Lietuvai dėkoja už paramą: maža šalis su tvirta diplomatine pozicija

Ukrainos kariams stiprybės suteikia vaikų piešiniai ir lietuvių, kuriuos vadina broliais, palaikymas. „Lietuva – pavyzdys kitiems. Maža šalis su tvirta diplomatine pozicija", – sakė vienas karys.

Iš fronto į Lietuvą

Prieš kelias dienas Lietuvoje viešėjusi ukrainietė Iryna Karpenko aplankė ne tik Šiaulių kryžių kalną – drauge su Lietuvos šaulių sąjungos nariais 42-ejų moteris užsuko ir į drabužių parduotuvę Kaune.

„Merginos perka puošnias sukneles, sijonus, o aš – mažesnių dydžių kelnes, kad būtų patogu ir nešaltume. Tokių smulkių moterų kaip aš Ukrainoje nemažai. Tam, kad įsivaizduotumėte mastą, pasakysiu, kad šiandien šalyje kariauja apie 40 tūkst. merginų ir moterų. Visos tai daro savo noru“, – pasakojo I.Karpenko.

Trapi Iryna yra plieno tvirtumo. Ukrainos MPB 30-osios brigados civilių ir karių bendradarbiavimo (CIMIC) grupės viršininkė viena pirmųjų sužino apie karių mirtis. Su kiekviena netektimi į jos mobilųjį telefoną ateina trumpoji žinutė, diktuojanti tolesnių veiksmų seką.

Jautru: tik po kurio laiko Nastia mamai pasakė abejojusi, ar jos dar kada nors susitiks.

„Turiu pasirūpinti kūno transportavimu ir jo pristatymu artimiesiems. Tačiau ne tai sunkiausia. Per aštuonerius metus niekaip nepripratau prie skambučių, kai turiu pranešti apie vaikų, brolių, sužadėtinių, vyrų ir tėvų mirtis, – I.Karpenko skaičiavo, kasdien sulaukianti po dvi tris žinutes, kurios reiškia, kad Ukraina neteko dar vieno kovotojo, laisvės gynėjo. – Pergalė, link kurios einame, mums kainuoja labai daug. Kasdien mes netenkame žmonių. Baisiausia, kai matai jaunų vaikinų kūnus. Mano dukrai juk 22-eji.“

Per aštuonerius metus niekaip nepripratau prie skambučių, kai turiu pranešti apie vaikų, brolių, sužadėtinių, vyrų ir tėvų mirtis.

Labiausiai kenčia vaikai

Devyniolika metų Ukrainos kariuomenėje dirbanti Iryna nepertraukiamai bendrauja ir su civiliais. Šio karo metu jie kenčia labiausiai. Ypač vaikai, paaugliai. Susitikusi su Lietuvos šaulių sąjungos nariais, viešnia aptarė, kaip būtų galima padėti jauniausiems ukrainiečiams ir bent šiek tiek praskaidrinti jų kasdienybę.

„Jiems labai sunku suprasti ir priimti patiriamas emocijas, įveikti traumuojančias karo patirtis, o juk vaikai – mūsų ateitis. Turime daryti viską, kad kiekvienas būtų laimingas ir užaugtų dideliu žmogumi. – Jau anksčiau lankė darželius ir mokyklas, tačiau pastaruoju metu Ukrainos kariuomenės kapitonė tai daro dar dažniau. – Kartu su vaikais kalbame apie meilę Tėvynei, apie patriotiškumą. Mūsų pokalbių metu per spalvas gimsta piešiniai. Gaila, kad negalite jų pamatyti.“

Emocijos: Iryna ir Sergijus Lietuvoje ne pirmą kartą, todėl čia jaučiasi kaip namuose.

Kiekvienas piešinys, anot Irinos, iškeliauja pas Ukrainos kovotojus. Vieni juos deda į pinigines prie karinių bilietų, kiti kabina virš savo lovų ir visi vienbalsiai tvirtina, kad vaikų piešiniai jiems suteikia stiprybės šioje kovoje.

„Mes laimime karą, nors jėgos nėra lygios – vienam Ukrainos kovotojui tenka dešimt rusų. Mes stipresni savo dvasia. Ji – nepalaužiama“, – tautos vienybe ir stiprybe džiaugėsi I.Karpenko.

Dukra liko Ukrainoje

Karas Irynos šeimai prasidėjo 2014 m. Pasiėmusi būtiniausius daiktus, tąsyk kartu su vyru – Ukrainos kariuomenės leitenantu, ji išvyko į šalies rytus, vos keturiolikos dukrą palikusi namuose.

„Kai šių metų vasarį iš pasalų prasidėjo niekingas karas, mes stovėjome ten pat – rytuose, todėl iš esmės niekas nepasikeitė. Su vyru išsiskyrėme, nes tarnaujame skirtingose vietose, o dukrą, sukrovę jos lagaminus, atidavėme svetimiems žmonėms. Gyvenome kariniame miestelyje, todėl tikimybė, kad raketos ten lėks pirmiausia, buvo labai didelė. Tik po kurio laiko dukra prasitarė maniusi, kad matomės paskutinį kartą“, – telefone versdama vienturtės nuotraukas kalbėjo I.Karpenko.

Nors turėjo visas galimybes, 22-ejų Kyjivo Mohylos akademijos studentė iš Ukrainos neišvyko, tik pakeitė gyvenamąją vietą į saugesnę. Dabar ji glaudžiasi savanorių šeimoje.

„Kartu su vyru užauginome nuostabią, atjaučiančią dukrą. Šiandien ji taip pat savanoriauja. Padeda ne tik kovotojams, bet ir nuo karo nukentėjusiems civiliams. Aprūpina juos laikinu būstu, maistu ir kitomis priemonėmis“, – I.Karpenko sakė su dukra nuolat palaikanti ryšį.

Pasirodo, į Lietuvą jos taip pat atvyko drauge. Tik mama keliavo su Lietuvos šaulių sąjungos nariais, o Nastia susitiko su aktyviu Lietuvos jaunimu, su kuriuo palaiko glaudžius ryšius.

Renka pinigus pikapams

Kaip pasakojo Iryna, visai neseniai jos dukra pradėjo rinkti pinigus dešimčiai pikapų. Pasidalijusi savo iniciatyva virtualioje erdvėje, Nastia vylėsi, kad geros valios žmonės jai padės įgyvendinti svajonę, o Ukrainos žmonėms labiau priartinti pergalę.

„Sveiki! Mano vardas Nastia. Nuo 2014 m. mano mama ir tėtis gina mūsų šalį ir mane nuo rusų okupantų. Tai galėtų būti labai graži ir jaudinanti istorija apie drąsią mergaitę, kuri nuo keturiolikos metų diena iš dienos nerimauja dėl tėvų saugumo ir randa jėgų tikėti kažkuo geru. Tai galėtų būti labai graži ir jaudinanti istoriją apie jauną moterį, kuri 2022 m. vasario 25 d. išėjo iš namų su nepažįstamais žmonėmis ir nežinojo, ar kada nors pamatys savo tėvus. Didžiuojuosi jais abiem, deja, mano žodžių nepakanka. Taigi, pradedu savo pirmąjį lėšų rinkimą pikapams, kurie tarnaus ir mano tėvams, ir kitiems kariams“, – pasidalijusi žinute virtualioje erdvėje, Nastia iš anksto dėkojo visiems, kurie prisidės ir dar plačiau paskleis žinią.

Mes stipresni savo dvasia. Ji – nepalaužiama.

Aštuntą mėnesį tęsiantis karui automobilių poreikis lieka didelis. Ukrainos kariams reikia važiuojančių ir pravažių, keturdurių automobilių. Idealiausias variantas, anot MPB 30-osios brigados civilių ir karių bendradarbiavimo (CIMIC) grupės viršininkės, yra pikapai, nes jų gale galima sumontuoti ir sunkesnį automatinį ginklą.

„Pikapai apšaudomi ir sprogdinami, todėl jų niekada nebus per daug. Karui pasibaigus, automobiliai pravers atstatant šalį“, – kalbėjo I.Karpenko.

Būtinybė: anot Kaune viešėjusių ukrainiečių, karo metu pikapų poreikis itin didelis.

Svarbi bet kokia parama

Ukrainos kovotojams, anot viešnios, reikia ir daugiau daiktų, pradedant šiltais drabužiais, avalyne ir baigiant dronais ir termovizoriais. Kartu su Iryna į Lietuvą atvykęs karo kapelionas vyr. ltn. Sergijus Dmytrijevas pabrėžė, kad ne mažiau nei humanitarinė, medicininė ir finansinė parama Ukrainai yra svarbus politinis ir diplomatinis palaikymas. Todėl Europa ir kitos laisvojo pasaulio valstybės turėtų suremti pečius dėl to paties tikslo.

„Lietuva – pavyzdys kitiems. Maža šalis su tvirta diplomatine pozicija. Mums svarbiausia politinė parama, o visa kita padarysime patys. Taip, mes laimėsime ir tai bus ne tik Ukrainos, bet ir viso pasaulio pergalė prieš rusus, – pasinaudojęs proga, S.Dmytrijevas dar sykį dėkojo lietuviams už draugystę ir paramą. – Ačiū už visas vėliavas, kurios kabo jūsų languose. Ačiū už dešimtis tūkstančių žmonių, kuriuos priglaudėte. Vakar viešbutyje sutikau ukrainietes merginas, kurios ten dirba. Neapsakomai gera žinoti, kad mes jums rūpime. Ne veltui sakau, kad Lietuva man tarsi antrieji namai, o lietuviai – broliai.“

S.Dmytrijevui antrino ir Iryna. Kovotojams, pasak jos, svarbus kiekvienas euras, priartinantis ukrainiečius prie pergalės, tačiau ne mažiau svarbu moralinis palaikymas.

„Lietuvos žmonės yra nepakartojami ir tai šildo, o tada atsiranda noras ir pajuokauti, – I.Karpenko su šypsena prisiminė rytinį pokalbį su bendraminčiais. – Kalbėjome apie dujas, Lietuvoje kylančias kainas. Sakau: mes nueisime iki Maskvos, padegsime Raudonąją aikštę, sunaikinsime Putiną, o tada pas jus bus geros dujų kainos ir tikrai niekada nebus jokio karo. Taip, čia juokelis, bet labai norėtųsi, kad taip ir būtų.“

Norintys prisidėti, turi sekti nuorodą, spausti mygtuką „Fondas“ ir aukoti norimą pinigų sumą: https://biggggidea.com/project/donka-vijskovih-zbirae-koshti-na-10-pikapiv-dlya-zsu/?fbclid=IwAR04Ja62azQalXWUlZsAQlxuc55dYRPhNsdjXpwACxEqufxUVCsqJ_PKCH0.


Šiame straipsnyje: išgyvenimaikaras Ukrainojeparamapagalba

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių