Giedrą vasaros rytą

„Rugpjūčio 6-oji prasidėjo šviesiu, giedru vasaros rytu. Apie septintą valandą pasigirdo apie oro antskrydį pranešanti signalizacija, kurią mes girdėdavome beveik kiekvieną dieną, ir virš miesto pasirodė keli lėktuvai. Niekas į tai neatkreipė dėmesio ir apie aštuntą valandą nuskambėjo signalas, reiškiantis, kad pavojus praėjo. Sėdžiu savo kambaryje Jėzaus draugijos noviciate Nagatsukėje; per pastaruosius pusę metų mūsų misijos filosofinis ir teologinis skyrius buvo evakuotas į šią vietą iš Tokijo. Noviciatas yra maždaug už dviejų kilometrų nuo Hirošimos, pusiaukelėje plataus slėnio, besidriekiančio nuo miesto jūros lygyje iki kalnuotos vietovės, per kurią teka upė. Pro mano langą atsiverdavo nuostabus slėnio vaizdas, siekiantis iki pat miesto pakraščio. Staiga – maždaug 8.14 val. – visą slėnį užpildo akinanti šviesa, primenanti fotografijoje naudojamą magnio šviesą, ir aš pajuntu karščio bangą. Puolu prie lango, norėdamas išsiaiškinti šio nepaprasto reiškinio priežastį, bet nematau nieko daugiau, tik tą ryškiai geltoną šviesą. Einant link durų, taip ir nesusimąstau, kad šviesa galėtų kažkaip būti susijusi su priešo lėktuvais. Eidamas tolyn nuo lango, išgirstu vidutinio stiprumo sprogimą, kuris, regis, sklinda iš tolo, ir beveik tuo pat metu triukšmingai išdūžta langai. Nuo šviesos blyksnio buvo praėjusios gal dešimt sekundžių. Mane visą aptaško stiklo šukės. Visas lango rėmas buvo įstumtas į kambarį. Dabar suprantu, kad sprogo bomba, ir manęs neapleidžia jausmas, kad ji sprogo tiesiai virš mūsų pastato arba kažkur netoliese“, – apie savo patirtį vėliau pasakojo vokiečių kilmės jėzuitų dvasininkas Johannesas Wilhelmas Siemesas (1907–1983).

„Ar pirmiau žybtelėjo blyksnis, ar pasigirdo mane iš vidaus draskęs sprogimo garsas? Nepamenu. Buvau pargriauta ant grindinio, tiesiog prikalta prie žemės, ir staiga pasaulis aplink mane ėmė griūti ant mano galvos ir pečių. Nieko negalėjau matyti. Buvo visiškai tamsu. Maniau, kad atėjo mano paskutinioji. Galvojau apie savo tris vaikus, kurie buvo išsiųsti į užmiestį saugant juos nuo reidų. Negalėjau pajudėti; nuolaužos vis krito, sijos ir čerpės byrėjo ant manęs“, – žurnalistams pasakojo namų šeimininke, ponia Futaba Kitayama įvardyta moteris (Roberto Guillaino straipsnis „Maniau ateina mano paskutinioji“ („I Thought My Last Hour Had Come“) leidinyje „The Atlantic“, 1980 m. rugpjūtis).

Pašnekovė taip pat žurnalistams tvirtino, kad po sprogimo ore tvyrojęs baisus kvapas, primenantis tą, kurį palikdavo geltonojo fosforo padegamosios bombos, o jai, stipriai pasitrynus nosį ir burną rankšluosčiu, ant šio buvę daugybė atsilupusios odos gabalėlių.

Premjera: pirmasis pasaulyje branduolinio ginklo bandymas buvo atliktas Baltųjų smilčių raketų poligone Naujojoje Meksikoje 1945 liepą. / Asociatyvi Scanpix nuotr.

„Oda nuo mano rankų, nuo mano žastų taip pat buvo nusilupusi. Nuo alkūnės iki pirštų galiukų visa dešinės rankos oda buvo atsilaisvinusi ir groteskiškai kabojo. Nuo kairės rankos oda taip pat nusilupo tarsi penkių pirštu pavidalu, lyg pirštinė“, – tvirtino moteris, kuriai 1945 m. rugpjūtį buvo 33-eji ir kuri per sprogimą buvo kiek daugiau nei mylios atstumu (1 900 jardų) nuo sprogimo epicentro.

Neišvengiamo blogio misija

Įgyvendinti šią užduotį, t. y. panaudoti pirmąjį branduolinį užtaisą pagal paskirtį, garbė teko „Enola Gay“ vardu „pakrikštytam“ Boeing B-29 Superfortress rūšies bombonešiui.

Jį pilotavo Paulas Warfieldas Tibbetsas jaunesnysis (1915–2007), o „Enola Gay“ vardas lėktuvui buvo suteiktas siekiant pagerbti piloto motiną.

Pasak paties kariškio, motina visada buvusi jo stiprybės šaltiniu bei palaikiusi savo sūnų, kai šis nusprendęs mesti mediko kelią ir tapti karinių oro pajėgų lakūnu (būsimojo piloto tėvas šiam žingsniui esą prieštaravęs).

Be pagrindinio piloto, svarbiojoje misijoje dalyvavo ir kiti asmenys: antrasis pilotas Robertas Alvinas Lewisas (1917–1983), bombarduotojas Thomas Wilsonas Ferebee (1918–2000), olandu pravardžiuojamas navigatorius Theodore’as Jerome’as Van Kirkas (1921–2014), ginklų ekspertu ir misijos vadu įvardijamas Williamas Sterlingas Parsonsas (1901–1953), su radarais dirbęs Jacobas Beseris (1921–1992) bei dar šeši įvairių specializacijų ir pareigų kariškiai.

Jungtinių Valstijų valdžia puikiai suprato, kad šis skrydis nėra eilinis oro reidas, tad tą dieną, be „Enola Gay“, link Hirošimos išskrido ir dar du lėktuvai.

Vienas jų, bevardis ir vėliau pakrikštytas „Neišvengiamo blogio“ (angl. „Necessary Evil“) vardu, turėjo įamžinti sprogimą, o kitas pramintas „Didžiuoju menininku“ (angl. „The Great Artiste“) buvo prikimštas įvairiausių moksliniams tyrinėjimams reikalingų prietaisų.

Pasakojama, kad į didžiąją misiją lėktuvai leidosi pakilę iš Tiniano salos, esančios Marianų salyne, ir tada kiekvienas savu keliu nuskridęs prie Ivo Džimos salos netoli Japonijos.

Čia jie „susitikę“ ir visi kartu patraukę pagrindinių Japonijos salų link.

Nesigailėjo: net ir praėjus daugeliui metų ant Hirošimos atominę bombą numetusios bombonešio „Enola Gay“ misijos nariai – (iš kairės) bombarduotojas T. Ferebee’is, pilotas P. W. Tibbetsas ir šturmanas T. Van Kirkas – teigė nesigailintys to, ką jiems teko padaryti. / Scanpix nuotr.

Skrydžio metu misijai vadovaujantis W. S. Parsonsas užtaisė Mažuoju berniuku (angl. „Little Boy“) pramintą bombą, o likus maždaug pusvalandžiui iki kelionės tikslo jo padėjėjas Morrisas Richardas Jeppsonas (1922–2010) pašalino saugiklius.

„Dabar aš tapau Mirtimi“

Ar praėjus daugeliui metų gyvi išlikę „Enola Gay“ skrydžio į Hirošimą įgulos nariai gailėjosi to, ką jiems teko padaryti?

Dar 2005 m. trys likę gyvi įgulos nariai P. W. Tibbetsas, T. J. Van Kirkas ir saugiklius nuėmęs M. R. Jeppsonas viešai pareiškė dėl nieko nesigailintys, mat branduolinio ginklo panaudojimas tuo metu buvęs neišvengiamas.

Lėktuvo įgulos narių poziciją įmanoma suprasti – jie buvo kariai ir vykdė įsakymus, tačiau prie paties išradimo dirbę kai kurie mokslininkai ilgainiui pradėjo laikytis kiek kitokio požiūrio į savo „vaiką“.

„Supratome, kad pasaulis daugiau niekada nebebus toks pat, kaip anksčiau. Keletas žmonių juokėsi, keletas verkė. Dauguma tylėjo. Prisiminiau eilutę iš induistų šventojo veikalo Bhagavadgytos: Višnu bando įtikinti princą atlikti savo pareigą ir, norėdamas jį paveikti, įgyjęs daugiarankį pavidalą sako: „Dabar aš tapau Mirtimi, pasaulių naikintoja.“ Manau, kad mes visi daugiau ar mažiau laikėmės panašaus požiūrio“, – praėjus dviem dešimtmečiams NBC televizijos dokumentiniame filme „Sprendimas numesti bombą“ („Decision to Drop the Bomb“, 1965) kalbėjo J. R. Oppenheimeris.