Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėjantis Vytauto Vasiliausko bylą, kurioje jis kaltinamas dalyvavęs deportuojant Lietuvos pasipriešinimo kovotoją Joną Būrininką iš Lietuvos į ją okupavusios SSRS valstybės teritoriją ir neteisėtai jį įkalinant lageryje, penktadienį nusprendė kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad teismas išaiškintų, pagal kokius teisės aktus turi atsakyti kaltinamasis.

Byloje ši nusikalstama veika kvalifikuota kaip genocidas.

Kol bus gautas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, bylos nagrinėjimas sustabdytas. Apeliacinis teismas išaiškinimo nusprendė kreiptis savo iniciatyva.
Apeliaciniam teismui tapo neaišku, ar dabar galiojančios teisės normos, nustatančios platesnę negu anksčiau atsakomybę už genocido vykdymą, neprieštarauja Konstitucijai.
Teismo teigimu, iki 1998 metų pataisų V.Vasiliauskas nebuvo persekiojamas, nes nebuvo teisinio pagrindo tai daryti.

Teismo abejonės kilo dėl Baudžiamojo kodekso (BK) normų, numatančių atsakomybę už genocidą. Abejojama, ar 1998 metų Baudžiamojo kodekso pataisos pagrįstai numatė, kad genocidu laikomas asmenų, priklausančių socialinei ar politinei grupei, naikinimas.

Su panašiais prašymais į Konstitucinį Teismą yra kreipęsi ir kiti teismai bei Seimo narių grupė.

Bylos duomenimi, V.Vasiliauskas nuo 1952-ųjų rugsėjo 15-osios, tarnaudamas sovietų okupacinėje struktūroje - Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriuje, operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį MGB tikslą – fizišką Lietuvos partizanų sunaikinimą, gavo informacijos, kad Šakių rajone, Gelgaudiškio valsčiuje, Jankūnų kaime esančioje P.Bindoko sodyboje slapstosi partizanai.

1953-ųjų kovo 23-24 d., nakties metu, veikdamas kartu su Šakių rajono skyriaus vadais bei kariais, siekiant nužudyti arba sulaikyti ir deportuoti sodyboje buvusius partizanus, dalyvavo apsupant sodybą ir ją apšaudant. Įvykio metu buvo sužeistas ir suimtas Lietuvos partizanas - „Tauro“ apygardos, „Žalgirio“ rinktinės, „Vasario 16-sios“ tėvūnijos partizanas J. Būdininkas, slapyvardžiu „Nemiras“.

Jis po suėmimo 1953-ųjų liepos 20-ąją buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo ir bausmės vykdymui buvo išsiųstas į tuometinės TSRS VRM specialią stovyklą.
80-metis Tauragės gyventojas V.Vasiliauskas neprisipažino kaltas dėl padaryto nusikaltimo, bet neneigė, kad kovojo su partizanais, kuriuos vadino banditais.
Tuo tarpu Generalinė prokuratūra siekia, kad jam būtų skirta aštuonerių laisvės atėmimo bausmė.

2004 metais V.Vasiliauskas buvo nuteistas kitoje byloje su Martina Žukaitiene. Jie buvo pripažinti kaltais dėl partizanų nužudymo 1953 metais. M.Žukaitienei skirta penkeri metai laisvės atėmimo, V.Vasiliauskui - šešeri metai. Abu dėl ligos nuo realios laisvės atėmimo bausmės buvo atleisti.

Po šio nuosprendžio, kuriuo pripažįstama V.Vasiliausko ir M.Žukaitienės kaltė, J.Aštrausko dukra ir A.Aštrausko dukterėčia M.Aštrauskaitė-Bikuličienė kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu, prašydama atlyginti šeimai padarytą moralinę ir materialinę žalą.
Šiemet kovo mėnesį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija paskelbė sprendimą, kuriuo du buvę saugumiečiai nužudytų partizanų artimiesiems įpareigoti sumokėti 50 tūkst. litų.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje žuvo apie 20 tūkst. partizanų, kurie, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, išėjo kovoti partizaninio karo į miškus. Aktyvus partizaninis pasipriešinimas baigėsi 1953 metais.