Netrukus išaušianti sausio 1-oji žymi ne tik naujų metų pradžią: tai ir Lietuvos vėliavos diena. Ji minima pagerbiant savanorius, 1919 m. pirmąkart iškėlusius trispalvę vėliavą Gedimino pilies bokšte. Valstybinės vėliavos iškėlimas tądien turėjo nors ir svarbią, bet vis dėlto tik simbolinę reikšmę, o mažiau negu po paros įvykęs Lietuvos Vyriausybės persikraustymas iš Vilniaus į Kauną simbolizavo pastarojo miesto tapimą faktine Lietuvos sostine. Tai įvyko lygiai prieš 95 metus, 1919 m. sausio 2 d.

Užsitęsęs laikinumas

Lietuviškoji trispalvė Gedimino pilies bokšte plevėsavo tik keturias dienas, iki 1919 m. sausio 5 d., kol jos du trečdalius (geltoną ir žalią spalvas) nuplėšė Vilnių pasiekę raudonarmiečiai, tad Lietuvos Respublikos Vyriausybės "laikinas" persikraustymas į Kauną užsitęsė daugiau kaip 20 metų.

Šį statusą miestas išlaikė visą tarpukarį. Net 1939 m. spalio 10 d. sovietams pagal "Sutartį dėl Vilniaus miesto ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir dėl savitarpio pagalbos tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos" perleidus Vilnių ir aplinkinius rajonus, Lietuvos de facto sostine ir toliau liko laikinoji sostinė. Iki pat sovietinės armijos įžengimo, 1940 m. birželio 15 d., Lietuvos Respublikos Prezidentas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir toliau rezidavo Kaune.

Vilniaus geležinkelio stotyje taip niekada ir nepasirodė traukinys, iš Kauno atvežantis aukščiausią Lietuvos valdžią – kaip kad kažkada iš Vilniaus išgabeno į Kauną. Tikrąja Lietuvos sostine, tiksliau, jau tik Lietuvos Sovietų Socialistinės Republikos sostine –  Vilnius tapo 1940 m. rugpjūčio 3 d. Tą pačią dieną, kai TSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje Lietuva buvo "priimta" į "broliškų tarybinių tautų šeimą".

Vokiečių okupacijos metais, 1941–1944 m., Kaunas dar kartą tapo svarbiausiu Lietuvos, šį kartą – Lietuvos generalinės srities centru.

Už tai, kad 1919 m. sausio 2 d. Mykolo Šleževičiaus vyriausybės nariai atsidūrė paskutiniame vokiečių traukinyje, vykstančiame į Kauną ir dar – prekiniame vagone, turime "padėkoti" išorės jėgoms. Šiuo atveju – bolševikų Pskovo divizijai.

Respublikos gimimas

Pirmosios Lietuvos Respublikos atsiradimas pirmiausia buvo nulemtas išorinių jėgų. Tiksliau, po Pirmojo pasaulinio karo susidariusios visiškai kitos geopolitinės situacijos Rytų Europoje. Su naujais, rimtesniais ir silpnesniais, politinės arenos dalyviais ir jų ambicijomis. Lietuviai (šalia lenkų, čekų ir slovakų, suomių, latvių, estų, Pietų slavų) buvo tarp tų išrinktųjų, kuriems netikėtai atsirado galimybė patiems spręsti savo nacijos likimą.

Nemažai miestų (tarp jų – Vilnius, Gardinas, Daugpilis, Balstogė, Lietuvos Brasta) ėjo iš rankų į rankas, kol galutinai buvo integruoti į vieną ar kitą naujai susikūrusią valstybę.
1919–1920 m. pagrindiniai išorės žaidėjai, nuo kurių priklausė Lietuvos likimas, buvo: Lenkijos Respublika, Rusijos Sovietų Socialistinė Federacinė Respublika, Veimaro Vokietija, baltagvardiečių judėjimas, Latvijos Respublika, Antantės šalys.

Tiek bolševikinei Rusijai, tiek Veimaro Vokietijai daugiausiai rūpesčių kėlė Lenkijos iškilimas. Lyginant su bundančia Lenkija, besikurianti Lietuvos valstybė, žiūrint iš Maskvos ir Berlyno pusės, buvo gerokai mažesnis blogis. Kartu – ir tam tikra atsvara Varšuvos politinėms ir teritorinėms pretenzijoms.

Vokietija per saksų dalinius padėjo Lietuvai 1919 m. išstumti bolševikus, o bolševikai, kariaudami su Juzefu Pilsudskiu, santykiuose su Lietuva vis išsitraukdavo vadinamąją Vilniaus kortą.
Šia proga verta prisiminti ir 1920 m. liepos 12 d. sutartį. Ja RTSFR pripažino Lietuvai ne tik Vilnių, bet ir Gardiną, Lydą, Breslaują. Ir net pusę Molodečno! Žinoma, nemokamų pietų nebūna. Pagal tą pačią sutartį Kazio Griniaus vyriausybė suteikė teisę bolševikų ordoms laisvai judėti Lietuvos teritorija. Kartu Lenkijos atžvilgiu Lietuvos neutralumas buvo pažeistas. Tai įvyko tuo metu, kai, Michailo Tuchačevskio armijoms pasiekus Vyslą, buvo sprendžiamas ne tik Varšuvos, bet ir pačios antrosios Abiejų Tautų Respublikos (ATR) likimas.
Praėjus lygiai mėnesiui po Lietuvos ir Rusijos taikos sutarties pasirašymo, prasidėjo garsusis mūšis prie Vyslos. Po dviejų savaičių Raudonoji Armija neteko (žuvo, buvo sužeisti, paimti į nelaisvę, dingo be žinios) per 90 tūkst. karių.

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, bet tik Lenkijos pergalė prieš Sovietų Rusiją 1919–1920 m. kare pašalino ir Lietuvos bolševizavimo grėsmę. Kartu sudarė ir sąlygas galutinai įsitvirtinti Lietuvos nepriklausomybei. Atsižvelgiant į Vilniaus miesto ir jo apylinkių nacionalinę sudėtį, Lietuvos kariuomenės sutriuškinimą 1920 m. rugsėjį Augustavo apylinkėse, karinį ir politinį Lenkijos dominavimą regione, pagaliau – į šaliai vadovavusio autoritetingo lyderio asmeninius motyvus, dalinis ar visiškas Vilniaus ir Vilnijos inkorporavimas į ATR sudėtį tebuvo tik laiko klausimas.

Pakilimai ir atoslūgiai

Kauno miestas laikinąja Lietuvos Respublikos sostine tapo praėjus vos 319 dienų po Pirmosios Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo, o Vilniaus kelias sostinės statuso link buvo nepalyginti ilgesnis.

XIV a. pradžioje, svarbiausias Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) miestas buvo Kernavė. Trumpam sostinės karūną nešiojo Trakai. Pagaliau trečiajame šio amžiaus šimtmetyje šalies pirmojo miesto laurai atiteko Vilniui. Neabejotinai Vilnius buvo pasirinktas dėl gana saugaus atstumo nuo išorinių grėsmių, galimybės kalvotoje vietovėje statyti patogius įtvirtinimus, prekybos kelių sankirtos, savo geografinės padėties kitų į "Gedimino Lietuvą" įeinančių kunigaikštysčių atžvilgiu ir kt.

Dalis išvardytų Vilniaus padėties pranašumų kitų LDK miestų atžvilgiu gerokai sumenko, kai besiplėsdama LDK pasiekė net Juodąją jūrą.

1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, būdamas visiškai nepriklausomos valstybės valdovu, viename iš savo laiškų Vilnių įvardijo kaip savo sostinę.

Praėjo vos 62 metai ir Gedimino anūkas Jogaila 1385 m. pasirašė Krėvos sutartį. Pagal ją Lietuvos Magnus Dux įsipareigojo LDK prijungti prie Lenkijos Karūnos. Po jos Lietuvos valdovas išvyko į Lenkiją ir tapo dar ir Lenkijos karaliumi.

Lietuva pirmą kartą savo istorijoje buvo pradėta valdyti per Lenkijos karaliaus paskirtus asmenis. Pasikeitus Lietuvos padėčiai, pakito ir Vilniaus padėtis. Taigi vos 62 metus ar kiek daugiau Vilnius kaip sostinė reprezentavo savarankišką feodalinės Lietuvos valstybę.

1569 m., po Liublino unijos, LDK savarankiškumas buvo dar labiau apribotas, keitėsi ir LDK sostinės statusas.

1795 m. Vilnius tapo Rusijos Imperijos generalgubernijos centru. 1842 m. jai priklausė Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijos. Po Maskvos ir Peterburgo, iki 1815 m., tai buvo trečiasis pagal dydį Rusijos Imperijos miestas. Vėliau Vilniaus svarba pamažu mažėjo. Imperijoje kilo nauji pramonės ir prekybos centrai, o Vilnius, nors ir plėtėsi, bet ne taip sparčiai kaip kiti didieji imperijos didmiesčiai.

"Centras" pasienyje

Tai, kad buvusios LDK svarbiausias miestas tapo ir Antrosios Lietuvos Respublikos sostine, nulėmė daug priežasčių. Absoliučiai daugumos tarpukario ir nūdienos lietuvių sąmonėje Vilnius buvo ir yra nekvestionuojama Lietuvos sostinė.

Į tokias detales, kad Lietuva kaip XIV– XVIII a. Didžioji Lietuvos, Žemaitijos ir Rusijos Kunigaikštystė ir Lietuva kaip XX a. pirmoji tautinė lietuvių valstybė (o tai toli gražu tikrai nėra vienas ir tas pats nacionalinis-teritorinis darinys) nelabai buvo (ir yra) kreipiamas dėmesys.

O į tai vis tik reikėtų atkreipti dėmesį. Juk LDK XIV a. pradžioje buvo išsiplėtusi iki 1 mln. kv. km. Po Liublino unijos XVII a. 7-ajame dešimtmetyje, jos plotas sumažėjo iki 300 tūkst. kv. km. Net ir taip susitraukusi kunigaikštija buvo daugiau kaip puspenkto karto didesnė už dabartinės Lietuvos plotą.

Kokia darytina išvada? Ogi ta, kad dabartinė Antrosios Lietuvos Respublikos sostinė yra pasienio miestas. Medininkų kryptimi nuo Vilniaus iki Gudijos – vos 33 km. O štai Iš Vilniaus iki Kauno – 102 km, iki Šiaulių – 214 km, iki Klaipėdos – 312 km.

Lietuvoje iki šiol nėra paruošta jokių studijų ar atlikta apskaičiavimų, kiek apskritai to valstybinio aparato vis labiau tirpstančiai šaliai reikia, jau nebekalbant apie tai, kiek atpigtų valstybės valdymas centrinį aparatą perkėlus į kitą, arčiau šalies geografinio centro esantį miestą.

Bet ši tema šiandienėje Lietuvoje yra visiškas tabu. Ministras, kuris prieš kelerius metus bandė vieną ministeriją perkelti į Kauną, viešai respublikinės žiniasklaidos buvo išjuoktas.
Kita vertus, "lietuviško" Vilniaus "prijungimas" kainavo ir kainuoja milžiniškus žmogiškuosius ir materialinius likusiai Lietuvai. Savotiškas Vilniaus atskirumas nuo likusios Lietuvos išliko ir dabar. Tik dabar tai jau pasireiškia ne tik nacionaliniu-kultūriniu, bet ir ekonominiu pagrindu.

Tuštėjimo procesas jau seniai palietė ne tik mažuosius ir didžiuosius Lietuvos miestus, bet ir patį Vilnių. Nepaisant vidinės gyventojų migracijos, milžiniškų finansinių injekcijų, dabartinės Lietuvos sostinės augimas praktiškai sustojo.

Nauja galimybė

Nesu nei kaunietis, nei vilnietis todėl tikrai neturiu jokio išankstinio nusistatymo vieno ar kito miesto atžvilgiu. Manau, kad Lietuvos sostinės statuso ar bent jau vykdomosios valdžios grąžinimas Kaunui turi neaplyginti daugiau privalumų negu trūkumų. Ypač – žvelgiant iš tolesnės perspektyvos.

Šiuo atveju valstybė būtų valdoma iš stambiausio, Lietuvos centrinėje dalyje įsikūrusio miesto. Kur susikerta svarbiausi Lietuvos keliai, susilieja didžiausios Lietuvos upės. Iš kur yra daug lengviau pasiekiami kiti dabartinės Lietuvos regionai.

Nuo 1919 m. Vyriausybės aparatas nepaprastai išsiplėtė ir jo į vieną vagoną ar net vieną ešeloną tikrai nepavyktų sutalpinti. Vargu ar ir dešimties ešelonų užtektų. Kiek paprasčiau būtų su Seimo, Prezidentūros perkėlimu.

Vien pats valdiškų įstaigų perkėlimo faktas inicijuotų didesnius ar mažesnius pakeitimus ministerijose ir joms pavaldžiose įstaigose, darbo vietų optimizavimą.

Nereikalingų ginčų būna mažiau, kai turima rimtų, nepriklausomų mokslinių studijų, tačiau kol kas tokių rimtesnių darbų nėra. Apskritai jokių darbų šia tema nėra. Arba jie nėra žinomi platesniam visuomenės ratui. Arba tokio klausimo nagrinėjimas nėra politiškai korektiškas.

P.S. Kai išauš sausio 2-osios rytas, iškelkime savo trispalves.