Amerikoje ieškoję lietuvių dainiaus Jono Mačiulio-Maironio palikimo istorikai neteko amo poeto rankraštį aptikę Panevėžio vyskupijos kurijoje. 

Dvasininkai ir kraštotyrininkai suka galvas, kokiais keliais į kurijos archyvus pateko 53 puslapių sąsiuvinis, į kurį dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Maironis ranka surašęs istorinės poemos „Mūsų vargai“ paskutines dvi dalis. 
Unikalų radinį archyvuose atsitiktinai aptiko Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas, ieškojęs vertingų dokumentų skaitmeninei Panevėžio istorijos bibliotekai. 

Kurijos dvasininkai tvirtina seniai žinoję, koks turtas slypi jų archyvuose, tačiau kodėl garsaus dainiaus rankraštis pasiliko Panevėžyje – mįslė ir jiems.

Poetą įkvėpė krekenaviškė

Manoma, kad ilgai ieškotas rankraštis į Panevėžio dvasininkų rankas patekti galėjo per Maironio artimus bičiulius. Viena iš istorikų keliamų versijų, kad poetas sąsiuvinį su užrašyta poema buvo dovanojęs, o gal atsitiktinai palikęs geriems savo draugams – Krekenavos klebonui Kazlauskui ir jo pusseserei bei šeimininkei Apolonijai Petkaitei. Jų namuose Krekenavoje dainius buvo dažnas svečias ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai nutraukė veiklą jo vadovaujama Kauno kunigų seminarija, ir karui pasibaigus. 

Kokie artimi ryšiai Maironį siejo su šiais krekenaviškiais, liudija ne tik istorinė medžiaga, bet ir jo kūryba. Į 1920 m. pasirodžiusį „Pavasario balsų“ leidimą kunigas ir poetas išdrįso įdėti netgi A.Petkaitės nuotrauką, šitaip viešai pripažinęs, kad ši moteris yra jo mūza ir įkvėpėja. Toks dvasininko prielankumas damai buvo sutiktas itin prieštaringai. 

A.Petkaitei poetas yra dedikavęs keletą eilėraščių, ją pasirinko ir kaip „Mūsų vargų“ veikėjos Donės prototipą. 
O 1915–1918 m. Maironis Krekenavos klebonijoje gyveno nuolat, čia sukūrė poemą „Čičinskas“. Spėjama, kad klebonijoje galėjo likti ir istorikams daugelį metų mįsle buvusios poemos „Mūsų vargai“ rankraštis. 

A.Astramsko nuomone, ilgai ieškotą rankraštį kurijai galėjęs perduoti ir Kazimieras Paltarokas, kurį laiką Kauno kunigų seminarijoje ėjęs Maironio pavaduotojo pareigas, o nuo 1926-ųjų paskirtas Panevėžio vyskupu. 
Vyskupą ir poetą siejo itin šilta draugystė. K.Paltarokas mėgdavo apsistoti pas Maironį Kaune, vyskupas bičiuliui patikėjo pašventinti savo kūrinį – K.Paltaroko iniciatyva 1930-aisiais pastatytą Panevėžio katedrą. Turbūt neatsitiktinai ir pats rankraštis kurijos archyve buvo saugomas kartu su vyskupo K.Paltaroko dokumentais.

Parsivežė iš Amerikos

„Maironio palikimo ieškojome Amerikoje, o jis čia, Panevėžyje“, – dėl radinio nustebusi Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.

Anot jos, poemą „Mūsų vargai“ garsusis dainius kūrė net devynerius metus – 1910-1919 m. Pirmasis jos leidimas atskira knyga pasirodė 1920-aisiais. Iki tol poema buvo spausdinama tik dalimis spaudoje. 

Ilgą laiką muziejus neturėjo jokių šios poemos rankraščių. Tik prieš ketvertą metų iš JAV 2-os ir 4-os dalies rankraščius muziejui atvežė vienuoliai pranciškonai. 

Šiuo metu dar nėra rasti trijų „Mūsų vargų“ dalių originalai. „Panevėžio vyskupijos kurijos archyve saugoti rankraščiai – be galo įdomus radinys. Iki šiol Maironio kūrybos tyrinėtojams buvo mįslė eilėraščio „Alpių viršūnės“ genezė. Niekas nesuprato, iš kur jis kilęs, o dabar paaiškėjo, kad šis eilėraštis – poemos „Mūsų vargai“ dalis“, – teigė A.Ruseckaitė. 

Istorikų ilgai ieškotas rankraštis šiuo metu saugomas Panevėžio kraštotyros muziejuje ir antradienį bus pristatytas visuomenei. Vėliau literatūrinė ir istorinė vertybė sugrįš į kurijos archyvus. „Jaučiame, kad muziejus gali paprašyti rankraščio, bet mes patys norime jį saugoti. Bandysime išsiaiškinti aplinkybes, kaip jis pateko į kuriją“, – teigė kancleris Eugenijus Troickis.