Genealogai pastebi, kad giminės šaknų ieškojimas Lietuvoje – populiarus. Nors kai kurie genealoginiame medyje vis dar tikisi aptikti bajoriškų šaknų, daugeliui tai nebėra pagrindinė priežastis domėtis giminės istorija. Anot genealogų, atsekti galima tiek kartų, kiek randama istorinių šaltinių, tačiau sparčiai nykstant dokumentams, ateityje paieškos baigsis vis greičiau.

Savo šaknų ieško vis jaunesni

Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos pirmininkas Czeslawas Malewskis pastebi, kad skirtingai nei prieš keletą metų, dabar žmonės ieško ne tik bajoriškos kilmės šaknų.

Pašnekovo teigimu, stipriai kinta ir ieškančių savo giminės šaknų amžius. Jeigu prieš 5–6 metus savo kilme besidominčiųjų amžius dažniausiai svyruodavo nuo 40 iki 60 metų, tai dabar giminės medį pažinti nori vis daugiau trisdešimtmečių ir šiek tiek vyresnių.

„Kaip juokavo mano vienas pažįstamas profesorius, kai turi namą, mašiną, esi įgijęs profesiją ir turi gerą darbą – bereikia tik bajorų herbo. Kitaip sakant, savo giminės istorija domisi tie, kurie ekonomiškai gerai stovi ant kojų, tie, kuriems nerūpi kasdieninė duona“, – pasakojo Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos pirmininkas.

Pasak Cz. Malewskio, savo šaknimis vienodai domisi tiek vyrai, tiek moterys. Lrt.lt pašnekovų teigimu, vidutinio sunkumo genealoginio medžio sudarymas Lietuvoje klientui atsieina apie 2 tūkst. litų.

Po penkių metų kai kurių bylų gali nebelikti

Istorikė genealogė Sigita Gasparavičienė pastebi, kad dažniausiai klientai pageidauja, kad būtų surinkta tiek informacijos, kiek leidžia istoriniai šaltiniai.

„Problema ta, kad bylos istorijos archyve – tragiškame stovyje. Po penkių metų bylų gali visiškai nebūti. Nuo daugkartinio naudojimo bylos nyksta akyse.

Aš, pavyzdžiui, prieš tris metus užsakiau 1958 metų gyventojų surašymo bylą, ją gavau. Dabar, po trijų metų, užsakiau tą pačią bylą – viskas, jos nebėra. Suplyšusi, sunykusi byla nėra išduodama. Tokia jų saugojimo metodika.

Valdžia turi tuo susirūpinti. Mikrofilmavimas – jau atgyvenęs etapas. Dabar padėti gali skenavimas, skaitmeninimas“, – kalbėjo istorikė genealogė.

Taip pat genealogijos medžių sudarymu užsiimantis Vilius Botyrius mano, kad darbo genealogams ateityje tik daugės. Kaip pastebi pašnekovas, ypač daug užsakymų ateina iš emigrantų. Prieš 10–15 metų palikę Lietuvą žmonės ieško kuo užpildyti nostalgiją gimtinei ir čia likusiems artimiesiems.

„Žmonės nori save įprasminti, palikti kažkokį priminimą apie save, savo giminę. Pats dažniausiai gali tris keturias kartas atsekti, o toliau ir viskas“, – apie tai, kodėl lietuviams prireikia profesionalių genealogų paslaugų pasakojo V. Botyrius.

Mokslininkus keičia mėgėjai

Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktoriaus pavaduotojas Alfonsas Tamulynas sako, kad domėjimasis savo ištakomis jau tampa keiksmažodžiu.

„Daugiau kaip pusė, 80 proc., sėdinčiųjų skaitykloje ieško savo šaknų arba, kadangi tai pelningas reikalas, kitam už pinigus daro. Ateina nemažai pensininkų.

Susidaro kuriozinė situacija, kad ateina rimtas mokslininkas, kuriam tai yra darbas – jis turi rašyti arba disertaciją, arba knygas, arba straipsnį, arba kažkokius tyrimus atlikti – ir jam nebėra vietos“, – pasakojo pašnekovas.

Anot A. Tamulyno, per dieną dabar vien skaitykloje apsilanko iki 60 ir daugiau žmonių. Tuo metu sovietmečiu lankytojų skaičius per dieną paprastai siekdavo iki 10. Mikrofilmų skaitykla šiandien kasdien sulaukia 20–30 lankytojų.

„Tai verslas, ir taip visame pasaulyje. Jeigu tik būtų pajėgumai – patalpų daugiau, pinigų daugiau, kvalifikuotos įrangos... Esame nupirkę nuskaitymo aparatus. Aštuonias valandas archyvai dirba, tiek valandų dirba ir aparatai. Tai kiek jie gali tempti? Susidėvi, detalės sulūžta, jų gauti negalime, kadangi aparatai ne mūsų gamybos, dalis iš Izraelio. Pakeisti juos kainuotų ne tūkstantį ir ne du, o rimtesnio finansavimo archyvai negauna“, – dėstė Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktoriaus pavaduotojas.