimai yra puikus pavyzdys, kaip izraeliečiai ir arabai gali kartu gyventi, dirbti, kurti, šie ryšiai stiprėja, kai kalbame apie įvairias sritis – turizmą, ekonomiką, švietimą. Tai įrodymas, kad, jei yra noro, yra ir būdų pasiekti norimų tikslų.
Tačiau, žinoma, tai nepasakytina apie kai kuriuos kitus radikalius veikėjus, kurie pirmiausia nenori pripažinti izraeliečių teisės gyventi šiame regione ir turėti savo valstybę. Tai priklauso nuo kai kurių teroristinių grupių, daugiausia tai dalis Irano politikos. Iranas suteikia ne tik finansinių, bet ir karinių priemonių daugybei radikalių grupių, beje, ne tik prie mūsų sienos – „Hamas“ pietuose ir kaimyniniame Libane „Hezbollah“, bet ir husiams Jemene. Matome, kur Irano įsitraukęs, – Sirijoje, Libane. Tai atneša tik naikinimą ir nestabilumą. Su tuo turime kovoti visi, nes Iranas yra grėsmė ne tik Izraeliui, bet ir kiekvienai šaliai, kuri siekia gerovės ir klestėjimo.
– Ar čia galima įžvelgti ir Rusijos ranką? Juk ji yra į Izraelį atvirai priešiškai žiūrinčio Irano sąjungininkė.
– Negaliu pasakyti apie akivaizdų Rusijos įsitraukimą. Tačiau tiesa, kad Iranas, kuris veikia prieš izraelietiškas, žydiškas vietas ir centrus visame pasaulyje, yra tas pats Iranas, kuris bendradarbiauja su Rusija, kuri kariauja prieš Ukrainą.
Kitas dalykas, kurį galėčiau pasakyti, esame labai nusivylę, kad Rusija aiškiai nepasmerkė šios atakos. Manau, kad tai mums parodo, kiek yra mažai supratimo apie mūsų regiono iššūkius.
– Kodėl Izraeliui pavyko įtikinti Vakarų pasaulį, kad holokaustas iš tiesų įvyko, bet dabar situacija atrodo šiek tiek kitaip – kai kurioms šalims tarsi sunku suprasti, jog Izraelis yra nusiteikęs taikiai gyventi greta arabų tautų, kol jų atstovai į Izraelio pusę nepaleidžia raketų. Kodėl šįkart Izraeliui sunkiau sekasi įtikinti pasaulį?
– Manau, kad daug žmonių supranta situaciją. Faktas, kad Izraelyje lankėsi Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos lyderiai, JAV prezidento Joe Bideno kalba aiškiai parodo, kad yra supratimas apie iššūkius, su kuriais susiduria Izraelis.
Vėlgi manau, kad tai ilgalaikis procesas, reikėtų atskiros diskusijos, kurioje būtų galima kalbėtis apie psichologines ir geopolitines priemones. Tačiau daugybę metų daug šalių norėjo parodyti objektyvumą kalbant apie situaciją Artimuosiuose Rytuose ir palestiniečių ir izraeliečių konfliktą. Mes vis dar kovojame, šviečiame žmones. Manau, kad žmonės įvairiais būdais gali susitapatinti su tuo, kuris atrodo silpnesnis, bet, deja, dabar tai visiškai kitokia lygtis.
– Ar įsivaizduojate, kokia bus šio karo su „Hamas“ baigtis ir kaip pasikeis pusiausvyra Artimuosiuose Rytuose?
– Sunku pasakyti. Kartais žengi į karą ir ne viskas priklauso tik nuo tavęs, yra tiek daug kitų jėgų. Tačiau, mūsų požiūriu, turime būti tikri, kad „Hamas“ nebegalėtų veikti iš Gazos Ruožo. Neturime jokių intencijų okupuoti Gazos Ruožą ar ten pasilikti, tik norime įsitikinti, kad „Hamas“ ten nebebus. Ir mums reikia susigrąžinti savo žmones. Tai trumpojo periodo tikslai.
Vėliau mums reikės persvarstyti kai kuriuos politinius sprendimus. Nežinau, kas nutiks ateityje, bet esame labai atkaklūs, kad užtikrintume, jog Izraelis galėtų apginti savo sienas, žmones ir visiems sugrąžinti saugumo jausmą.
Naujausi komentarai