Lūžtantis nuo žiūrovų stadionas, tūkstantinės minios eitynės nuo Sportininkų gatvės iki miesto centro, deficitu buvę bilietai į rungtynes, dievukais tapę futbolininkai, autobusai su maršruto užrašu "Į stadioną". Tokie prisiminimai ir šiandien gyvi prieš 30 metų Klaipėdos "Atlanto" futbolo rungtynes lankiusių klaipėdiečių širdyse.

Po turnė Afrikoje – pirmi

1985 m. "Atlanto" pergalė TSRS 2-osios lygos čempionate – įspūdingiausias Klaipėdos futbolo pasiekimas per visą miesto istoriją.

Tokio triumfo ir futbolo bumo uostamiestis nelaukė ir net nenujautė. Ar galima buvo tikėtis fantastinės aukštumos, jei 1984-aisiais reprezentacinė miesto vienuolikė užėmė kuklią aštuntą vietą?

Futbolo metraštininkas Algirdas Auruškevičius knygoje "Pradingęs Atlantas" pabrėžė, kad 1985 metų pavasarį atlantiečiams buvo liepta pasirodyti garbingiau – patekti į geriausiųjų komandų penketuką.

Rengtis sezonui miesto futbolininkai padėjo Palangoje. Tačiau treniruočių procesą sutrikdė viliojanti kelionė kruiziniu laivu Afrikos pakrantėmis – užsukant į Beniną, Gvinėją Bisau, Sierą Leonę, Nigeriją ir Angolą.

Anot A.Auruškevičiaus, komandos treneriai Česlovas Urbonavičius ir Anatolijus Timofejevas neplojo katučių, nes treneriai suprato, kad turistinė kelionė ir treniruočių procesas – nesuderinama. Lietuvos komanda sužaidė trejas draugiškas rungtynes: viena pergalė, vienas pralaimėjimas ir vienerios lygiosios.

Keliaudami po Juodąjį žemyną, futbolininkai taip "pailsėjo", kad kai kuriuos iš jų teko svarstyti dėl sportinio režimo nesilaikymo.

Tais laikais "Atlantas" ir kitos komandos sezoną pradėdavo vėlai – gegužės mėnesį, todėl turistinės išvykos ir linksmos istorijos greitai buvo pamirštos kitose treniruočių stovyklose.

Sėkmingas sezonas

Netrukus Lietuvos komanda sužinojo, kad pateko į TSRS 2-osios lygos čempionato 5-ąją zoną, kurioje buvo klubai iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos ir Moldovos.

Klaipėdiečiai džiaugėsi, kad išvengė grupės, kurioje būtų Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano ekipos. Kelionės į Liepoją, Kaliningradą, Gardiną, Taliną, Gomelį, Brestą ar Vitebską – lyg vyktum, pavyzdžiui, į Gargždus ar Kretingą.

Gal dėl išvykos į Afriką, gal dėl to, kad vyriausiasis treneris Č.Urbonavičius pasižymėjo profesionalumu ir mokėjimu iš žaidėjo išspausti visus syvus, Klaipėdos futbolininkai ėmė rodyti stebuklus.

Per 30 rungtynių iškovoję 19 pergalių ir pralaimėję vos keturis kartus, lietuviai penkiais taškais (tuomet už pergalę buvo skiriami 2 taškai) aplenkė artimiausią persekiotoją Lipecko "Metalurgą", šešiais – Mogiliovo "Dneprą", devyniais – Gardino "Chimiką".

Norint patekti į TSRS 1-ąją lygą laukė dar vienas jėgų išbandymas – keturių zonų nugalėtojų turnyras, kuriame vėl reikėjo laimėti.

Lietuviai šiame turnyre, kuriame teko varžytis su milijoninių miestų – Permės ir Samaros (tuomet Kuibyševo) klubais bei kuklaus gruzinų miestelio Ozurgečio (tuomet Macharadzės) komanda, matė ir šalto, ir karšto.

Tačiau viskas susiklostė gerai – "Atlantas" laimėjo net ketverias rungtynes iš šešerių. Po vieną kartą pralaimėjo ir sužaidė taikiai.

Kur slypėjo sėkmingo sezono paslaptis? Anot A.Auruškevičiaus, naujasis komandos viršininkas Vytautas Patapas pagerino klubo mikroklimatą, stabilizavosi pagrindinė komandos sudėtis, galingai žaidė komandos saugai – Aleksandras Fokinas, Remigijus Daugėla, Kęstutis Ruzgys, Robertas Butkevičius, patikimai rungtyniavo gynėjai – Ovidijus Mozūraitis, Rytis Tavoras, Stasys Česnauskas, Edgaras Tumasonis, vartininkas Vytautas Bujanauskas, puolėjas Kazimieras Dranginis.

Pagrindiniai žaidėjai gavo kandidato į TSRS sporto meistrą vardus, o Klaipėdoje daugelis jų sulaukė didelių premijų, vertingų dovanų.

Nudžiugino žinios per TV

A.Timofejevas, kaip ir Č.Urbonavičius, už auklėtinių pergalę sulaukęs nusipelniusio Lietuvos trenerio vardo, tuos laikus prisimena lyg šiandien: "Teko išgyventi daug malonių akimirkų, kurios vis iškyla prieš akis".

Diplomuotas tuomečio Lietuvos kūno kultūros instituto futbolo specialistas komandoje pradėjo dirbti 1981 m. Liko A.Timofejevas "Atlante" ir kai komandos vairas buvo įteiktas iš Šiaulių atvykusiam Č.Urbonavičiui.

"Prieš kelionę į Klaipėdą gerai pažinojau Č.Urbonavičių, kartu žaidėme instituto komandoje, buvome geri kolegos, o dirbdami "Atlante" tapome lyg viena grandis", – anuos laikus prisiminė A.Timofejevas.

Treneris juokėsi prisiminęs, kad viena maloniausių 1985-ųjų akimirkų, kai apie "Atlanto" pergalę pranešė tuomet labai galingas TSRS ruporas – informacinė laida "Laikas" ("Vremia").

"Ar galima užmiršti sausakimšus stadionus? Net į paprastas rungtynes susirinkdavo apie keturis tūkstančius žiūrovų, o kai atėjo lemiamų kovų metas, stadione nebuvo kur obuoliui nukristi", – prisiminė specialistas.

Rūkytų dešrų valiuta

1985-aisiais komandos viršininko, šiandien atitinkančios direktoriaus, pareigos buvo patikėtos V.Patapui, kuriam teko matyti sovietmečio gyvenimo grimasas – žmonės pinigų turi, o parduotuvių lentynos pustuštės.

"Viskas klube buvo daroma dėl žaidėjų – stovyklos, maitinimas, išvykos. Viskas buvo daroma, kad jiems nieko netrūktų. Turėjome gerus ryšius su tuomečiu "Torgmortransu", prekybos valdybos viršininku Arkadijumi Lichtinšainu. Futbolininkai buvo aprengti treniruočių kostiumais, striukėmis. Klausėme jų: "Ko dar reikia, kad gerai žaistumėte ir būtų aukšti rezultatai?" Vėliau, vykdomojo komiteto pirmininkui Alfonsui Žaliui padedant, pradėjome skirstyti automobilius, butus. Už pergalę TSRS 2-osios lygos čempionate ir patekimą į 1-ąją lygą treneriai gavo raktus nuo keturių kambarių butų. "Atlantui" tuo laiku buvo didelė pagarba", – neslėpė V.Patapas.

1985 m. į stadioną netilpdavo visi norintys. Per lemiamas varžybas uostamiesčio arenoje grūsdavosi 12–13 tūkst. žiūrovų. Buvo nuperkama tiek bilietų, kad rungtynių metu organizatoriai galėdavo rengti net dviejų lengvųjų automobilių "Žiguli" ir "Moskvič" loteriją. Šie faktai šiandien – neįsivaizduojami.

Lietuvių rūkytos dešros ir kitos gėrybės tuo laiku buvo kone vertingiausia valiuta. "Atlanto" atstovams plačiai verdavosi durys Maskvoje, į Baltijos pajūrį verždavosi teisėjauti futbolo arbitrai.

"Į Maskvą nuvykęs registruoti komandos, galėdavau koja atidaryti tuo laiko TSRS funkcionieriaus Viačeslavo Koloskovo kabineto duris. Legendinis vartininkas Levas Jašinas asmeniškai kaisdavo vandenį ir paruošdavo kavą. Buvo didžiulė pagarba Klaipėdos futbolui. Tiesa, ne be dovanų ir mes į TSRS širdį važiuodavome, – šypsojosi V.Patapas. – Visi labai norėjo su mumis turėti ryšių – draugiškas rungtynes žaisti."

Teisėjams patiko Lietuvoje

Pradėjęs dirbti klube V.Patapas netrukus į "Atlantą" administratoriaus pareigoms pakvietė Algirdą Pronskų.

"Tais laikais sunkiausia buvo gauti bilietus į lėktuvus. Eilės prie tuomečio "Aerofloto" kasų buvo neįsivaizduojamo ilgio. Kad "Atlantui" liktų bilietų, teko nuolat "dirbti" su šios oro kompanijos vadovais ir kasininkėmis. Per didžiąsias šventes visos kasos būdavo apipilamos dovanomis", – atviravo A.Pronskus.

Administratoriui dažnai tekdavo paplušėti srityse, nesusijusiose su futbolu.

"Turėjo būti "paimtos" visos kavinės, restoranai, kad niekas iš futbolininkų neįstrigtų tarpduryje – įeitų. Žaidėjai pasakydavo, kad jo žmonos gimtadienio proga jis nori patekti į restoraną. Reikėdavo verstis per galvą – paskambinti atitinkamiems veikėjams, kad futbolininkas galėtų švęsti ten, kur jis užsinori. "Atlantas" buvo aukštumoje. Komandos pavadinimu buvo galima "pramušti" reikalus. Į prekybos bazę "Atlantui" visada buvo atviri vartai", – teigė A.Pronskus.

Anot jo, "Atlantas" taip gerai priimdavo teisėjus, kad jie ėmė į Lietuvą veržtis.

"Rungtynių išvakarėse jiems reikėdavo skanių vakarienių su triukšminga muzika ir žaviomis merginomis. Vadinamajame "Rybporte" buvo restoranas, kuriame prieš rungtynes būdavo rezervuojamas kampas. Vėliau futbolo Temidės atstovai taip išlepo, kad į Klaipėdą ėmė atvykti su "panomis", žmonomis, – juokėsi buvęs administratorius. – Nežinojome, ką daryti, kur juos apgyvendinti? Tais laikais viešbučių buvo nedaug – kambarių tuščių nebūdavo".

A.Pronskus šiandien neslepia, kad tais laikais irgi buvo kontaktuojama su teisėjais.

"Kai žaidėme Volgograde, man buvo duotas uždavinys prieiti prie teisėjo ir pasakyti reikiamą tekstą. Teko gudrauti, nes varžovų komandos agentai saugojo arbitrus, kad negalėčiau prisiartinti. O teisėjai irgi ieškojo kontakto, kaip su manimi susisiekti, – 1986 m. istoriją prisiminė A.Pronskus. – Tai tąkart vis vien suderinome reikalus. Einant pro teisėjų stalą su maisto padėklu man neva netyčia nukrito šakutė. Susitikus daug kalbėti nereikėdavo – užtekdavo pirštu parodyti ženklą arba ką nors pašnabždėti. Atsiskaitydavome vėliau. Jei, neduok Dieve, žodžio neištesėsi, tavo komandą žudys visose kitose varžybose. Tikra futbolo teisėjų mafija. Tačiau nebuvo taip, kad teisėjas lemdavo rungtynes. Ne. Jei pats negali nugalėti varžovo, tai arbitras savo reputacijos negadindavo".