Izidras Baldenegras Lopezas, 2005 m. atsiimdamas tarptautinį aplinkosaugos herojų apdovanojimą „Goldman Environmental“ kalbėjo, kad jam viskas atrodo įmanoma kovojant už natūralios gamtos išsaugojimą. Jis sakė, kad šiaurinės Meksikos čiabuviai tarahumarai neišgyventų be miško, tačiau asmenys, neteisėtai naikinantys miškus etninėse čiabuvių žemėse, tampa ne tik išteklių, bet ir žmonių gyvybių savininkais.

Tarahumarų vadovas didžiąją dalį savo gyvenimo praleido agituodamas prieš nelegalų miško kirtimą. Tačiau sausį jis buvo nušautas. Jo tėvas kovojo už tas pačias vertybes, o prieš 30 metų gyvenimą baigė taip pat.

Nevyriausybinės organizacijos „Global Witness“ duomenimis, ginti gamtą pavojingiausia  Lotynų Amerikoje. 2015 m. visame pasaulyje buvo nužudyti 185 aplinkosaugos aktyvistai, daugiau nei pusė jų – būtent Lotynų Amerikoje (vien Brazilijoje – 50).

Hondūras taip pat yra viena pavojingiausių šalių aplinkosaugos aktyvistams – palyginti su gyventojų skaičiumi, čia jų nužudoma daugiausia. 2016 m. kovą Hondūre buvo nužudyta įtakinga čiabuvių lyderė, taip pat apdovanota „Goldman Environmental“ prizu, Berta Caceres, kovojusi prieš užtvankas ir plantacijų plėtimą.

„The Economist“ daro išvadą, kad net viešumas ir pasaulinis pripažinimas neapsaugo ryškiausių aplinkosaugos ir čiabuvių lyderių nuo mirties – atvirkščiai, dėl to jiems kyla dar didesnė grėsmė. Tačiau daugybės aktyvistų, nežinomų tarptautiniu mastu, mirtis dažniausiai lieka tik vietine tragedija.

„The Economist“ aiškinasi, kodėl Lotynų Amerika tampa vis pavojingesne vieta kovoti už aplinkos apsaugą ir čiabuvių teisę į žemes. Viena pagrindinių priežasčių – šis regionas turtingas daugybe skirtingų išteklių, pradedant mišku ir derlingomis žemėmis, kuriose galima įkurti neaprėpiamas plantacijas, ir baigiant žemėje slypinčiais vertingais mineralais. Visa tai vilioja ne tik įvairių šalių kompanijas, bet ir mafijas. Tačiau visų išteklių kainos pasaulyje smunka, todėl, norėdamos gauti daugiau pinigų, šios grupės tampa vis agresyvesnės.

Taip, kaip I. B. Lopezas ir B. Caceres, žmonės, besipriešinantys pelno nelegaliais būdais siekiančioms jėgoms, dažniausiai būna iš etninių grupių. Trečdalis visų 2015 m. nužudytųjų priklausė įvairioms čiabuvių grupėms. Jie dažniausiai kovoja, kad apsaugotų savo tūkstantmetes tradicijas, įprastus pragyvenimo ir prasimaitinimo šaltinius, kurie paprastai gaunami iš nesunaikintos, žmogaus mažai paveiktos gamtos.

Nevyriausybinės organizacijos „Rights ant Recources Initiative“ duomenimis, čiabuviai ir kitos nedidelės bendruomenės gyvena maždaug ketvirtadalyje Lotynų Amerikos drėgnųjų miškų, vadinamų „planetos plaučiais“, sugeriančiais didžiausią dalį anglies dvideginio.

Nors čiabuvių aktyvistų ryšiai su tarptautinėmis nevyriausybinėmis organizacijomis pastaraisiais metais vis stiprėja ir dėmesys šioms grupėms visame pasaulyje auga, tai nesumažina smurto atvejų, be to, jie dažniausiai nebūna išaiškinti.

Po B. Caceres mirties policija teigė, kad ji buvo nužudyta per apiplėšimą. Nors buvo sulaikyti aštuoni įtariamieji (du iš jų – buvęs ir esamas kariškiai, kiti du darbuotojai – iš kompanijos, Hondūre statančios užtvanką, kuriai ir priešinosi B. Caceres), tyrimas, kas užsakė žmogžudystę, kol kas neprasidėjo. O aplinkosaugos aktyvisto I. B. Lopezo nužudymas tirti net nepradėtas.

„The Economist“ rašo, kad vyriausybės dažniausiai yra priešingoje nei aktyvistai arba tiesiog ignoruoja jų interesus, nors dauguma yra pasirašiusios tarptautinius susitarimus, kad, prieš vykdant bet kokius infrastruktūros ar pramonės projektus, turi būti konsultuojamasi su grupėmis, kurios gali nukentėti.

Tačiau nevyriausybinės organizacijos užfiksavo ne vieną atvejį, kai vyriausybės stengiasi sustabdyti aktyvistų veiklą. Pavyzdžiui, Hondūre ne vienas politikas tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo prie išpuolių prieš aktyvistus, Ekvadoro aplinkosaugos ministerija neseniai pažadėjo uždaryti vieną pagrindinių aplinkosauginių organizacijų „Accion Ecologica“. Ir tai tik pora atvejų.

„The Economist“ teigia, kad Lotynų Amerikoje smurtas prieš aplinkosaugos aktyvistus pradės mažėti tik tada, kai šalių vyriausybės pradės kovoti prieš smurtą, o ne prieš aktyvistus.