Praeities šešėlis
Basharo al-Assado, įtraukusio šalį į konfliktą, kuriame žuvo šimtai tūkstančių sirų, tačiau galiausiai pasprukusio į Rusiją, valdymo pabaiga negalėjo maloniai nenustebinti civilizuotų žmonių. Tačiau ekspertai nuo pat pradžių įspėjo, kad švęsti dar per anksti: naujosios Sirijos valdžios ištakos – islamo teroristų grupuotėse.
„Tai, kad šiandien jis dėvi kostiumą ir kvėpinasi, nereiškia, jog pamiršome, kaip jis vaikščiojo su galabėja ir organizavo savižudiškus išpuolius prieš Vakarų pajėgas“, – taip apie naująjį Sirijos lyderį, Saudo Arabijoje gimusį sirą, kuris radikalizavęsis 2003 m. išvyko į Iraką, kad su „Al-Qaeda" kovotų prieš JAV pajėgas, „Gazeta Wyborcza“ sakė vienas aukšto rango Izraelio administracijos pareigūnas.
Izraeliečiai retai jį vadina Ahmedu al-Sharaa – pirmenybę teikia kariniam slapyvardžiui, kurį jis naudojo būdamas atviru radikalu ir teroristu, – Abu Mohammadas al-Jolani. Naujuoju Sirijos lyderiu pietvakariniai kaimynai dar nepasitiki. Per Siriją vis dar keliauja ginklai ir pinigai iš Irano Libano teroristams iš „Hezbollah", naujoji valdžia kol kas nekontroliuoja visos šalies.
Saugumo sumetimais Izraelis pernai gruodį dislokavo savo karius demilitarizuotoje buferinėje zonoje – siaurame 80 km ilgio ruože Golano aukštumose. Kas kontroliuoja jas, to valioje ir Izraelio saugumas.
Jeruzalės pozicijos negali vadinti subjektyvia: situacija Sirijoje tebekelia nerimą, o A. al-Sharaa ir jo aplinkos santykis su Vakarų vertybėmis – vis dar ne iki galo aiškus.
Gruodžio 8-ąją, praėjus lygiai metams nuo dienos, kai vesdamas islamistinės milicijos HTS būrius A. al-Sharaa išstumė B. al-Assado režimo likučius, jis Damaske priėmė karinį paradą – valdžios, kuri anaiptol nėra tokia tvirta, simbolį.
Oficialiai HTS buvo išformuota, dalis grupuočių įsiliejo į naująją Sirijos armiją, tačiau anaiptol ne visos. Dar apie 20 tūkst. teroristinės Islamo valstybės kovotojų yra įkalinti – uždelsto veikimo bomba. Sirijos šiaurėje ir rytuose įsitvirtinę kurdai nenori atsisakyti autonomijos ir baiminasi turkų įtakos.
Apie tai, kad situacija įtempta, byloja ir gruodžio 13-osios išpuolis Palmyroje, naujosios valdžios nekontroliuojamoje teritorijoje, prieš JAV karius. Islamo valstybės atstovui atakavus amerikiečius, žuvo du JAV kariai, vertėjas, dar keli amerikiečiai buvo sužeisti.
Kaip primena ELTA, JAV Sirijoje ir kaimyniniame Irake vadovauja tarptautinei kovos su Islamo valstybe koalicijai. Operacija prasidėjo teroristams 2014 m. užėmus dideles teritorijas abiejose šalyse. Islamo valstybė laikoma nugalėta kariniu požiūriu, tačiau smogikai ir toliau veikia abiejose šalyse.
Demokratija – tik simbolinė
Sausį Sirijos generalinis štabas paskyrė A. al-Sharaa pereinamojo laikotarpio prezidentu, kuris kovą penkeriems metams patvirtino laikinąją konstituciją, o vėliau patvirtino naują technokratų Vyriausybę. Į aukštas pareigas aparate taip pat įtraukti du A. al-Sharaa broliai, advokatas Hazemas ir sveikatos vadybininkas Mahearas – pastarasis ilgai gyveno Rusijoje ir yra vedęs rusę.
Spalį Sirijoje buvo surengti pirmieji parlamento rinkimai, tačiau dalyvauti juose galėjo ne visi šalies gyventojai, o tik keli tūkstančiai rinkikų, didžiąją dalį parlamentarų, kaip ir centrinės rinkimų komisijos narius, paskyrė pats prezidentas.
Trijose didelėse provincijose rinkimai neįvyko. Nebalsavo kurdų kontroliuojamos Rakos ir Hasekės provincijos, Suveidos provincija, kur vasarą įvyko vietinių druzų susidūrimų su beduinais. Damaskas aiškino, kad čia nepavyko surengti rinkimų dėl „nestabilios padėties“, tačiau druzai tikina: tai netiesa.
Su Vakarų žiniasklaida kalbantys už Sirijos ribų gyvenantys druzai, palaikantys artimus ryšius su tenykščiais, byloja: naujosios valdžios smogikai nužudė daugiau kaip 1 tūkst. žmonių, pagrobė šimtus moterų, pirmiausia sumokėję beduinams už žudynes, paskui patys įžengę ir užbaigę kruviną darbą.
Panašiai bandyta susidoroti su kitos religinės pakraipos sirais, alavitais, kuriems priklauso ir buvęs diktatorius. Pavasarį Sirijos Viduržemio jūros pakrantėje A. al-Sharaa armija susikovė su alavitais – Jungtinių Tautų (JT) skaičiavimais, žudynėse žuvo 1,4 tūkst. žmonių. Alavitams pavyko atsilaikyti, nes jų daugiau nei druzų.
Daugelis krikščionių, kurių nelietė B. al-Assado Vyriausybė, taip pat baiminasi smurto veiksmų. Pamaldos Damaske vyksta, tačiau tuo pačiu metu islamiškasis šariatas skelbiamas pagrindiniu įstatymų leidybos šaltiniu. Ar Sirija vis dėlto taps islamiška teokratine valstybe? Atsakymas kol kas neaiškus.
Mažumų atstovai nerimauja: A. al-Sharaa žino, kad yra stebimas viso pasaulio, tačiau vos tik dėmesys atslūgs, teroras sugrįš: prie B. al-Assado esą kentėjo visa Sirijos tauta, visi po lygiai, šiandien kenčia religinės mažumos.
Jautrus klausimas, atskleidžiantis politikų santykį su religija, – požiūris į moteris. Socialiniuose tinkluose plinta įrašas, kuriame A. al-Sharaa ragina moterį, kuri nori su juo nusifotografuoti, užsidėti skarelę. Jo paties žmona atitinka aktyvios islamo moters vaidmens modelį ir kaip pirmoji ponia retkarčiais kartu vyksta į užsienio keliones.
Pasitikėjimas avansu
A. al-Sharaa, gavęs iš Vakarų pasitikėjimo kreditą, bando elgtis tarsi jo biografijoje nebūtų buvusių kovų su kitatikiais vakariečiais. Lapkritį Baltuosiuose rūmuose priėmęs Donaldas Trumpas jį pavadino jaunu, patraukliu lyderiu, nors dar neseniai JAV už jo galvą siūlė 10 mln. dolerių atlygį. Kitas įtakingas A. al-Sharaa globėjas – Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas.
Šiandien jau aišku, kad 2024-ųjų gruodžio žygiui A. al-Sharaa rengėsi iš anksto. Jis jau prieš keletą metų pradėjo keisti savo įvaizdį, kratytis teroristo aureolės – pvz., su žurnalistais ėmė bendrauti dėvėdamas ne islamisto drabužius, bet milicininko uniforma.
Paaiškėjo, kad HTS senokai ėmė bendradarbiauti su JAV vadovaujama Vakarų šalių koalicija, kovojusia su „Islamo valstybe“. Likus metams iki B. al-Assado nuvertimo, tuomet dar A. M. al-Jolani vadovaujama HTS iš savo valdomo Idlibo palaikė aktyvius ryšius ir šalies viduje, ir su užsieniu. Be to, žinoma, kad viena britų viešųjų ryšių kampanija padėjo jam pakeisti įvaizdį – akivaizdus žingsnis, kad planams nuversti B. al-Assadą buvo kruopščiai ruoštasi.
Peno dar vienai versijai siūlo tas faktas, kad kovodamas Irake A. al-Sharaa buvo patekęs į amerikiečių nelaisvę. Ar tuo metu jis neperėjo į savo ideologinio priešo pusę?
Taika virš griuvėsių
Ne visi pranešimai, šiandien plaukiantys iš Sirijos ir kaimyninių šalių, skamba niūriai.
Vakarai atšaukė sankcijas, įvestas ankstesnio režimo valdytai Sirijai. Pagalbą naujajai valdžiai suskubo teikti arabų valstybės: Saudo Arabija ir Kataras, atrodo, varžosi, kuri investuos daugiau.
Sirai savo šalyje jaučiasi geriau – nebijo garsiai pasakyti, ką galvoja. Tą patį patvirtina ir šioje šalyje dirbantys Vakarų humanitarinių organizacijų atstovai, pasakojantys apie Homso, Alepo, Damasko gatvėse matomus žmones su naujos valstybės simboliais. Jie dalijasi viltimi, kad pagaliau atgavo laisvę.
Kai kas šia laisve bando naudotis kurdamas gerovę – bandydamas imtis smulkiojo verslo. Dideliuose miestuose tiekiama elektra, kartais net veikia internetas, gatvėse daugiau žmonių, pasitaiko naujų automobilių, atidaryta restoranų. Tačiau šalies ekonomikos padėtis išlieka sunki. Apie 90 proc. sirų gyvena žemiau skurdo ribos.
Padedant rusams, senasis režimas Rytų Alepe ištisus kvartalus sulygino su žeme. Dar ir dabar kai kurios gatvės atrodo taip, tarsi dar vakar jose būtų vykę mūšiai. Tačiau per praėjusius metus padėtis pagerėjo – lapkritį pirmą kartą per daugelį metų keturias valandas iš eilės buvo pradėta tiekti elektra.
JT Pabėgėlių agentūros UNHCR duomenimis, per metus į gimtinę grįžo daugiau kaip 3 mln. sirų. Daugelis – kad prisidėtų prie mokslo vystymo. Tačiau beveik 6,7 mln. žmonių tebegyvena pabėgėlių stovyklose, daugiausia Idlibo ir Alepo apylinkėse. Tie, kurie nusprendžia palikti stovyklas, dažnai gali glaustis tik griuvėsiuose: pastatuose be langų, durų, stogo, dalies sienų.
Panašioje padėtyje gali atsidurti ir milijonai likusių sirų, nes naujos Sirijos valdžios institucijos planuoja kitąmet likviduoti visas stovyklas. Pagalbos organizacijos reaguoja į šią Damasko žinią ir planuoja baigti projektus pabėgėlių stovyklose arba visai pasitraukti iš Sirijos.
JT padeda atstatyti namus ir infrastruktūrą, tačiau po ilgų pilietinio karo metų daug mokyklų, ligoninių ir vandens tiekimo sistemų dar neatstatytos. Didelį pavojų kelia ir nesprogusi amunicija.
Humanitarinės pagalbos reikia 16,7 mln. sirų – tokia objektyvi realybė, tegu ir kiek užgožta euforijos.
„Tai, kas įvyko per pastaruosius metus, atrodo kaip stebuklas“, – agentūrai AFP sakė permainų metines Damaske šventęs 44-erių gydytojas Ijadas Burgolis. Nors vis dar stinga pagrindinių dalykų, tokių kaip stabilus elektros tiekimas, jam asmeniškai svarbiausia – taika šalyje.
170 tūkst. dingusių
Kalbėti apie šių dienų Siriją neįmanoma be šabloninio teiginio: sugriauta šalis vieną dieną bus atstatyta, tačiau jos žmonių sielose paliktos žaizdos vargiai užgis.
Beveik ketvirtį amžiaus Siriją valdęs B. al-Assadas kaltinamas sunkiais žmogaus teisių pažeidimais ir karo nusikaltimais, įskaitant kitaminčių kankinimą, žudymą ir nuodingųjų dujų naudojimą. Pilietinis karas prasidėjo 2011 m. taikiais protestais, kurie buvo numalšinti smurtu. Padedamas Rusijos, B. al-Assadas sustabdė sukilimą ir valdžią savo rankose išlaikė iki pat 2024-ųjų gruodžio.
B. al-Assado režimui žlugus, sirai masiškai plūstelėjo tvirtovėmis paverstų kalėjimų link. Jie ieškojo užrašų ant kamerų sienų ar drabužių masinėse kapavietėse, tikėdamasi rasti ką nors, kas galėtų padėti atsekti dingusių artimųjų likimą. Tūkstančių viltys virto kančia, supratus, kad tiesos nepavyks sužinoti.
Mažiausiai 170 tūkst. žmonių, patekusių į B. al-Assado režimo mėsmalę, likimas vis dar nežinomas. Kartais šie tragiški skaičiai pasikeičia – radus dar vieną masinę kapavietę.
B. al-Assado režimo nusikaltimai turėtų būti įvertinti, kaltieji nuteisti. Tačiau kaip vykdyti teisingumą, jei pusė šalies – griuvėsiai? Kaip vykdyti teisingumą, jei šalia gyvena tie, kurie ištrūko iš mirties nagų, neteko artimųjų, ir tie, kurie jų brolius, tėvus, sutuoktinius, laikė įkalintus, marino badu, traiškė kankinimo staklėse?
Kol kas dingusiųjų artimieji gali bent kiek aprimti, jei atpažįsta savo šeimos narį nuotraukoje iš vadinamojo „Damasko dosjė“ – didžiulio informacijos masyvo. Kietąjį diską su 70 tūkst. mirusiųjų nuotraukų, dokumentais prieš metus per sumaištį paslėpė vienas režimo pulkininkas. Medžiaga atsidūrė Vokietijos visuomeninio transliuotojo NDR rankose, tapo tarptautinės žurnalistų komandos tyrimų objektu. 20 šalių žurnalistai daugiau nei aštuonis mėnesius analizavo dokumentus, konsultavosi su ekspertais, apklausė Sirijos žmones, vis dar ieškančius savo artimųjų, dingusių B. al-Assado valdymo laikotarpiu.
Panašiai nutiko ir su vadinamuoju Cezario archyvu. 2013 m. iš Sirijos pabėgęs, tik šiemet tikruoju vardu prisistatęs teismo medicinos ekspertas į Vakarus išgabeno failus su 2011–2012 m. režimo nužudytų asmenų nuotraukomis. Cezario nuotraukos sukėlė sankcijų Sirijos Vyriausybei bangą, jos buvo panaudotos kaip įrodymai 2020 m. surengtame pirmame procese, kuriame buvęs Sirijos pulkininkas Anwaras Raslanas nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Cezario, t. y. Farido al-Madhano, teigimu, karininkams buvo nurodyta fotografuoti kūnus kaip įrodymą, kad buvo įvykdytas įsakymas nužudyti režimui netinkamus asmenis. Nuotraukos taip pat buvo naudojamos mirties liudijimams išduoti.
Damasko dosjė
Daugiau nei 134 tūkst. Damasko dosjė bylų, daugiausia parašytų arabų kalba, – tai apie 243 GB duomenų apie Sirijos karinių oro pajėgų žvalgybos, Generalinės žvalgybos direkcijos ir kitų saugumo tarnybų veiklą pastaraisiais trimis dešimtmečiais. Dokumentai atskleidžia buvusio režimo represinę politiką, jo ryšius su Irano ir Rusijos Vyriausybėmis IR Jungtinių Tautų agentūromis. Dosjė yra ir kalėjimuose, ligoninėse mirusių režimo kalinių bylos su nuotraukomis: jų kūnai buvo sunumeruoti, biurokratiškai tiksliai inventorizuoti, tačiau tapatybė nuslėpta.
Sirai savo šalyje jaučiasi geriau – nebijo garsiai pasakyti, ką galvoja. Tą patį patvirtina ir šioje šalyje dirbantys Vakarų humanitarinių organizacijų atstovai, pasakojantys apie Homso, Alepo, Damasko gatvėse matomus žmones su naujos valstybės simboliais.
Išsekusio vyro palaikai, nufotografuoti iš įvairių kampų: tai numeris 3659. Kito vyro, Nr. 4038, palaikai numesti furgono gale – jo nuogas, išsekęs kūnas padengtas kraujo dėmėmis, nutūptas musių.
Nr. 1174 – tai garsusis aktyvistas Mazenas al-Hamada, į gimtinę grįžęs iš saugaus prieglobsčio Europoje. Jo palaikai – su kalinio uniforma, guli ant marmurinių grindų, ant riešų matyti antrankių žymės, ant basų pėdų – mušimo pėdsakai.
Nr. 2389 – naujagimis kūdikis.
Dosjė tyrinėję žurnalistai skelbia, kad nufotografuota daugiau nei 10 200 kalinių, vieną dieną padaryta iki 177 nuotraukų. Beveik visose – vyrai, kurie buvo suimti ir nužudyti 2015–2024 m.
„Man jie ne aukos, jie kankiniai“, – sako Anasas Heshma, 2012–2015 m. Damasko centrinės ligoninės greitosios pagalbos skyriuje dirbęs intensyviosios terapijos gydytoju. Interviu portalui „n-tv“ jis pasakojo, kaip būdamas jaunas medikas turėjo užvesti bylas pareigūnų atgabenamiems asmenims, – nežinojo jų vardų, tik numerius, negalėjo ne tik leisgyviams ligoniams suteikti pagalbos, bet ir jų kalbinti ar liesti. Jam buvo nurodyta būti mirties apskaitininku.
„Kai juos atveždavo, dažnai jie jau būdavo be sąmonės, sverdavo 40–50 kg. Kūnai nusėti žaizdų, dažnai gangrenuojančių. Kartais jiems būdavo nudirta oda – žvelgdavau į nuogą mėsą, – anot A. Heshmos, po apžiūros jie būdavo nugabenami į ligoninės pirmą aukštą. – Žinojau, kad iš ten žmogus gyvas negrįš.“
Gydytojas pastebėdavo, kad iš skyriaus medikamentų spintos dingdavo kalio ampulės. Jam buvo aišku: kas nors nusinešė į pirmą aukštą. „Kalio ampulę sušvirkštus į veną, sustoja širdis“, – pasakojo vyras. Kai ligos istorijoje turėdavo įrašyti: mirties priežastis – širdies ar inkstų nepakankamumas, insultas, A. Heshma nesipriešino – pats nenorėjo atsidurti pirmame aukšte.
Revoliucija Sirijoje jį užtiko Vokietijoje, kur šiandien jis dirba neurologu. 2024 m. gruodžio 8 d. jis sako verkęs ir juokęsis, galvojęs, kad visi tie žmonės, kurie savo kelyje į mirtį buvo patekę į jo akiratį, žuvo ne veltui.
Auksiniame narvelyje
Praėjus metams po pabėgimo iš Sirijos, buvęs diktatorius B. al-Assadas gyvena Rusijoje ir, kaip atskleidė britų „The Guardian“, bando grįžti, bet ne į aktyvią politiką, o į mediciną.
2024-ųjų gruodžio 8 d. ryte, nelaukdamas, kol į Damaską įžengs sukilėliai, B. al-Assadas su sūnumis pabėgo lydimi rusų apsaugos į Rusijos oro pajėgų bazę Chmeimime ir galiausiai išskraidinti į Rusiją.
Šiandien Assado šeima gyvena prabangiame būste Maskvoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE). Greičiausiai jis apsigyveno išskirtiniame gyvenamajame komplekse Rubliovkoje, tačiau esą yra atskirta tiek nuo Sirijos, tiek nuo Rusijos elito.
„Jis gyvena labai ramų gyvenimą, – britų laikraščiui sakė vienas šeimos draugas. – Jis beveik neturi arba visai neturi jokių kontaktų su išoriniu pasauliu, palaiko ryšį tik su keliais žmonėmis, kurie buvo jo rūmuose.“ Tarp pastarųjų – buvęs Sirijos prezidento reikalų ministras Mansouras Azzamas ir ekonomikos patarėjas Yassaras Ibrahimas. Vladimirui Putinui kolega iš Sirijoes esą neįdomus. „Putinas nelabai kantrus lyderiams, kurie praranda valdžią, o Assadas nebėra laikomas įtakinga asmenybe ar net įdomiu svečiu per vakarienę“, – aiškino šaltinis.
Pirmaisiais mėnesiais po pabėgimo B. al-Assadas buvo sutelkęs dėmesį į žmonos sveikatą. Leukemija susirgusi Londone gimusi jo sutuoktinė pabėgimo metu buvo kritinės būsenos, tačiau dabar, anot „The Guardian“, po eksperimentinio gydymo Rusijoje esą pasveikusi. Bent vieną sykį kartu su jau suaugusiais vaikais ji vykusi į JAE, kurioje dukra ir sūnus dažnai lankosi. Esą iš pradžių visi tikėję, kad galės persikraustyti į JAE, tačiau dabar supratę, jog tokie planai nerealūs.
Prie Sirijos vadovo vairo B. al-Assadas stojo po medicinos studijų Londone ir dabar, anot šaltinių, planuoja rimtai sugrįžti prie oftalmologijos. Jis dalyvauja oftalmologijos paskaitose – atgaivina įgytas žinias, mokosi rusų kalbos. Anot britų kalbinto šeimos bičiulio, medicina esanti buvusio diktatoriaus aistra – dirbtų ne dėl pinigų, kurių dar iki pabėgimo sočiai pervedęs į Rusiją. Dar prieš karą Sirijoje jis reguliariai praktikavo kaip oftalmologas Damaske, dabar galbūt imtų gydyti turtingus maskviškius.
Nuo pabėgimo iš gimtinės B. al-Assadas susilaikė nuo viešų pasirodymų. Jam, kaip lapkritį Irako žurnalistams aiškino Rusijos ambasadorius šioje šalyje Elbrusas Kutraševas, uždrausta viešai pasirodyti. „Tačiau jis saugus ir gyvas“, – tąkart sakė rusų diplomatas.
Naujausi komentarai