„Aš irgi tokių pačių klausimų gaunu: ar reikia? Ar dabar laikas dėl tos pačios karo grėsmės? Ar čia tas tikrasis poreikis? Bet aš įvertinau kelis dalykus, karo grėsmė nebuvo sudėliota į jokias sutartis ir mes negalėjome numatyti, kad reikės indeksuoti dėl tokių priežasčių. Mes negalėjome numatyti, kad buvęs šitos įmonės vadovas organizuos tokias machinacijas ir dalį to purvo drėbs ant šito projekto. Tai yra turbūt išsipildžiusios visos galimos rizikos“, – teigė Valdas Benkunskas.

Jis akcentavo, jog diskusijos apie tai, jog geriau būtų buvę atsisakyti buvusio projekto ir viską pradėti iš pradžių, yra nepagrįstos.

„Jeigu būtume vėl pradėję viską iš naujo, tai kalbėti, kad pigiau ir geriau pastatysime, būtų bergždžias reikalas. Dėl to per sukąstus dantis šitas projektas yra vedamas į priekį ir aš tikiuosi, kad mes netrukus tikrai pamatysime techniką statybų aikštelėje ir tas negrįžtamas procesas į atidarymą už kelių metų jau čia pat“, – tikino meras.

Savo ruožtu buvusios projekto vystytojos akcijas perimti ketinančios nekilnojamojo turto bendrovės „Hanner“ vadovas Arvydas Avulis teigė, jog verslo tikslas įprastai yra užsidirbti pinigų, tačiau šiuo atveju ambicija esą didesnė – atkurti pasitikėjimą ir įrodyti, kad jau ketvirtą dešimtį statomą stadioną įmanoma užbaigti.

„Daugeliu atvejų mes verslą darome labai aiškiai turėdami tikslą. Pasakysiu labai paprastai, verslo tikslas yra užsidirbti pinigų. Visi siekia tą padaryti“, – kalbėjo A. Avulis.

„Šiuo projektu aš daugiau noriu atkurti pasitikėjimą, kad mes galime padaryti ir pagaliau, kad tas statinys, kuris statomas jau 38 metus, nėra prakeiktas, jį galima padaryti. O ambicija... Be abejo, kad čia yra didelė ir jeigu pavyktų tokį dalyką pasiekti ir padaryti, tai aš manau, kad nekiltų abejonių, kas yra pajėgūs, kas mažiau pajėgūs ar nepajėgūs“, – pridūrė jis.

– Europos Komisija (EK) pritarė Nacionalinio stadiono koncesijos sutarties pakeitimams. Sulaukus šios išvados nutarėte projektą atnaujinti. Kodėl ta išvada buvo tokia svarbi?

V. Benkunskas: Be jos negalėjome tęsti projekto. Pats sutarties pakeitimas yra iš dviejų dalių: pirma dalis yra kainų indeksacija dėl karo Ukrainoje, infliacijos, energetikos krizės visų medžiagų brangimo. Tos kainos, kurios buvo fiksuotos prieš septynerius metus, jau neatitiko realybės, dėl to reikėjo jas indeksuoti ir EK turėjo patikrinti, ar viskas teisingai indeksuota, suskaičiuota, ar tie pagrindai, kurie yra nurodyti, yra teisėti, ar nėra kažko išpūsto.

Antra dalis yra pakeitimai, kuriuos taryboje esame apsisprendę padaryti. Tai yra patį stadioną plėsti iki 18 tūkst. vietų, padarant jį didžiausiu Baltijos valstybėse, taip pat kelios sporto arenos modifikacijos. Šitie dalykai turėjo būti patikrinti, nes tai bet kuriuo atveju yra ir valstybės pagalbos klausimas. Be to mes negalėjome judėti į priekį.

– Pone Avuli, kaip veikia pats finansinis modelis? Kaip atrodo sutarties esmė? Kaip viskas veikia?

A. Avulis: Čia labai geras pasiūlymas. Jau pusantrų metų siūlau, bet niekas nepriima. Jei čia yra geras uždarbis, tai kviečiu ateiti ir padaryti arba prisijungti. Čia, žinoma, sarkastiškai kalbu, nes kai kurie politikai bando man „prisegti“, kad kažkas ateina kažko užsidirbti. Iš tikrųjų aš ateinu į šį projektą su vienu tikslu – jį užbaigti.

38 metus statomas stadionas. Nežinau, ar pateksime į Gineso rekordų knygą, bet Lietuvos rekordus, man atrodo, sumušėme visus, nes nėra nė vieno pastato Lietuvoje, kuris būtų statomas taip ilgai. Jeigu kažkam kyla abejonių, ar tai yra per aukšta kaina, ar galima padaryti pigiau, tai visus kviečiu. Prašom, ateikite, parodykite, kaip tai padaryti. Arba galiu užleisti savo vietą tam, kuris gali nueiti šiandien į banką pasiskolinti 100 mln. eurų, pasamdyti dar kelias statybines įmones ir per dvejus su puse metų pastatyti to, ko Lietuva nepastatė per 37 metus.

– Grįžkime prie paties verslo modelio. Kaip tai funkcionuos?

A. Avulis: Pirmiausia yra statyba, o paskui antras koncesijos sutarties etapas – viso sporto komplekso eksploatavimas ir priežiūra. Tai reiškia, kad jame turi vykti varžybos, treniruotės, įvairūs sporto ir kultūros renginiai. Jame numatoma organizuoti ir vykdyti labai daug visokių renginių. Naudos gaus visi.

Norisi priminti, kad statomas ne tik stadionas. Tai bus didžiausias Lietuvoje sporto kompleksas, kuriame bus dvi gimnastikos salės, bokso salė, tinklinio salės, tarptautinius reikalavimus atitinkantis lengvosios atletikos stadionas, kuriame galės vykti tarptautinės lengvosios atletikos varžybos, krepšinio arena ir taip toliau.

Visa tai bus skirta vartotojams – suteiks darbo vietų, generuos tam tikrus pinigų srautus. Iš tų srautų ir turi būti išlaikytas šitas sporto kompleksas, nes norint išlaikyti ar muziejų, ar sporto kompleksą reikia pinigų. Mes dalyvausime tik pirmoje dalyje, tai yra tik pastatysime. Vėliau perleisime tiems žmonėms, kurie moka geriau organizuoti renginius ir išnaudoti sporto kompleksą. Pavyzdžiui, Kaune yra „Žalgirio“ arena, kurioje per metus surengiama 300 renginių. Reikia sugebėti tiek jų padaryti. Jie sugeba, todėl mes su jais kalbėsime, galbūt jie norės toliau tęsti šią veiklą.

– Kad stadione galėtų operuoti Kauno „Žalgirio“ arena?

A. Avulis: Vienas iš variantų. Aš kaip pavyzdį norėjau pasakyti, nes vienas iš koncesijos sutarties dalyvių ir yra Kauno „Žalgirio“ arena. Jie šiuo metu turi 1 proc. akcijų.

– Jeigu jūs dalyvaujate tik pirmajame etape, kokiu būdu miestas su jumis už tą statybą atsiskaito?

A. Avulis: Miestas atsiskaitys, kai bus užbaigtos statybos ir kai parodysime, kad pastatėme viską tiksliai taip, kaip nurodyta koncesijos sutartyje.

– Numatyti mokėjimai per tam tikrą laikotarpį?

A. Avulis: Per du kartus bus sumokėta ta suma, kuri šiuo metu yra sutarta ir patvirtinta miesto Vilniaus miesto tarybos, kurią taip pat patikrino ir patvirtino EK.

– 155 mln. eurų? Ar kita suma?

V. Benkunskas: Tai yra visa investicijų vertė –120 mln. plius skolinimosi palūkanos. Po to, kai iki 18 tūkst. vietų padidinome stadioną ir modifikavome, bendra projekto vertė dabar siekia 154 mln. eurų.

– 154 mln. bus pervesti kompanijai „Hanner“.

V. Benkunskas: Tiek valstybė, t. y. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, tiek savivaldybė, per 2 metus visą statybų kaštų dalį sumokės koncesininkui. Iki šio momento mes nė cento nesame sumokėję – nei ministerija, nei savivaldybė. Čia ir yra koncesijos esmė, kad ateina koncesininkas, verslas ir suvaldo visas rizikas. Kaip jos buvo suvaldytos tą dešimtmetį, kai projektas buvo pradėtas, čia gal atskira tema. Mes mokėsime tik tada, kai gausime raktus nuo viso komplekso.

Kalbant apie operavimą, tai dažniausiai yra akcininkų pasikeitimas, vienas subjektas ateina, atsistoja į įmonės pozicijas. Bet kur yra esminė problema su tokiais objektais, tai pats stadionas. Žinome Lietuvos klimatą. Stadionas pusę metų stovi tuščias, renginiai nevyksta, tai iš esmės yra nuostolingas veiklos aruodas, bet jeigu imame visą kompleksą, tai jis tinkamai įveiklintas gali uždirbti pinigus. Bet šitą riziką ir atsakomybę panaudojant savo visą verslo know how turės prisiimti koncesininkas.

Mes iš miesto pusės gausime iškart patys valdyti darželį, Šeškinės biblioteką ir bendruomenės namus, kurie irgi bus pastatyti tame komplekse. Už juos mes jokių operavimo mokesčių nemokėsime. Už didžiuosius objektus valdymo rizika šiuo atveju lieka koncesininko pusėje.

– Nebent po kažkurio laiko susitarsite kitaip. Pavyzdžiui, Kaunas prisideda prie „Žalgirio“ arenos išlaikymo.

A. Avulis: Manau, kad taip ir turėtų būti, nes miestas gauna daug paslaugų.

– Kaunas čia ne išimtis. Nežinau, kaip yra dabar, bet ilgą laiką savivaldybė mokėdavo Gediminui Žiemeliui už tuometinę ASG, buvusią „Siemens areną“, pirkdavo tam tikrą renginių kiekį.

V. Benkunskas: Ir dabar ministerija turi įsipareigojimų, turi kvotą didžiajame stadione per metus surengti 7 ar 8 renginius. Sutartyje numatyta, kad šita kvota yra įtraukta ir už tai, aišku, ministerija mokės nustatytą kainą. Tie tinkleliai jau yra dabar išdėlioti.

– Pone Avuli, kas dabar? 33 mėnesiai. Darbai vasarą startuoja visu pajėgumu?

A. Avulis: Galiu truputį detaliau papasakoti, ne taip globaliai. Dabar turime perimti Vilniaus daugiafunkcio komplekso akcijas.

– Beje, dalis akcijų priklauso „BaltCap“ antrinei įmonei. Kaip jūs spręsite tuos klausimus?

A. Avulis: Mes pirksime 100 proc. kompanijos akcijų ir taip įgysime teisę valdyti šį kompleksą.

– Kol kas sandoris neįvykęs, nes laukėte EK sprendimo?

A. Avulis: Dar ne. Mes laukėme EK, dabar vedame intensyvias derybas su „BaltCap“, taip pat su „Naresta“, kuri pradėjo tuos darbus, taip pat kalbamės su galimu operatoriumi, kuris galėtų toliau tęsti priežiūrą ir visą šito sporto komplekso valdymą, kai mes jį pastatysime.

Noriu atkreipti dėmesį, kad Vilniaus daugiafunkciniam kompleksui vadovavo Šarūnas Stepukonis. Mums reikia labai detaliai viską įvertinti, ką jis padarė ir ko nepadarė. Turbūt nereikia pasakoti, koks Š. Stepukonis yra talentingas ir išradingas. Mes turime įsivertinti, kad viską surastume, ką jis paliko, kad nebūtų siurprizų, kai po pusės metų gausime iš ko nors, tarkime, 10 mln. eurų pretenziją. Tas šiek tiek užima laiko.

Kai įsigysime akcijas, įgausime teisę tą kompleksą statyti. Turime viską labai nuodugniai ir išsamiai patikrinti, kad neužliptume ant kokios minos, kad nenutrauktų mums kojos ar rankos. Taip pat turime kalbėtis su statybinėmis kompanijomis, kurios sustabdė darbus ir daugiau kaip metus jų nevykdė. Mes prašome, kad jos pradėtų kaip galima greičiau, bet statybininkai visi turi darbų ir, aišku, jie negali numesti kito pradėto objekto ir pulti prie šito.

Čia yra šiek tiek inertiškumo, bet aš vis tiek tikiuosi, kad birželį stadione jau išgirsime garsus. Dabar ten paukštukai čiulba ir statybos nevyksta. Tai mūsų tikslas, kad antroje birželio pusėje statybos pradėtų judėti ir tikiuosi, kad mums pavyks.

– Ar jūs tikrai susiduriate su žmonėmis, kurie sako: „Gal nereikia to stadiono? Gal nebestatykime? Ar jie vis dar stato?“ Daugeliu atvejų, tas projektas yra morališkai nurašytas.

A. Avulis: Mano tikslas pirmiausia yra atkurti pasitikėjimą, nes žmonės jau netiki. Jau tiek daug žadėta, tiek daug kartų kalbėta. Jis jau keturis kartus statytas ir tris kartus nugriautas. Man tai gėdinga. Mes pristatėme Lietuvoje visko, ko tik norite, – dangoraižių, parduotuvių, mokyklų. Visko turime, o stadiono – ne. Kaunas – šaunuoliai, padarė. Tikrai jie daug gerų dalykų daro.

Buvau prieš kelias savaites nuvažiavęs, apžiūrėjau ir Dariaus ir Girėno stadioną, ir areną, ir plaukimo baseiną. Viskas ten tikrai labai puikiai padaryta, tai yra geras pavyzdys Vilniui ir man, kaip reikėtų padaryti arba kaip reikėtų padaryti dar geriau. Aš noriu atkurti vilniečių pasitikėjimą, kad čia irgi sugebame, galime ir padarysime.

Arvydas Avulis. I. Gelūno / BNS nuotr.

– Pone Benkunskai, turbūt daug kas jums sako: „Gal ką nors kito sugalvokite?“. Ar savo kadencijoje dar spėsite į atidarymą?

V. Benkunskas: Neskaičiuoju kadencijos pradžios ar pabaigos. Svarbu, kad pastatytume šį projektą ant bėgių, kur kelio atgal nebebūtų. Tiesą sakant, aš irgi tokių pačių klausimų gaunu: „Ar reikia? Ar dabar laikas dėl tos pačios karo grėsmės? Ar čia tas tikrasis poreikis?“

Bet aš įvertinau kelis dalykus, karo grėsmė nebuvo sudėliota į jokias sutartis ir mes negalėjome numatyti, kad reikės indeksuoti dėl tokių priežasčių. Mes negalėjome numatyti, kad buvęs šitos įmonės vadovas organizuos tokias machinacijas ir dalį to purvo drėbs ant šito projekto. Tai yra turbūt išsipildžiusios visos galimos rizikos.

Mano sprendimas buvo labai paprastas – pirmiausia,  ar yra lengvas išėjimas iš šito projekto iš teisinės pusės jį nutraukti, bandyti vėl iš naujo restartuoti kažkada vėliau, galbūt kitoje vietoje, galbūt kitokio dydžio ir pan. Atsakymas buvo vienareikšmiškas – mes būtume įsivėlę į teisminius ginčus, nes nei miestas, nei savivaldybė nėra sumokėjusi, nei cento, o skaičiuojama, kad išleista šiek tiek daugiau nei 6 mln. eurų. Tad mums būtų reikėję kelis metus bylinėtis, kas kam skolingas, kieno čia yra kaltė ir t. t. Niekas taip nekainuoja, kaip laikas.

Jeigu būtume vėl pradėję viską iš naujo, tai kalbėti, kad pigiau ir geriau pastatysime, būtų bergždžias reikalas. Dėl to per sukąstus dantis šitas projektas yra vedamas į priekį ir aš tikiuosi, kad mes netrukus tikrai pamatysime techniką statybų aikštelėje ir tas negrįžtamas procesas į atidarymą už kelių metų jau čia pat.

– Skamba optimistiškai. Kaip jūs pats vertinate rizikos laipsnį šiame projekte?

A. Avulis: Labai aukštas įvairiomis prasmėmis. Buvo daug spekuliacijų dėl kainos. Kai neranda argumentų, tai sako čia galimai permoka, reikia čia dar kartą paspausti, kad nepermokėtume ir t. t. Kol kas neatsirado nė vieno, kuris norėtų šitą daryti. Neatsirado dėl to, kad ta pinigų suma, kuri skirta, ji tikrai yra labai maža arba netgi, sakyčiau, per maža, kad ką nors sudomintų.

(...) Gana sudėtinga pritraukti norinčius statyti, o čia reikia pritraukti kokias penkiasdešimt statybos kompanijų, nes darbai yra labai įvairūs, pradedant nuo to, kad turi būti elektroniniai tablo, visokios sistemos, baigiant tuo, kaip padaryti žolę, kad ji augtų ir žiemą, su visokiomis ultravioletinėmis lempomis ir su viskuo kitu. Tai yra tikrai didelis iššūkis. Pinigų yra labai nedaug. Tai viena rizika yra sutilpti į tą biudžetą.

Šiuo projektu aš daugiau noriu atkurti pasitikėjimą, kad mes galime padaryti ir pagaliau, kad tas statinys, kuris statomas jau 38 metus, nėra prakeiktas, jį galima padaryti.

Antra rizika – be abejo, politinė rizika. Šiandien meras yra ponas V. Benkunskas. Jis stadiono nori, bet niekas nežino, kai užbaigsime, kai statysime, kas tada bus politinėje valdžioje. Gali būti visokių sprendimų, kurie ir dabar girdimi Seime iš tam tikrų politikų: „Kodėl mums čia tą reikia daryti?“. O mes į banką einame dabar, turime pasiskolinti iš banko 100 mln. eurų. Dar 30 mln. savų pinigų turime įdėti ir aš turiu už 100 mln. eurų užstatyti beveik visą savo kapitalą, visą turtą tam, kad galėčiau pasiskolinti ir tuos pinigus. Ir aš turiu tikėtis, kad po 2,5 metų, kai mes užbaigsime statybą, dar bus 2 metai, kai reikės laukti pinigų.

Vadinasi, kad per 5 metus Lietuvoje neįvyks kokių nors politinių dramų. Na, kokių nors, kaip Lenkijoje. Visi galvojo, kad bus vienas prezidentas, dabar bus kitas. Lenkai nežino ką daryti, pasimetę ir taip toliau. Tai yra politinė rizika ir, aišku, verslo rizika. Yra atsakomybė prieš banką. Visko čia yra pakankamai daug.

– Pone Avuli, esame su jumis neseniai kalbėję, klausiau, kada jau šiek tiek atsitrauksite, bet panašu, kad iki stadiono statybų pabaigos dar, kaip sakoma, teks pavaryti.

A. Avulis: Aš manau, kad teks atidėti tą mano norą, man jau suėjo 70 metų, o dabar dar reikia pastatyti stadioną. Nukrypau nuo savo tikslo, į ramesnę verslo fazę pasitrauksiu užbaigęs stadioną.

– Ar tai didžiausia jūsų, kaip vystytojo, kaip nekilnojamojo turto verslininko, gyvenimo ambicija?

A. Avulis: Taip. Daugeliu atvejų mes verslą darome labai aiškiai turėdami tikslą. Pasakysiu labai paprastai, verslo tikslas yra užsidirbti pinigų. Visi siekia tą padaryti. Šiuo projektu aš daugiau noriu atkurti pasitikėjimą, kad mes galime padaryti ir pagaliau, kad tas statinys, kuris statomas jau 38 metus, nėra prakeiktas, jį galima padaryti. O ambicija... Be abejo, kad čia yra didelė ir jeigu pavyktų tokį dalyką pasiekti ir padaryti, tai aš manau, kad nekiltų abejonių, kas yra pajėgūs, kas mažiau pajėgūs ar nepajėgūs.

– Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis kritikuoja šitą projektą, sako, kad jis bus nutolęs nuo futbolo stadiono, taps visa ko universaliu centru. Nutiks kaip Kaune. S. Skvernelis yra sakęs, kad jei būtų žinojęs, kad Kauno stadionui koncertų arena, o ne futbolas taps prioritetu, jo Vyriausybė būtų nė vieno euro nedavusi. Ar ne per daug visko pridėta į šitą objektą?

V. Benkunskas: Man labai keista girdėti. Būtent S. Skvernelio Vyriausybės laikotarpiu ir buvo padaryti visi esminiai sprendimai, kad tas projektas išliktų gyvas. Tuo metu Vyriausybė, matydama, kad šiam projektui nepavyks panaudoti Europos Sąjungos (ES) pinigų, į projektą kaip sutarties šalį įkėlė Švietimo, mokslo, sporto ministeriją, Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintas finansavimas. Jeigu buvo noras stabdyti ar išimti kažkokius perteklinius dalykus, tai tada buvo laikas tą daryti.

Ingridos Šimonytės Vyriausybės laikotarpiu iš esmės niekas nebuvo keista, tik po teismo maratono buvo patvirtintas sprendimas, kad ministerija dalyvavo šiame projekte. Nuomonių pasikeitimų buvo daug. Buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas, prie kurio šitas projektas 2014 metais prasidėjo, kai premjeru buvo algirdas Butkevičius, visą laiką šitą projektą palaikė. Kai iš projekto išėjo „Rubikonas“, prasidėjo arši kritika, melavimas ir šmeižtas. Tokių posūkių mes galime rasti daug. Aš taip pat buvau tarp tų, kuris kažkada kritikavo ir sakė, kad projektas galbūt yra per didelis.

– Ir padarėte dar didesnį.

V. Benkunskas: Pasikeitė keli dalykai. Pirmiausia, tiek valstybė, tiek savivaldybės taryba, tiek ministerija priėmė sprendimą eiti į šitą projektą, buvo pasirašyta sutartis ir jau tada mano asmeninis myliu-nemyliu, patinka-nepatinka buvo padėti į šoną. Aš, kaip pareigūnas, kaip valstybės tarnautojas,  turiu tikslą šitą projektą pabaigti. Nepaisant to, kad jei man leistų nuo balto popieriaus lapo kažką daryti, tai galbūt kitaip daryčiau. Bet nebe laikas ir nebe vieta.

Galiausiai paskaičiuokime, kiek per šį paskutinį 10 metų etapą valstybė yra išleidusi pinigų? Kiek žmonių prie to dirbo, kiek advokatų samdyta, kiek teismų yra sudeginta? Man atrodo, mes jau esame nuėję tikrai didelį kelią.

– O kiek į pačias statybas? Pone, Avuli, ar kažkas suskaičiavo, kiek į tą aikštelę yra sudėta pinigų? Jeigu pagal to meto perkamąją galią konvertavus į dabartį, kiek summa summarum susidarytų? Juk statybos vis atgydavo. Man atrodo, per visą tą laikotarpį tikrai susidarytų keliasdešimt milijonų, jeigu ne daugiau?

A. Avulis: Labai gera idėja, pulsime skaičiuoti, nes tai būtų labai geras argumentas tiems, kurie taip rezervuotai ar kažkaip ciniškai žiūri. Iš tų išleistų 6 mln. eurų, 3 mln. eurų išleisti vien griovimui to, kas pastatyta ankščiau. Reikia jį nugriauti, po to sumalti, išvežti šiukšles. Tai yra pinigai. Iš tikrųjų reikėtų tokius dalykus paskaičiuoti. Tada buvo ne koncesijos sutartis. Tai buvo valstybės biudžeto pinigai.

– O kokia yra galutinė suma? Kiek kainuos mokesčių mokėtojams, tarkime, per 10 metų, įskaitant koncesiją, nuomas, prisidėjimus? Viešojoje erdvėje kalba kalbama apie 250 mln. eurų.

V. Benkunskas: Lempa. 154 mln. eurų yra fiksuota investicijų vertė – tai yra ir investicijos į statybas, ir skolinimosi lėšos. Kai prasidės pats operavimas, kaip minėjau, ministerija turės sporto muziejų po stadiono tribūnomis, tai tiesiog mokės einamuosius mokesčius už elektrą, vandenį, bus kažkokie amortizaciniai atsiskaitymai.

Čia yra pats minimumas, kurį mes mokame už savo darželių išlaikymą, kuriuos patys valdome ir pan. Ten gal tyčia ar netyčia buvo suplakta, žiūrint visą 20 metų operavimo laikotarpį, potencialios koncesininko pajamos iš operavimo imant ir komercinius renginius ir panašiai, ten keli šimtai milijonų eurų. Bet tai yra visiškai skirtingi dalykai, ką valstybė šitam projekte įsipareigoja suteikti už visas investicijas ir kas yra normali operavimo praktika.

– Kitaip tariant, miestas ir ministerija įsipareigos stadione per metus rengti tam tikrą kiekį renginių. Tai bus vienas iš įsipareigojimų būsimam koncesininkui, kad jam jau būtų užtikrintas tam tikras pinigų srautas, kas tai bebūtų – ar sporto žaidynės, ar koncertai, ar dainų šventė, ar dar kažkas. O prisidėjimas, kažkokių nuostolių dengimas – viskas koncesininkui?

V. Benkunskas: Tai jau koncesininko rizika.

– Sakyčiau, kad tikimybė 9 iš 10, kad po metų ateis įmonė ir sakys: „Klausykite, mere, mes, mes darome miestui tą, aną, trečią ir ketvirtą. Prisidėkite.“

V. Benkunskas: Šitos koncesijos rėmuose tai yra tiesiog neįmanoma.

A. Avulis: Gal būti nauja paslaugų pirkimo sutartis. Na, pavyzdžiui, kad ir kažkokios federacijos ar dar kas nors. Ten bus du lengvosios atletikos stadionai, tai matomai juose kažkas ten sportuos ir už tai matomai, kad kažkas mokės. Kol kas neaišku kas, bet tokios sąlygos bus suteiktos. Jeigu ten norės Mykolas Alekna pamėtyti diską, tai prašome, visus tris Aleknas galime pakviesti, tik reikia susitarti, kas už tai mokės. Vis tiek bus persirengimo kambariai, dušai, už viską reikės sumokėti – ir valytojoms, ir apsaugai.

– Tai jau detalės, bet turbūt einant į tokio dydžio projektus niekada nežinai atsakymų į visus klausimus.

A. Avulis: Versle apskritai nėra tokios situacijos, kad viskas būtų žinoma. Jeigu viskas būtų žinoma, tai visi verslą galėtų daryti. Versle yra tas rizikos faktorius, kuris yra kartais būna mažas, kartais būna didelis, o kartais labai didelis.

– Ar jūsų artimieji nesako: „Arvydai, ką tu darai? Kur tu čia eini?“

A. Avulis: Negaliu pasakyti, kad jie mane palaiko šiuo klausimu, bet, aišku, klausimų būna įvairių. Be abejo, kad jiems labiau patiktų, jeigu aš namie ką nors veikčiau.

– Turiu omenyje apie viešą riziką, apie tam tikrą spaudimą, apie reputacijos dalykus, juk, akivaizdu, tai yra politinės rizikos projektas.

A. Avulis: Absoliučiai. Yra pakankamai nemažai žmonių, kurie netiki tuo projektu, kurie nemano, kad jo reikėtų. Didžioji dalis taip mano dėl to, kad visa retrospektyva yra labai bloga. Visiems nusibodo, niekas netiki. Tai ateina laikas tiesiog paimti ir pasakyti, kad mes dabar padarysime kitaip. Ir aš noriu įrodyti, kad tai galima padaryti.

– Pone, Benkunskai, tiesą sakant, mane nustebino tos apklausos, kurias jūs turite. Jų rezultatai rodo, kad vilniečiai nori nacionalinio stadiono.

V. Benkunskas: Net paskutinių įvykių kontekste, kai buvo Š. Stepukonio istorijos, kai pylėsi tos šmeižto lavinos. Naujausia gegužės pradžioje daryta apklausa rodo, kad 6 iš 10 vilniečių nori, kad šitas projektas būtų užbaigtas. Dešimtadalis nėra apsisprendęs, tai, sakykime, 6 „už“, 3 „prieš“ ir 1 „neapsisprendęs“. Čia nieko naujo.

Aš tą nuotaiką labai puikiai jaučiu, kai su žmonėmis pasišneku. Skeptikai daugiau ne tai kad nenori, bet jie netiki. Vilnius yra vienintelė ES sostinė be Maltos, kuri neturi panašios infrastruktūros. Tai nėra tik užgaida, kad mums būtinai reikia pastatyti žaisliuką ir turėti. Aš pirmiausia tai matau kaip į investiciją į miesto ekonomikos auginimą.

Tai yra darbo vietos, renginiai, yra atvažiuojamasis turizmas, kuris mums leis didinti miesto apyvartumą, prisidėti prie valstybės BVP augimo ir tai pačiai gynybai didinti procentą. Viskas labai tampriai susiję. Dėl to tas projektas tikrai turėtų būti užbaigtas. Kai jau kranai ar technika pasirodys, tikiu, kad tų apklausoje norinčių ir tikinčių atsiras daugiau.

– Tikėtina, kad požiūris keisis. Turbūt sudėtinga kalbėti, kai žmonės turėtų rinktis tarp nacionalinio saugumo ir nacionalinio stadiono. Kiekvienas pasirinks nacionalinį saugumą. Bet galbūt įmanoma suderinti dalykus, jei didžioji dalis visuomenės tam pritaria. Tiesą sakant, aš tikėjausi visai kitokių apklausos rezultatų. Bent jau mano aplinkoje tai dauguma žmonių sakytų, kad nebeverta vargti su tuo stadionu. Pone, Avuli, ką sako jūsų aplinka?

A. Avulis: Yra įvairių nuomonių. Žmonėms tas klausimas aktualus. Jie prieina. Aš jaučiu jų palaikymą ir norą. Gana daug turiu tokių palaikytojų, kurie tiesiog su manimi gatvėje sveikinasi. Nepažįstami žmonės užkalbina ir sako: „Na, tai ar pastatysi tą stadioną?“ Aš visada sakau, kad pastatysiu, jeigu mane palaikysite. Tai visada atsako: „Palaikysime, palaikysime.“

– 33 mėnesiai. Kada pasileidžia tas skaitliukas?

V. Benkunskas: Skaitliukas jau yra įsijungęs po to, kai mes gavome EK notifikavimą. Mes turime maksimalų terminą, kuris, regis, yra 32 mėnesiai ir kelios savaitės. Tas terminas yra maksimalus, nepaisant, kad sutarties pakeitimas dar nėra įsigaliojęs, dar nėra akcijų sandoris įvykęs, bet skaitliukas jau sukasi.

A. Avulis: Mūsų tikslas – 2027 metų pabaigoje stadioną atidaryti. Dėsime visas pastangas, esame nusiteikę eigoje informuoti ir labai skaidriai viską rodyti, kas sekasi, kas gal mažiau sekasi. Visus informuosime – tiek visuomenę, tiek žiniasklaidą, kad pagaliau atsirastų viltis ir tikėjimas, kad šitas stadionas ar sporto kompleksas bus pastatytas ir kad mes galėsime už 2,5 metų pakviesti visus vilniečius į gražų renginį naujame stadione.

– Gal jau galvojate, kas gros ar žais? Kas mes ar bėgs? Gali būti įvairiai sugalvotas atidarymas.

V. Benkunskas: Duok Dieve, kad tie klausimai tikrai ateitų į darbotvarkę. Dabar žingsnis po žingsnio judame į priekį.