Išprievartautų Ukrainos moterų kančios tęsiasi: sunku pagalvoti, ką išgyvena pastojusios

„Iš Norvegijos parašė lietuvių bendruomenė, kad Norvegijoje esantys ukrainiečiai labai pergyvena dėl savo tautiečių, kurie pabėgo iš Ukrainos į Lenkiją ir ypač moterys, kurios buvo išprievartautos, kas dar yra baisiau, jos laukiasi kūdikių“, – kalbėjo Seimo narė (TS-LKD) Dalia Asanavičiūtė.

Lenkijoje moterims, patyrusioms prievartą ir dėl to pastojusioms, abortą atlikti galima, tačiau tai yra sunkiai įgyvendinama dėl teisinių procesų. Aukos apie įvykį pirmiausia turi pranešti policijai, kuri vėliau vykdo tyrimą. Be to, neaišku, kokias galimybes išsiaiškinti prievartos nusikaltimus užsienyje turi Lenkijos prokurorai.

„Sunku pagalvoti ir įsivaizduoti, ką tos moterys patiria, kurios pastojo. Čia ir moralinė dilema, ar pasilikti kūdikį, ar ne, bet kartu ir baisi trauma“, – tęsė D. Asanavičiūtė.

Valdžia sako, kad seksualinę prievartą patyrusioms moterims galima padėti atvykti į Lietuvą. Jos turėtų būti užregistruojamos ukrainiečių registracijos centre ir tada vaisiaus pašalinimas valstybinėse ligoninėse joms būtų atliktas nemokamai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kol kas Ukrainos ambasada Lietuvoje masinių prašymų dėl tokios pagalbos nesulaukė. Tačiau spėjama, kad moterys kreipiasi tiesiai į visuomenines organizacijas. Joms reikalingos ne tik medicininės, bet ir psichologinės paslaugos.

„Karo Ukrainoje akivaizdoje ši problema dar labiau aktualizavosi, nes mes žinome, kad ir į Lietuvą atvyksta karo pabėgėlės, kurios yra patyrusios seksualinę prievartą ir joms irgi reikia suteikti pagalbą“, – kalbėjo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

Pagalbos sistemos būtent seksualinės prievartos aukoms Lietuvoje iš esmės nėra, nepaisant ją apibrėžiančio ir pernai patvirtinto Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) aprašo.

„Pagalba yra ganėtinai fragmentiška. Kol kas nėra sukurta tokios veiksmingos pagalbos seksualinės prievartos aukoms sistemos, kuria gali didžiuotis tokios šalys, kaip Islandija, Škotija“, – tęsė V. Čmilytė-Nielsen.

„Tai, kad mes neturime specializuotos pagalbos seksualinės prievartos suaugusioms aukoms, yra skandalinga. Islandijoje tokia praktika veikia jau 33 m.“, – kalbėjo Moterų informacijos centro programų vadovė Rugilė Butkevičiūtė.

Lietuvoje trūksta apmokytų specialistų. Reikalingas paslaugas teikia atskiros įstaigos, kuriose vis iš naujo aukų prašoma atpasakoti patirtą privartą. Pasitaiko, kad padėti turintys darbuotojai – nejautrūs ar net priešiškai nusiteikę.

Tai, kad mes neturime specializuotos pagalbos seksualinės prievartos suaugusioms aukoms, yra skandalinga.

„Asmuo, nukentėjęs nuo seksualinio smurto turėtų gauti pagalbą vieno langelio principu“, – pasakojo Moterų informacijos centro direktorė Jūratė Šeduikienė.

Siūloma, kad ligoninėse atsirastų specialūs izoliuoti kabinetai, kuriuose seksualinę prievartą patyrusios moterys galėtų gauti visą reikalingą pagalbą vienoje vietoje.

„32 proc. respondentų nurodė, kad jie pažįsta moterį, kuri yra patyrusi seksualinį smurtą artimoje aplinkoje“, – tęsė J. Šeduikienė.

Tačiau statistika – tik ledkalnio viršūnė, mat daugelis moterų apie seksualinę prievartą neprisipažįsta.