Kaip portalui kauno.diena.lt sakė politikos apžvalgininkas Ivanas Preobraženskis, pirmasis nuo Antrojo pasaulinio karo laikų įsiveržimas į Rusijos teritoriją nejaudina nei armijos vadovybės, kuriai nerūpi, ką bombarduoti – ukrainiečius Charkive, ar rusus Kurske, nei absoliučios daugumos Rusijos gyventojų, paskendusių Kremliaus propagandos chaose ir į bet ką reaguojančius nebent tada, kai bėda ateina tiesiog į jų kiemą. Nerimas pastebimas tik vienoje visuomenės grupėje – valdininkų tarpe.
– Kodėl Vladimiras Putinas asmeniškai per televiziją prabilo apie ukrainiečių puolimą Kurske? Dauguma rusų turbūt būtų patenkinti pamatę jo atstovą spaudai, eilinį sykį meluojantį, kad „viskas gerai ir vyksta pagal planą“?
– Todėl, kad šiuo atveju jis „dirbo“ su keliomis skirtingomis auditorijomis. Taip, paprastiems rusams būtų užtekę ir atstovo spaudai. Kremlius panardino visuomenę į milžinišką neperprantamos informacijos srautą – žmonės visiškai nesigaudo, kas vyksta Kurske ir todėl netrukus nustoja tuo domėtis.
Ukrainiečių puolimo pradžioje V. Putinui buvo svarbiau kreiptis į Rusijos valdininkus – gausią visuomenės grupę, sunerimusią ir nepatenkintą tuo, kaip rutuliojasi įvykiai. Daugelio aukštesnio rango valdininkų pokalbių klausosi slaptosios tarnybos ir greičiausiai jos pranešė V. Putinui, kad biurokratai sunerimę. Štai jiems jis per televiziją ir parodė, kad prezidentas vis dar adekvatus, gerai informuotas ir kontroliuoja situaciją. Tuo pačiu jis stengėsi paneigti gandus, kad nebegauna tikroviškos informacijos iš fronto, nes, anot kai kurių šaltinių, kariškiai delsė V. Putinui pranešti apie tai, kad Ukrainos pajėgos peržengė Rusijos sieną.
Kremlius panardino visuomenę į milžinišką neperprantamos informacijos srautą – žmonės visiškai nesigaudo, kas vyksta Kurske ir todėl netrukus nustoja tuo domėtis
Galiausiai, jis kreipėsi ir į Vakarus, lyg šaukdamas: „Žiūrėkite! Jie (ukrainiečiai) gi branduoliniai teroristai, norintys užgrobti Kursko AE! Su jais neįmanoma derėtis!“. Tai buvo be galo juokinga, nes jis iš esmės žodis žodin pakartojo tai, ką sakė Volodymyras Zelenskis rusams užgrobus Zaporižios AE. Dar juokingiau, kad absoliučiai visi suvokia, kad Rusija yra vienintelė teroristė, sukėlusi branduolinės katastrofos pavojų Ukrainoje ir realiai įvykdžiusi ekologinę katastrofą, kai susprogdino Dniepro užtvankas. Bet V. Putinui įprasta kaltinti kitus tais nusikaltimais, kuriuos pats vykdo. Kaltinimai ukrainiečiams dėl Kursko AE yra absurdiški, nes jiems būtų grynas „galvos skausmas“, kaip palaikyti normalų jos darbą, o ir tarptautinėje arenoje reakcijos būtų ne kokios. Iš to, ką matome Kurske, galime spėti, kad ukrainiečiai net nesvarstė jėgainės užėmimo.
Vladimiras Putinas/Scanpix nuotr.
– Rusijos valdžia vengia vartoti terminus puolimas ir net karas, bet nuolat kartoja žodį provokacija. Kas, ką ir kam, jų įsivaizdavimu, provokuoja?
– Vakarams V. Putinas nori pasakyti, kad ukrainiečiai jį provokuoja tęsti karą ir atsisakyti derybų. Neva jis jau buvo pasiruošęs deryboms, bet ukrainiečiai viską sugadino, įžengę į Kursko sritį. Taip pat pastebėkime, kad V. Putinas pareiškė apie tai, kad rusų armijos puolimas tęsiasi, o tai aiški deklaracija, kad jo visiškai nejaudina, kas atsitiks Rusijos piliečiams Kurske. Jam nerūpi, kad rusiškos bombos dabar krenta ant civilių rusų galvų – svarbiausia, kad tęstųsi puolimas Donbase ir Charkive.
– Kaip vertinate Rusijos armijos veiksmus? Iš vienos pusės, ji nenori permetinėti dalinių iš kitų fronto ruožų, nes, veikiausiai, nesibaimina labai gilaus ukrainiečių prasiveržimo. Iš kitos pusės, tai buvo smūgis V. Putino autoritetui, bet kaip ir „Wagner“ samdinių maišto metu, armijos vadovybė rodo mažai susidomėjimo tokiomis „caro“ problemomis.
– Rusijos armija neturi jokios politinės pozicijos, o jei turi, tai ta garsiai neišsakoma pozicija yra kritiška valdžios atžvilgiu. Kaip kariškiai nemėgo Boriso Jelcino, taip jie dabar nemėgsta ir V. Putino. Armija be emocijų eina žudyti ir mirti, ir lygiai taip pat pasyviai žiūri į iššūkius valdžiai: jei bus duotas įsakymas „gelbėti šalį“, ji tą įsakymą vykdys, o jei įsakymo nėra – armija nieko nedarys.
Jiems nėra skirtumo, mūšiai vyksta tik Ukrainos ar ir Rusijos teritorijoje. Bombos vienodai gerai krenta ir Charkive ir Kurske
Armija kariauja kelių šimtų kilometrų ilgio fronte ir jai nei šilta, nei šalta, kad prisidėjo dar keliolika ar net keliasdešimt kilometrų. Lygiai taip pat jiems nėra skirtumo, mūšiai vyksta tik Ukrainos ar ir Rusijos teritorijoje. Bombos vienodai gerai krenta ir Charkive ir Kurske. Todėl „kontrteroristinė operacija“ Kursko srityje ir buvo pavesta FSB vadui Aleksandrui Bortnikovui.
Taip pat nepamirškime, kad rusų generolai yra įsitikinę, kad dėl nesėkmių kare labiausiai kalta politinė šalies vadovybė, slaptosios tarnybos ir asmeniškai V. Putinas. Juos erzina ir neramina Kremliaus pradėti valymai Gynybos ministerijoje. Taigi, galime sakyti, kad nors V. Putinui generolai neprieštarauja, gelbėti jo iš įvairiausių krizinių situacijų jie taip pat nesiruošia.
– Kursko srityje ukrainiečiai ėmė ir ima daug belaisvių, o dar daugiau rusų kareivių bėgo. Tai kažką sako apie bendrą kariuomenės moralinę būklę, ar tokią elgseną lėmė taktinis ukrainiečių pranašumas ir netikėtumo efektas?
– Rusų kareivių bėgimui ir pasidavimui toje situacijoje galėjo sutrukdyti tik stebuklas, bet stebuklas neįvyko. Pirmiausiai, Kurske dislokuoti šauktiniai visiškai neparuošti karo veiksmams. Antra, moralinė jų būklė labai prasta ir absoliuti jų dauguma meldėsi, kad tik nepapulti į karo veiksmų zoną. Trečia, tie du pulkai, kurie turėjo pasitikti pirmąjį ukrainiečių smūgį, buvo komplektuoti ir ginkluoti, kaip taikos metu, tai yra, pulkuose per pus mažiau kareivių, nei turėtų būti ir jie neturėjo kuo kariauti.
Ivanas Probraženskis/Asmeninio arch. nuotr.
– Internetas ūžia juokeliais apie vėl pabėgusius „Tik-toko karius“ – čečėnų batalioną „Achmat“. Tačiau kodėl asmeniškai Ramzanui Kadyrovui ištikimi čečėnai apskritai turėtų veržtis guldyti galvas už Rusiją priešakinėse linijose?
– Esminis dalykas yra tas, kad čečėnų kariniai arba sukarinti daliniai niekada nebuvo formuojami ir ruošiami tam, kad dalyvautų konvenciniame kare. Svarbiausias jų uždavinys – užtikrinti Čečėnijos kontrolę, o taip pat būti atsvara, jei R. Kadyrovas imtų konfliktuoti su Rusijos jėgos struktūromis. V. Putinas pats nesibodi pagasdinti savo „silovikų“ čečėnais, pavyzdžiui, kai invazijos pradžioje paskleidė gandus, kad R. Kadyrovas gali tapti jo įpėdiniu.
Tai yra „policinės“ pajėgos. Jos puikiai tinka tai užduočiai, kuriai dabar ir naudojamos – stovėti antroje linijoje ir šaudyti į bėgančius rusų kareivius ir šie tikrai bijo. Etniniai konfliktai Rusijos armijoje apskritai yra atskira tema ir problema, kurios armijos vadovybė niekaip nesprendžia. Taip kad abejoju, ar „Achmat“ nenoras kautis lemtas tautiniais jausmais – bataljone tarnauja nemažai rusų, daugiausiai buvusių „Wagner“ samdinių.
V. Putinas daugybę kartų grasino panaudoti branduolinį ginklą ir Vakarai į tai žiūrėjo labai atsargiai. Bet pasirodė, kad karalius nuogas
– Reziumuojant: ukrainiečių puolimas, jei turėjo tokį tikslą, neišjudino apkerpėjusios Rusijos visuomenės, tačiau atnešė puikią politinę pergalę Vakaruose?
– Valdančiajam Rusijos sluoksniui tai buvo labai nemalonus signalas ir šiuo požiūriu efektas pasiektas. Tai nereiškia, kad biurokratai sukils prieš Kremlių, bet bendros vyraujančios nuotaikos pablogėjo visuose valdžios lygiuose ir tai ilgainiui gali turėti įtakos padėčiai šalyje apskritai. O jei kalbame apie paprastus žmones, tai poveikio nėra jokio, nes jie išvis nesupranta, kas vyksta, o ir nelabai jie tuo domisi, kol bėda neateina tiesiai į jų kiemą.
Vakaruose ukrainiečiai, be abejonės, pasiekė pergalę. Pirmiausia, tarptautine teise besiremiantys Vakarai neturėjo Kyjivui jokių pretenzijų. O tai, kad ukrainiečiai užėmė dalį branduolinės valstybės teritorijos – istorijoje neregėtas precedentas. V. Putinas daugybę kartų grasino panaudoti branduolinį ginklą ir Vakarai į tai žiūrėjo labai atsargiai. Bet pasirodė, kad karalius nuogas – V. Putinas per daug myli save, kad rizikuotų sulaukti rimto, tegu net ne branduolinio, atsako. Jis greičiau paaukos kelias Rusijos sritis, nei surizikuos savo gyvybe.
