39-erių metų tarptautinės kategorijos arbitras G.Mažeika – pirmasis lietuvis, teisėjavęs Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) Čempionų lygos varžyboms, tačiau nesididžiuoja – švilpia ir Lietuvos čempionato dalyviams.

– Jūs tik ką iš treniruoklių salės. Prieš kelerius metus gerą jūsų fizinę formą gyrė Rusijos sporto komentatoriai, – pradėjome pokalbį su G.Mažeika.

– (Juokiasi) Ar jie taip kalbėjo po to, kai per Machačkalos "Anži" ir norvegų "Tromsø" rungtynes greitai bėgau prie traumuoto futbolininko? Dabar kitaip neįmanoma. Neseniai Malagoje vyko tarptautinis teisėjų seminaras. Mūsų vadas, buvęs garsus teisėjas Pierluigi Collina pabrėžė: dar niekada teisėjai nebuvo taip gerai pasirengę fiziškai, kaip dabar. Esu bėgęs maratoną, bet rengiantis futbolo varžyboms tai netinka. Todėl šiemet pradėjau dalyvauti Lietuvos bėgimo taurės varžybose, kur reikia įveikti po 10–15 km. Nepraleidau pirmų trijų etapų, iš viso bus trylika. Galiu bėgti valandą, pusantros, bet nepatinka jėgos, traumų prevencijos treniruotės, todėl greta turi stovėti treneris. Teisėjui svarbu ištvermė – UEFA tarptautinės kategorijos arbitrams siunčia programas, kurias sudaro garsus kineziologas iš Belgijos Werneris Helsenas, o Lietuvoje padeda įgyvendinti Marius Čeliauskas.

– Esate Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos (FIFA) pirmos kategorijos teisėjas. Iki elito grupės jums liko tik žingsnis?

– Neseniai draugas klausė, ar Europos lygos rungtynės "Old Trafford" stadione tarp "Manchester United" ir "Rostov" – mano apogėjus futbole? Vasarą vyks Europos jaunimo čempionato finalo turnyras Lenkijoje. Ten ir paaiškės, ar apogėjus jau buvo, ar pavyks pakilti aukščiau.

– Kaip jautėtės "Old Trafford" arenoje, būdamas ne žiūrovas?

– Turbūt geriausias stadionas su geriausia veja apskritai, kur teko teisėjauti. Anglijoje dirbau ir Vemblio stadione, kai anglai žaidė su San Marino rinktine. Kai varžybų išvakarėse treniruojamės, slegia tuščios 70–80 tūkst. žiūrovų talpinančios tribūnos, bet per rungtynes jokio spaudimo nejuntu.

– Mančesterio komandos rungtynės su "Rostov" nebuvo sudėtingos, nors jus vėl gyrė rusų komentatoriai. Turbūt sudėtingiausia teisėjauti pietiečiams – ispanams, turkams, graikams, kur daugiau vaidybos ir vadinamojo nardymo?

– Taip. Sudėtingiausia buvo teisėjauti Andoros rinktinėms – ir jaunių, jaunimo, ir pagrindinei vienuolikei. Jie mėgėjai ne vien gudrauti, bet ir apspjauti, apstumdyti. Teisėjai mėgsta posakį – "expect the unexpected" (lauk netikėtumo). Andoros futbolininkams tai tinka.

– Kas itin svarbu futbolo teisėjui?

– Pamatas – fizinis parengtumas. Teisėjas su pilvuku, kaip būdavo prieš keliolika metų, šiais laikais – neįmanomas dalykas. Reikia būti psichologiškai atspariam. Svarbus ne vien teisėjas, bet ir jo komanda – tai didelis arbitro pranašumas. Teisėjas – asmenybė. Sudėtinga aikštėje nebūti savimi. Jei esi gero būdo ir bandai būti griežtas, nenatūralus, atrodysi juokingai. Žinoma, būna situacijų, kai privalai būti principingas ir tuo pat metu – padėti atsikelti nuo vejos žaidėjui ar paspausti jam ranką.

– Koks yra Gediminas Mažeika?

– Ganėtinai ramus. Ir manęs aikštėje nematyti. Nebent reikia sprogti. Rungtynės "Old Trafford" stadione buvo, kaip sakoma, mano. Tačiau, kai teisėjavau savo pirmą Europos lygos atkrintamųjų varžybų mačą tarp ispanų "Celta" ir ukrainiečių "Šachtar", žaidėjams už šiurkščius taisyklių pažeidimus parodžiau 8 korteles.

– Per jūsų debiutines Čempionų lygos rungtynes tarp prancūzų "Monaco" ir vokiečių "Bayer" kilo emocijų, kai neskyrėte 11 metrų baudinio.

– Pirmą kėlinį buvo toks epizodas ir didelis teisėjo pranašumas – užmiršti tai kuo greičiau. Anksčiau per pertrauką skubėdavau prie mobiliojo telefono ir skaitydavau draugų žinutes. Kartą draugas parašė: neteisingai neskyrei 11 m baudinio. Tuomet antrą kėlinį teisėjavau tarsi įjungęs autopilotą. Dingsta koncentracija, kyla noras reabilituotis, o tuomet padarytum ne vieną, o dvi klaidas. Tai reikia nugalėti. Dabar niekada per rungtynių pertrauką nežiūriu į telefoną.

– Labai didelį ažiotažą šį Čempionų lygos sezoną sukėlė "Barcelona" komandos pergalė prieš Paryžiaus "Saint-Germain" ekipą. Dauguma futbolo aistruolių įsitikinę, kad vokiečių arbitras tempė katalonus. Kokia jūsų nuomonė?

– Klaidų užteko abiem pusėms. Negaliu teigti, kad teisėjas buvo palankesnis katalonams. Aukščiausio lygio varžybose taip nebūna. Yra posakis – teisėjas plaukia. Jis, matyt, jautėsi suklydęs, pradėjo dvejoti, sprendimus galbūt lėmė ir atmosfera.

– Ar yra taisyklė, dėl kurios žiūrovai dažniausiai nepelnytai kaltina teisėją?

– Nedaug sirgalių ir ne visi futbolininkai žino, kad po baudinio ar laisvo smūgio, jei žaidėjo spirtas kamuolys nelietė savo komandos vartininko, apmaudus įvartis nebus įskaitytas. Teisėjas privalo skirti kampinį! Sudėtingiausios taisyklės – nuošalė ir žaidimas ranka. Prisiminkime "Barcelona" ir "Saint-Germain" rungtynes, kai griuvo Javieras Mascherano ir kamuolys pataikė jam į ranką. Šis epizodas buvo įkeltas net į "UEFA Network" kaip pavyzdinis. Baudinys neturėjo būti skirtas, tad arbitras pasielgė teisingai. Žaidėjas negali kristi kaip kareivis suglaustomis rankomis veidu į veją, tad jis atsirėmė ranka 90 laipsnių kampu ir tai padarė natūraliai.

Europos turnyrai – ne mūsų A lyga, kur pažįstu visus žaidėjus ir sveikinamės vardais. Dirbti su žvaigždėmis netgi lengviau, nes apie juos – daugybė informacijos, galima išleisti enciklopediją.

– Dauguma žiūrovų stebisi, kodėl per futbolo rungtynes dėl itin abejotinų epizodų neperžiūrimas vaizdo įrašas, kaip krepšinyje?

– Jau eksperimentuojama, bet daug ką reikia tobulinti. Kartais niekas nepaaiškėja net peržiūrėjus aštuonių vaizdo kamerų įrašus. Be to, tai užima laiko, aprimsta emocijos. Galbūt galima įvesti taisyklę atlikti po tris peržiūras per rungtynes? O fiksuoti, ar kamuolys perkirto vartų liniją, yra fantastiška technologija.

– Futbolas žavus konservatoriškomis taisyklėmis. Neseniai Marco van Bastenas siūlė naujovių. Greitėjant futbolui, žaidėjams patiriant infarktus aikštėje, galbūt verta leisti ne tris, bet keturis keitimus?

– Verta pagalvoti apie tai. Gal tai dar labiau pagyvintų žaidimą? Beje, per Škotijos, Anglijos futbolo taurės varžybas, jei prireikia pratęsimo, tai bandoma. 2016-ųjų taisyklių pokyčiai – didžiausi per visą istoriją, bet siūlymas atšaukti nuošalę – juokingas.

– Kiek uždirba arbitrai? Elito teisėjai, kaip skelbia UEFA, už rungtynes gauna 5 000–6 000 eurų, pirmosios kategorijos, kuriai priklausot jūs, 2 700–3 700 eurų. O iš tikrųjų?

– Per rungtynes uždirbu 3 500 eurų, dienpinigiai – 200 eurų. Tačiau nesvarbu, kam ir kur teisėjausi, mokama už kategoriją. Elito teisėjas gaus tą pačią sumą, jei dirbs Čempionų lygos finale arba dvylikamečių varžybose.

– Esate anglų "Premier" lygos gerbėjas. Girdėjome, kad "Chelsea", "Manchester United", "Arsenal", "Liverpool" ir kitų šalių klubai turi "savus" teisėjus.

– Kas domisi futbolu, tai žino. Negalėčiau teisėjauti "Chelsea" rungtynėms, nes sergu už šią komandą. UEFA užpildome deklaracijas, kokios lygos ar komandos žaidimą stebime. "Chelsea" turbūt negalėčiau teisėjauti ir per Čempionų lygos grupės varžybas. Taip pat pasirašome, kad nedalyvaujame jokiose lažybose. Tai baisi problema. Prieš dešimt metų sulaukdavau įvairių klausimų. Tačiau dabar komandos pačios derasi ir stato pinigus. Nekart rašiau pranešimus, kai man įtarimų sukėlė žaidimas. Džiaugiuosi, kad ir Lietuvos futbolas smarkiai valosi, kad buvo nubaustas "Šilas".

– Krepšinio Eurolygoje leidžiama teisėjams įteikti dovanas. Ar malonių siurprizų sulaukiate ir jūs?

– Leidžiamos dovanos iki 200 eurų vertės. Dažniausiai tai komandos sportiniai marškinėliai, gairelė, ženkliukas. Juos išdaliju.

– Internete klajoja linksmi vaizdo klipai, kai teisėjai specialiomis putomis pažymi liniją prieš žaidėjus ar kamuolį. Ar jums neteko patirti kuriozų?

– Pirmiausia jos pradėtos naudoti Lotynų Amerikoje. Dabar tai ne putos, bet savaime išnykstantys dažai. Pirmą kartą panaudojau per Baltarusijos ir Liuksemburgo rinktinių rungtynes. Spustelėjau flakoną taip, kad rankos tiesiog paskendo dažuose. Buvo ir kitokių nutikimų. Pernai per "Trakų" ir "Žalgirio" rungtynes ruošiausi už pražangą parodyti žaidėjui kortelę, tačiau pajutau, kad palikau per pertrauką drabužinėje. Pagelbėjo rezervinis arbitras. Kai vykau į draugiškas rungtynes Marijampolėje, pamiršau šortus – irgi padėjo vietos teisėjai.

– Jūsų draugai tikriausiai juokauja, kad pasisveikinęs, tarkime, su Z.Ibrahimovičiumi ilgai neplaunate rankų. Ar jus daro įtaką  futbolo žvaigždžių autoritetas?

– Europos turnyrai – ne mūsų A lyga, kur pažįstu visus žaidėjus ir sveikinamės vardais. Dirbti su žvaigždėmis netgi lengviau, nes apie juos – daugybė informacijos, galima išleisti enciklopediją. Be to, teisėjų brigada savaitę prieš rungtynes analizuoja situacijas, sudėtingus epizodus, žaidėjų ypatumus, kaip sekėsi anksčiau dirbusiems arbitrams. UEFA turi solidžią informacijos bazę.

– Po aukščiausio lygio rungtynių Lietuvos A lyga – lyg senas, sulėtintas filmas?

– Sunkiau ne grįžti čia, bet išvažiuoti. Prieš "Manchester United" ir "Rostov" rungtynes teisėjavau "Jonavos" ir "Trakų" rungtynėms. Pirmos minutės būna sudėtingos, reikia įprasti prie ritmo. Kai komandos ilgai žaidžia vienoje aikštelės pusėje, prašau asistento stebėti, kas vyksta už mano nugaros. Per Portugalijos ir Farerų salų rinktinių rungtynes asistentą paskyriau stebėti C.Ronaldo. Kolega privalėjo žinoti, kur Cristiano, kur link jis juda, nes šis portugalas gali suvaidinti, jį gali persekioti varžovas, turime skaičiuoti pražangas prieš jį. Dažnai rezerviniam teisėjui skiriu stebėti atmosferą, kuri aikštėje – kitokia, nei matome iš tribūnų ar juo labiau žiūrėdami televizijos transliaciją. Gerbiu žaidėjus, kurie moka spausti teisėją, tačiau ne išpūtę akis ar keikdamiesi.

– Kuri iš akistatų su garsiais futbolininkais jums įstrigo labiausiai?

– Ko gero, mano pirmosios rungtynės Europos taurės turnyre, kai Londono "White hart Lane" stadione žaidė anglų "Tottenham Hotspur" ir airių "Shamrock Rovers". Prie "Tottenham Hotspur" baudos aikštelės varžovai sugriebė už marškinėlių Jermainą Defoe – tą patį, kuris neseniai Lietuvos rinktinei įmušė įvartį. Sušvilpiau, o 170 cm ūgio futbolininkas paklaikusiomis akimis pribėgo prie manęs. Sakau: pražanga tavo naudai, o Jermainas: taip, bet leisk mums žaisti! Supratau, kad reikia teisėjauti kitaip. Vėliau, kai jį stūmė, nešvilpiau, po to bandė pargriauti antrą, trečią kartą. Išlaukiau ir galiausiai po J.Defoe perdavimo Romanas Pavliučenka galva pelnė įvartį. Todėl anglų futbolą daug kas ir myli, nes daug kovos, žaidėjai fantastiškai tvirtai stovi ant kojų. Ne taip, kaip pas mus ar pietiečius – vos timptelės ir krenta. Beje, įvesčiau taisyklę, kad už vadinamąjį nardymą, jei nematė teisėjas, net ir po rungtynių, peržiūrėjus vaizdo įrašą, būtų galima griežtai nubausti.

– Kuris futbolo arbitras jums padarė didžiausią įspūdį?

– Pažįstu visus elito teisėjus, todėl sudėtinga spręsti. Tačiau nė vienas neprilygsta, kai prieš didelę auditoriją išeina kalbėti P.Colina, – tylu it klasėje pas griežtą mokytoją. Kai pradėjau teisėjauti, tuomet dar žaidęs Audrius Žuta kartą man pasakė: tu – kaip vokietis Markusas Merkas. Tai man buvo didžiausias komplimentas, nes tuomet tai buvo geriausias teisėjas. Dabar savo sprendimais man imponuoja vienas perspektyviausių arbitrų lenkas Szymonas Marciniakas, taip pat vokietis Felixas Brychas, anglas Markas Clattenburgas, kuris persikels gyventi ir teisėjauti į Saudo Arabiją.

– Kas realiau: Lietuvos rinktinė pateks į Europos čempionato finalo turnyrą ar klubas – į Čempionų lygos grupės varžybas?

– Greičiau rinktinė, juolab dalyvių gretos plečiasi. Tačiau reikia kryptingai dirbti, yra pavyzdys – islandai.  Būsiu neromantiškas, bet klubų perspektyvos – kuklesnės. Viską lemia pinigai. Patyriau šoką sužinojęs, kad su Vilniaus "Žalgiriu" žaidusio Zagrebo "Dinamo" biudžetas – 30 milijonų eurų! O ką ši komanda nuveikė Čempionų lygoje?

– Prognozuokite: kas šį sezoną laimės Čempionų lygą?

– Tamsusis arkliukas yra "Monaco". Tačiau manau, kad laimės Turino "Juventus".

– Jūsų svajonių rungtynės?

– Maloniausia teisėjauti Anglijoje. Stadionai – be bėgimo takų, azartiškos tribūnos, bekompromisė kova. Kai buvome "Premier" lygos teisėjų kursuose, žiūrėjome varžybas Liverpulio "Anfield" stadione. Atmosfera – fantastiška! Mano mokytojas Peteris Jonesas, "Leicester City" gerbėjas, emocingai per radiją klausėsi net 5-osios lygos rungtynių transliacijos!

– Iš Lietuvos 2-osios lygos teisėjauti – į Čempionų lygą. Kaip įveikti savo ego?

– Labai padeda komanda. Daug metų dirbame su Vytautu Šimkumi, o prieš kelerius metus atėjo Vytenis Kazlauskas – teisėjų dinastijos atstovas. Pirmi jo žodžiai – noriu teisėjauti Čempionų lygoje. Tąkart atsakiau: būkime realistai, vaikščiokime ant žemės, bet jis sugebėjo pakeisti mūsų mąstyseną.

– Neseniai iš Kauno su šeima persikėlėte gyventi į Rumšiškes. Ar jūsų atžalos mėgsta futbolą?

– Vyriausiam Mariui birželį sukaks dvylika. Jis žaidžia krepšinį. Mantui sukaks dešimt, norėjome, kad jis irgi pasirinktų krepšinį, tačiau po Sočio žiemos olimpiados sūnus pareiškė: krepšinis – mergaičių sportas, vos prisilieti ir švilpia, todėl žaisiu ledo ritulį. Ši sporto šaka man – egzotika, nežinojau, kad Kaune yra net dvi ledo ritulio komandos. Sportuojantys sūnūs man – didelė atgaiva, stengiuosi nepraleisti jų varžybų. O dukrai Ugnei sukaks penkeri. Ji, vos išgirsta muziką, iškart pradeda šokti.

Sporto teisėjui reikia gyventi vienam arba turėti šeimą, kuri jį absoliučiai palaikytų. Mano žmona Rita išlaiko neįtikimą krūvį – viena, trys vaikai, namo statybos... Ir kaip ji tai sugeba?! Tarptautiniuose kursuose mums tvirtina: atminkite, svarbiausia – šeima, po to – darbas, ir tik trečioje vietoje – teisėjavimas. Pagalvoju: apie ką kalbate? Tačiau kai buvo sunkesnis laikotarpis, kelios prastesnės rungtynės, suvokiau, kad paskyrimai teisėjauti gali labai greitai baigtis. O kas svarbiausia ir pastoviausia? Tik šeima. Ji visada kartu džiaugsis ir liūdės. Neįmanoma apsakyti, ko vertas vien dukters apkabinimas, kai grįžtu iš kelionių namo.