Abu mano sūnūs lanko vidurinę mokyklą, kurioje kartkartėm yra vykdomos akcijos prieš patyčias, vaikams neleidžiama tyčiotis vieniems iš kitų, užgaulioti ir šaipytis iš draugų, krėsti išdaigų mokytojams. O kaip tikrame suaugusiųjų gyvenime?

Ar nesityčiojame iš ilganagės kaimynės peroksidiniais plaukais? Ar neužgauliojame įkyrios senolės, kuriai nėra su kuo pasikalbėti, vaikai jau seniai gyvena Anglijoje, todėl vienintelis jos džiaugsmas – kasdienis skambutis kaimynams, kurių jos skambučiai visiškai nedžiugina. Ar tai negalioja ir mūsų politikams, kuriems, atrodo, tenka karčiausios mūsų patyčios.

Bene populiariausia dabar yra tyčiotis iš "trečio asmens valstybėje". Internete, o ypač feisbuke, galima rasti gausybę juokingų epitetų, juokelių apie šią moterį. Tūkstančiai jo vartotojų kasdien aptarinėja ir šaiposi iš jos, akivaizdžiai sėdinčios ne savo rogėse. Bet ar tikrai patyčios yra vienintelis būdas jam parodyti, kad ji daug ką daro neteisingai?

Man atrodo, kad tai, kaip mes reaguojame į jos darbą, parodo tik mūsų pačių neišprusimą ir kvailumą. Juk patys internete paspaudę “patinka” po nuotrauka, kurioje jos veidas pridėtas prie Verkos Serdiučkos kūno ir parašyta: “Oho, kaip įaudrinau publiką Ukrainoje!“, einame savo vaikams aiškinti, kad šaipytis iš atlėpausio Petriuko negalima, nes taip dideli vyrai nedaro, tai negražus elgesys, kuris liūdina kitus.

Tad kuo mes geresni už tuos mokyklos peštukus ir padaužas?