Mūsų portalas tapo bene brangiausio pasaulyje sportininkų dueto - Lionelio Messi ir Neymaro debiuto „Camp Nou“ stadione liudininku

Kai žiūrėdamas į mėnulį matai odinį kamuolį, o tavo širdyje greta artimiausių žmonių gyvena toks Lionelis Messi, arba kai skrisdamas į užsienį gali palikti bet ką, įskaitant asmens dokumentus, kurių tikrai prireiks, bet dar iš vakaro į lagaminą apdairiai įspraudi vadinamuosius bucus, kurių taip ir neapsiausi – nebūtina kreiptis į gydytoją. Diagnozė aiški ir be jo – sergi futbolu.

Turint tokią diagnozę ir besilankant Barselonoje neužsukti į „Camp Nou“, matyt, neįmanoma. Kad ir kiek tai patuštintų tavo piniginę, ar atimtų darbo laiko.

“Camp Nou” – didžiausias Europoje futbolo stadionas. Greta šimtą metų lipdomos įspūdingos „Sagrada Familia“ bažnyčios, kerinčio „Giuell“ parko, unikalaus „daugiabučio“ „La Pedreta“ ir šimtų kitų architektūrinių šedevrų, Barselonos pasididžiavimu vadinama ir ši arena. Tiesa, skirtingai nei pirmieji, „Camp Nou“ kažkodėl dar neįtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Bene šimtą tūkstančių žiūrovų talpinantis stadionas jau senokai tapo maldos namais milijonams „Blaugrana“ („Barcelona“ pravardė) gerbėjų visame pasaulyje. Kurių kiekvienas, tarsi tikras musulmonas Meką, bent kartą gyvenime turi aplankyti „Barcelona“ futbolo klubo namus.

Į draugišką mačą – neregėtas ažiotažas

Su nedidele lietuvių, neseniai viešėjusių pasaulio vandens sporto šakų čempionate, grupele nedvejojome – patekti į „Camp Nou“ – mūsų garbės reikalas. Juolab, kad tarp rekordinių Rūtos Meilutytės startų atsirado laisva diena. Kaip tik tą rugpjūčio vakarą „Barcelona“ rengė triukšmingą komandos bei sezono pristatymą,  mače dėl Joano Gampero taurės sukryžiuodama ietis su legendiniu Brazilijos klubu „Santos“. Kaip vėliau paaiškėjo, iš „Santos“ tik legenda ir liko. Tačiau mums tai mažai terūpėjo.

Mėginimai susisiekti su „Barcelona“ klubo vadovais dėl žiniasklaidos akreditacijų rezultato nedavė – tiksliau, atsitrenkėme į abejingumo sieną. Matyt, žurnalistų iš Lietuvos prašymai, kai didžiulę stadiono spaudos ložę  jau perpildė per du šimtai kolegų iš visų pasaulio žemynų, įspūdžio nepadarė. Teisybės dėlei, ir užklausimus pateikėme likus vos keletui dienų. Esant tokiam ažiotažui, ko gero, derėjo akredituotis kaip į olimpines žaidynes ar Madonnos koncertą – prieš gerą pusmetį. Ir tai, iš esmės, – viso labo draugiškas mačas! Žinoma, jame dalyvauja vienas tituluočiausių pasaulio sporto klubų, kurio trofėjų muziejus lūžte lūžta nuo laimėto aukso ir taurių.

Kad ir kaip būtų, išvakarėse nusižiūrėjome, jog bilietų dar yra. Tiesa, pigiausi – po 20 eurų (apie 70 litų), jau buvo išgraibstyti. Už brangiausius mokėti apie 200 eurų (apie 700 litų) nesinorėjo, tad susižvejojome pigiausius dar likusius. 32 eurai (111 litų) – ir mes jau tarp išrinktųjų.

Bokalas alaus – 17 litų

Į stadioną susirengiame likus net trejetui valandų. Mačas prasidės 22 val. 30 min. Lietuvos laiku – tad laiko - marios. Tačiau likus valandai iki rungtynių numatytas naujosios komandos pristatymas. Nesinorėtų praleisti pirmųjų akimirkų, kaip Katalonijos publika sveikins per vasaros atostogas išsiilgtą Lionelį Messi, o juolab naujausią klubo dievuką – geidžiamiausią Brazilijos futbolo perlą Neymarą.

Keliolika minučių metro nuo pagrindine miesto arterija vadinamos pėsčiųjų alėjos „La Rambla“ - ir mes jau „Camp Nou“ prieigose. Iki arenos dar geras puskilometris, aplink gausu pastatų, bet paklysti neįmanoma. Pakanka plaukti su minia. Žinoma, iškart veržtis į stadioną, kur bet kokie „gaivesni“ ir stipresni gėrimai uždrausti, skubėti neleidžia nei karštis, nei sąžinė. Panašiai jaučiasi ir keli tūkstančiai ankstyviausių aistruolių, uoliai nusėdančių aplinkinius lauko restoranėlius.

Pritūpiame ir mes. Išgeriame. Žinoma, ne arbatos. Kai ko šaltesnio. Bet kainos nuteikia ne itin optimistiškai – mokėti 4 ar 5 eurus (iki 17 litų) už pusės litro bokalą – net ir ispaniškai karštą dieną – brangu. Tiesa, šokiruoti mūsų tai nebe šokiruoja, nes neseniai Barselonos olimpiniame stadione paprastučiame kioskelyje matėme alų po 7 eurus (24 litai) už bokalą. Sotesnė užkandėlė greta „Camp Nou“ kainuoja apie 10 eurų (35 litus).

Slaptos derybos su nelegalu

Trumpai atsipūtę, patraukiame ieškoti savo įėjimo. O tai – irgi darbas, kai matai statinį didesnį už mūsų akropolius. Minia vis gausėja, kol galiausiai virsta įvairiausiomis pasaulio kalbomis pliurpiančia upe. Imu skaičiuoti, kurių gerbėjų – Messi ar Neymaro sutiksiu daugiau. Akivaizdu, kad kol kas neabejotinas „Barca“ karalius – geriausias pasaulio futbolininkas iš Argentinos. Natūralu, juk jaunasis brazilas Neymaras „Camp Nou“ dar nesužaidė nė mačo.

Kadangi pastebėtų marškinėlių skaičiai auga geometrine progresija, spjaunu į aritmetiką ir imuosi fotoaparato. Fiksuoju įdomesnius egzempliorius. Tarp kurių ir stadiono prieigose mergvakarį surengusi jaunoji, sunkiai ant kojų bepastovintys Barselonos klubo aistruoliai iš Rusijos, iš ano pasaulio galo atsibeldę australai ir, netgi, „Santos“ prisiekusių fanų būriai tiesiai iš Brazilijos.

Sėkmingai suradę 97-uosius kontrolės vartus, dar sykį apsidairome. Lyg tyčia šalia atsiduria apsukrus pakistanietis. „Gal, vyrai, alaus?“, - klausia jis. „Gal?”, - tarsi abejodami sutartinai atšauname mes.

„Verslininkas“ atsargiai apsidairo, ar greta nekulniuoja koks policijos pareigūnas – prekiauja, žinoma, nelegaliai – ir siūlo mažą skardinę už pusantro euro. Mūsų tokia kainodara netenkina, tad siūlome savo kainą – beveik trigubai mažesnę. Pakistaniečio akys išsiplečia taip, tarsi prašytume visos statinės ir dar nemokamai.

„Tai paskutinė skardinė!“, - išdidžiai pareiškia jis. Tačiau įžeisto kalakuto povyzą tenka keisti, nes iki mačo laiko liko nedaug, o klientai vis tirpsta už stadiono tvoros. Atmetę emocijas, dalykiškai surengiame aukcioną, kuriame laimi abi pusės. Mes - skardinukę už 1 eurą, jis - apie 100 procentų pelną ir mūsų pasitikėjimą. Vos po kelių minučių paaiškėja, kad anas alus buvo toli gražu ne paskutinis, tad už tą pačią kainą sulaukiame dar vieno nešulio.

Komandos vertė – 2 milijardai

Galiausiai pasigirsta komandos pristatymo fanfaros, tad nebesnaudžiame ir mes. Perėję apsaugos užkardas atsiduriame stadione. Dairomės mums reikalingų laiptų į šiaurinę tribūną. Po to prasideda kopimas. Tarsi į Everestą. Laipteliai, perėjimas, vėl laipteliai. Ir taip daug kartų. Kylame ir kylame. Regis, jau ranka pasiektume debesis, o mūsų eilės dar nesimato. Galiausiai kažkas baksteli pirštu – „va, šita – mūsų“. Pagal skaičių turbūt kokia tūkstantoji. Atsisuku į aikštę. Ir tik tada suprantu, kad užlipome beveik į pasaulio viršūnę.

Iš mūsų aukštybių – trečiojo aukšto atrodantys mažyčiai it skruzdėliukai futbolininkai vienas po kito rikiuojasi aikštės centre. Net ir neįžvelgdamas veidų ar numerių nesuklystum. Stadionas prapliūpsta ovacijomis: į aikštę ką tik žengė Messi. Antras garso protrūkis – Xavi, Iniesta ir kapitonas Puyolis. Galiausiai – visas sprogimas. Štai jis – geidžiamiausias sezono futbolininkas visoje rinkoje. Neymaras! Kaina – kaip visai prabangaus lėktuvo, didelio prekybos centro ar padoraus fabriko. 200 milijonų litų – kalbama, kad tiek, įskaitant visus įsipareigojimus, „Barcelona“ sumokėjo už 21-erių metų jaunuolį.

Mintyse mėginu paskaičiuoti bendrą komandos žaidėjų vertę ir pašiurpstu. Išeina apie 2 milijardus. Jei litais. Kiek pamenu, visas Kauno miesto metinis biudžetas gerokai mažesnis. Bet bala nematė. Žiopsoti nėra kada. Reikia įsiamžinti ir nuotraukoms atminimui, ir palaikyti stadione kilusią sirgalių rankų bangą.

Namo – be mirtino priešo marškinėlių

Netrukus nuaidi švilpukas ir mačas prasideda. Jau per pirmąsias 20 min. įsitikiname, kad „Santos“, kuriame užaugo geriausias visų laikų futbolininkas Pele ir jo įpėdiniu jau vadinamas Neymaras, nutarė negadinti šventės. Leo varžovus maudo kuokštais, jo partneriai tvarkosi po vieną. Įvarčiais tiesiog lyja. Muša kas tik nori, išskyrus tą, kuriam labiausiai reikia. Tačiau publika Neymarą palaiko tarsi savo sūnų, tad ir šis nenukabina nosies. Jo tėvynainiai taip retai pereina aikštės vidurį, kad tampa aišku – įdomiausia vakaro dalis jau baigėsi. Daugiau nei po valandos žaidimo išvystame jau 7-ąjį įvartį į „Santos“ vartus ir mandagiai atsisveikiname.

Norint suspėti į traukinį reikia ištrūkti anksčiau nei pagrindinis srautas. Pakeliui praeiname vieną iš keliolikos „Barca“ atributikos parduotuvėlių. Juose originalius klubo varžybinius marškinėlius nusipirksi už maždaug 100 eurų (345 litus). Šaligatvius nusėdę afrikiečiai taip pat atrodančią, bet, matyt, vienkartinę ekipuotę siūlo 5 kartus pigiau ir dar siūlo derėtis. Tik kad man nereikia nei vienų, nei kitų.

„Kodėl?“, - klausia bičiuliai.

„Jaunesnysis sūnus prašė iš Barselonos parvežti futbolo aprangą. Viena smulkmena. Jis užsisakė Cristiano Ronaldo (mirtino „Barca“ priešo Madrido „Real“ lyderio – Red.) marškinėlius“, - atsakau.

Bendrakeleiviai prapliūpsta juokais.

Nors grįžtu be marškinėlių, vakaras pavyko.