Būti savimi – ir gyvenime, ir futbolo aikštėje

39-erių metų tarptautinės kategorijos arbitras G.Mažeika – pirmasis lietuvis, teisėjavęs Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) Čempionų lygos varžyboms, tačiau nesididžiuoja – švilpia ir Lietuvos čempionato dalyviams.

– Jūs tik ką iš treniruoklių salės. Prieš kelerius metus gerą jūsų fizinę formą gyrė Rusijos sporto komentatoriai, – pradėjome pokalbį su G.Mažeika.

– (Juokiasi) Ar jie taip kalbėjo po to, kai per Machačkalos "Anži" ir norvegų "Tromsø" rungtynes greitai bėgau prie traumuoto futbolininko? Dabar kitaip neįmanoma. Neseniai Malagoje vyko tarptautinis teisėjų seminaras. Mūsų vadas, buvęs garsus teisėjas Pierluigi Collina pabrėžė: dar niekada teisėjai nebuvo taip gerai pasirengę fiziškai, kaip dabar. Esu bėgęs maratoną, bet rengiantis futbolo varžyboms tai netinka. Todėl šiemet pradėjau dalyvauti Lietuvos bėgimo taurės varžybose, kur reikia įveikti po 10–15 km. Nepraleidau pirmų trijų etapų, iš viso bus trylika. Galiu bėgti valandą, pusantros, bet nepatinka jėgos, traumų prevencijos treniruotės, todėl greta turi stovėti treneris. Teisėjui svarbu ištvermė – UEFA tarptautinės kategorijos arbitrams siunčia programas, kurias sudaro garsus kineziologas iš Belgijos Werneris Helsenas, o Lietuvoje padeda įgyvendinti Marius Čeliauskas.

– Esate Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos (FIFA) pirmos kategorijos teisėjas. Iki elito grupės jums liko tik žingsnis?

– Neseniai draugas klausė, ar Europos lygos rungtynės "Old Trafford" stadione tarp "Manchester United" ir "Rostov" – mano apogėjus futbole? Vasarą vyks Europos jaunimo čempionato finalo turnyras Lenkijoje. Ten ir paaiškės, ar apogėjus jau buvo, ar pavyks pakilti aukščiau.

– Kaip jautėtės "Old Trafford" arenoje, būdamas ne žiūrovas?

– Turbūt geriausias stadionas su geriausia veja apskritai, kur teko teisėjauti. Anglijoje dirbau ir Vemblio stadione, kai anglai žaidė su San Marino rinktine. Kai varžybų išvakarėse treniruojamės, slegia tuščios 70–80 tūkst. žiūrovų talpinančios tribūnos, bet per rungtynes jokio spaudimo nejuntu.

– Mančesterio komandos rungtynės su "Rostov" nebuvo sudėtingos, nors jus vėl gyrė rusų komentatoriai. Turbūt sudėtingiausia teisėjauti pietiečiams – ispanams, turkams, graikams, kur daugiau vaidybos ir vadinamojo nardymo?

– Taip. Sudėtingiausia buvo teisėjauti Andoros rinktinėms – ir jaunių, jaunimo, ir pagrindinei vienuolikei. Jie mėgėjai ne vien gudrauti, bet ir apspjauti, apstumdyti. Teisėjai mėgsta posakį – "expect the unexpected" (lauk netikėtumo). Andoros futbolininkams tai tinka.

– Kas itin svarbu futbolo teisėjui?

– Pamatas – fizinis parengtumas. Teisėjas su pilvuku, kaip būdavo prieš keliolika metų, šiais laikais – neįmanomas dalykas. Reikia būti psichologiškai atspariam. Svarbus ne vien teisėjas, bet ir jo komanda – tai didelis arbitro pranašumas. Teisėjas – asmenybė. Sudėtinga aikštėje nebūti savimi. Jei esi gero būdo ir bandai būti griežtas, nenatūralus, atrodysi juokingai. Žinoma, būna situacijų, kai privalai būti principingas ir tuo pat metu – padėti atsikelti nuo vejos žaidėjui ar paspausti jam ranką.

– Koks yra Gediminas Mažeika?

– Ganėtinai ramus. Ir manęs aikštėje nematyti. Nebent reikia sprogti. Rungtynės "Old Trafford" stadione buvo, kaip sakoma, mano. Tačiau, kai teisėjavau savo pirmą Europos lygos atkrintamųjų varžybų mačą tarp ispanų "Celta" ir ukrainiečių "Šachtar", žaidėjams už šiurkščius taisyklių pažeidimus parodžiau 8 korteles.

– Per jūsų debiutines Čempionų lygos rungtynes tarp prancūzų "Monaco" ir vokiečių "Bayer" kilo emocijų, kai neskyrėte 11 metrų baudinio.

– Pirmą kėlinį buvo toks epizodas ir didelis teisėjo pranašumas – užmiršti tai kuo greičiau. Anksčiau per pertrauką skubėdavau prie mobiliojo telefono ir skaitydavau draugų žinutes. Kartą draugas parašė: neteisingai neskyrei 11 m baudinio. Tuomet antrą kėlinį teisėjavau tarsi įjungęs autopilotą. Dingsta koncentracija, kyla noras reabilituotis, o tuomet padarytum ne vieną, o dvi klaidas. Tai reikia nugalėti. Dabar niekada per rungtynių pertrauką nežiūriu į telefoną.

– Labai didelį ažiotažą šį Čempionų lygos sezoną sukėlė "Barcelona" komandos pergalė prieš Paryžiaus "Saint-Germain" ekipą. Dauguma futbolo aistruolių įsitikinę, kad vokiečių arbitras tempė katalonus. Kokia jūsų nuomonė?

– Klaidų užteko abiem pusėms. Negaliu teigti, kad teisėjas buvo palankesnis katalonams. Aukščiausio lygio varžybose taip nebūna. Yra posakis – teisėjas plaukia. Jis, matyt, jautėsi suklydęs, pradėjo dvejoti, sprendimus galbūt lėmė ir atmosfera.

– Ar yra taisyklė, dėl kurios žiūrovai dažniausiai nepelnytai kaltina teisėją?

– Nedaug sirgalių ir ne visi futbolininkai žino, kad po baudinio ar laisvo smūgio, jei žaidėjo spirtas kamuolys nelietė savo komandos vartininko, apmaudus įvartis nebus įskaitytas. Teisėjas privalo skirti kampinį! Sudėtingiausios taisyklės – nuošalė ir žaidimas ranka. Prisiminkime "Barcelona" ir "Saint-Germain" rungtynes, kai griuvo Javieras Mascherano ir kamuolys pataikė jam į ranką. Šis epizodas buvo įkeltas net į "UEFA Network" kaip pavyzdinis. Baudinys neturėjo būti skirtas, tad arbitras pasielgė teisingai. Žaidėjas negali kristi kaip kareivis suglaustomis rankomis veidu į veją, tad jis atsirėmė ranka 90 laipsnių kampu ir tai padarė natūraliai.

Europos turnyrai – ne mūsų A lyga, kur pažįstu visus žaidėjus ir sveikinamės vardais. Dirbti su žvaigždėmis netgi lengviau, nes apie juos – daugybė informacijos, galima išleisti enciklopediją.

– Dauguma žiūrovų stebisi, kodėl per futbolo rungtynes dėl itin abejotinų epizodų neperžiūrimas vaizdo įrašas, kaip krepšinyje?

– Jau eksperimentuojama, bet daug ką reikia tobulinti. Kartais niekas nepaaiškėja net peržiūrėjus aštuonių vaizdo kamerų įrašus. Be to, tai užima laiko, aprimsta emocijos. Galbūt galima įvesti taisyklę atlikti po tris peržiūras per rungtynes? O fiksuoti, ar kamuolys perkirto vartų liniją, yra fantastiška technologija.