Bus labai įdomu stebėti, gali būti visko“, – sako aistringas futbolo sirgalius Aidas Puklevičius. Apie čempionatą, komandas ir galimas staigmenas – pokalbis su politikos apžvalgininku Rimvydu Valatka, futbolo komentatoriumi Nerijum Kesminu ir su rašytoju, scenaristu A. Puklevičiumi.

– Pone Kesminai, Europos futbolo čempionatas išsiskiria daug kuo, tačiau pirmiausiai – komandų skaičiumi. Dalyvauja net 24 komandos vietoje 16. Ką tai keičia iš esmės?

Manau, kad tai susiję su komercija, geografiniu plėtimu. Kitas momentas – futbolo populiarinimas, nors nelabai įsivaizduoju, kad futbolui reikėtų dar didesnio populiarinimo.

– Į čempionatą pateko Islandija ir kitos komandos, kurių daug kas čempionate negalėjo įsivaizduoti. Iš britų salyno yra keturios komandos – visos, išskyrus Škotijos. Pone Valatka, ar prisimenate, kad čempionate būtų dalyvavusios Velso, Šiaurės Airijos, Anglijos ir Airijos komandos?

Kažkas panašaus yra buvę 1982 metais, tačiau tada Anglijos nebuvo. 24 komandos – tikrai įdomus momentas. Yra ir kitas aspektas. Prieš 22–24 metus Lietuvos futbolo rinktinė, treneriai buvo kalami už tai, kad neįveikia Albanijos, Airijos ir Šiaurės Airijos, Islandijos. Dabar matome, kad šių šalių komandos yra Europos čempionate, o mūsų kaip nebuvo, taip ir nėra.

– Prieš tam tikrą laikotarpį komandų skaičiaus didėjimas buvo vilties ženklas Lietuvos futbolui. Jei nepatekome tarp 16, pateksime tarp 24 komandų. Deja. Yra kaip yra?

A. Puklevičius: Gal mus turėtų įkvėpti pavyzdys tų komandų, kurios anksčiau nepatekdavo į čempionatą, o dabar pateko. Reikia galvoti, kad kažkada ateis ir mūsų laikas. Jis ateis, kai mūsų rinktinė pradės žaisti taip, kaip neseniai žaidė su Lenkija. Žaidimas tikrai buvo kitoks. Kalbant apie kitas komandas, jų pavyzdžiai įkvepiantys. Prisiminkime, kaip Gruzija sutvarkė Ispaniją, nors Gruzijos komanda reitinge yra dar žemiau už mus. Be abejo, įkvepia ir „Leicester City“ komandos istorija. O kalbant apie Islandiją, ji pateko į čempionatą ne dėl praplėsto komandų skaičiaus. Ji pateko, nes turi gerą komandą, kuri gerai žaidžia. Islandai aplenkė čekus, olandus ir turkus.

– Pone Kesminai, kuo jūs aiškinate islandų fenomeną?

Matyti, kad į rinktinę neateina žmonės iš gatvės, juos kažkas paruošia. O pas mus žaidėjų, žaidžiančių stipriuose klubuose, nėra todėl, kad jų kažkodėl neparuošia. Europos čempionatui nereikia 23 stiprių žaidėjų, užtenka 15–16 ir galima žaisti. Esu įsitikinęs, kad tiek žaidėjų gali paruošti bet kuri šalis, turinti efektyvią sistemą.

– Matant, ką iš Lietuvos rinktinės padarė Edgaras Jankauskas, ar tokia rinktinė turėtų ką veikti Europos čempionate?

Ačiū Edgarui, kad į Lietuvos futbolą pagaliau atėjo XXI amžius. Žmonės jau moka įsijungti kompiuterį, moka analizuoti statistiką, įsijungia vaizdo peržiūras ir jas analizuoja.

– Dar neprasidėjus čempionatui, yra daugybė prognozių. Daugelis lažybų bendrovių į reitingų viršų kelia Prancūziją, Vokietiją, Ispaniją, Angliją ir Belgiją. Pone Valatka, sutinkate su tokiais reitingais? Kas galėtų nustebinti?

Vertindamas komandą, pirmiausiai žiūriu į saugų liniją. Aš visada sergu už Kroatiją ir dabar jos komandoje yra trys pirmos klasės saugai ir vienas puolėjas. Italijos tarp favoritų nepaminėjote, tačiau jos komanda neretai taip pat lyg iš niekur išlenda ir tampa baisiausia Vokietijos varžove. Svarbu ir tai, kad Europos čempionatas vyksta labai greitai po nacionalinių ir kitų čempionatų. Labai daug kas priklauso nuo to, ar žaidėjai spėjo atsistatyti. Geras treneris, pailsėję žaidėjai arba tie, kurie per daug nesivargino nacionalinėse pirmenybėse, turi kur kas daugiau šansų, nei, pavyzdžiui, Anglijos rinktinės žaidėjai. Manau, dar 5–6 komandos gali pateikti staigmenų. Kad ir Šveicarija. Pasaulio čempionate ji buvo visai įdomi.

– Pone Kesminai, ką jūs manote?

Įdomu, kad šiame čempionate nėra aiškaus favorito. Dabar netgi kalbant apie prancūzus – taip, jie namuose visada laimi, tačiau po permainų rinktinėje jiems gali pristigti patirties. Vokietijos rinktinėje taip pat kartų kaita – nebėra Philippo Lahmo, Miroslavo Klose, svarbus žaidėjas Marco Rojasas yra traumuotas. Staigmenų gali pateikti italai. Jei su trenksmu neiškrenta pirmame etape, paprastai jie sėkmingai žygiuoja iki pusfinalio.

A. Puklevičius: Pastebėjau, kad nemažai komentatorių, trenerių, kurie nesusiję su čempionatu, stengiasi surasti „juodąjį arkliuką“, kuris šiemet gali pateikti staigmenų ir nemalonumų. Vieni mini albanus, kiti – Velso komandą. Gali būti visko. Prisiminkime 2004 metų čempionatą. Tada Graikijos niekas nelaikė favorite, lažybų bendrovių reitinguose ji buvo apačioje. Tačiau laimingas graikas, pastatęs už savo komandą 1000 svarų, čempionato pabaigoje susišlavė 330 tūkst. svarų. Neatmesčiau, kad ir dabar išloš statantys už apačioje esančią komandą. Tai nėra toks čempionatas, kad galėtum iš karto sakyti – dominuos ispanai arba vokiečiai.

– Pone Kesminai, ką manote apie Belgijos komandą? Kodėl jos tokios aukštos prognozės?

Belgai turi tikrai gerą komandą. Jei Edenas Hazardas būtų toks, koks buvo prieš metus, ir jei prie jo pridėtume Keviną De Bruyne, tai būtų vienas baisiausių sprogstamųjų mišinių Europos futbole. Belgai gerai žaidė atrankos varžybose, 2014 metų čempionate jie žaidė ketvirtfinalyje, jaunai komandai tai yra išties didelis pasiekimas. FIFA reitinge belgai netgi buvo pakilę į pirmą vietą, o šis reitingas iš lubų nesudaromas, skaičiuojamos lygiosios, pergalės ir pralaimėjimai.

– Pone Valatka, ką manote apie Lenkijos komandą? Kaip vertinate jos šansus?

Neypatinga komanda. Ji turi Robertą Lewandowski, Jakubą Blaszczykowski, dar kelis neblogus žaidėjus. Po 1974 metų čempionato asmeniškai man lenkai nėra įdomūs, jų vietą užėmė kroatai, kurie jau naujaisiais laikais darė stebuklus ir turėjo puikių žaidėjų. Jei lenkai šiame čempionate išsikapstytų iš grupės ir papultų į kitą etapą, tai prilygtų nacionalinei šventei.

N. Kesminas: Manau, kad Lenkijos komanda yra pakankamai stipri, ji gali nukeliauti net iki ketvirtfinalio. Tačiau grupėje jiems nebus lengva ir dėl geopolitinių momentų. Ukrainiečiai lips sau per galvą siekdami laimėti prieš lenkus. Tai jau principo reikalas.

– Pone Puklevičiau, Olandijos komandos, už kurią sirgdavote, čempionate nebus. Kurią komandą palaikysite?

Greičiausiai pasirinksiu kokį nors „juodąjį arkliuką“, kad būtų įdomiau. Futbolas yra įdomus, nes jame būna siurprizų. Ir tie siurprizai įkvepia mažesnes šalis kartoti stebuklus. Futbolas – žaidimas erdvėmis, schemomis. Čia labai svarbus trenerio mąstymas ir žaidėjų gebėjimas jį realizuoti. Tada net ir silpna komanda gali pasipriešinti stipresnei. 2004 metais graikai tai puikiausiai įrodė.

– Pone Valatka, sergate už Kroatijos komandą. Turbūt esate mažuma Lietuvoje. Ar esate sutikęs dar bent vieną lietuvį, sergantį už Kroatiją?

Mano simpatijos Kroatijos komandai susijusios su vienu linksmu įvykiu. Prieš 25  metus mes, trys lietuviai iš tuometės Aukščiausiosios Tarybos, atvykome į Kroatijos nepriklausomybės paskelbimo iškilmes. Buvo kviesti parlamentų nariai iš įvairių valstybių, tačiau atvykome tik mes trys. Ir kroatai visus svečių priėmimui skirtus pinigus išleido mums trims. Kroatija man patinka, nes ji turi ir gerą futbolą, ir krepšinį, ir rankinį, ir vandensvydį. Sportiniu požiūriu tai yra fantastiška šalis. Taigi, pirmiausia, sirgsiu už kroatus. Antroje vietoje – vokiečiai. Jei ispanai parodys gerą žaidimą, sirgsiu ir už juos. Ketvirtoje vietoje gali būti tie, kurie parodys mokantys žaisti. Už tuos ir reikia sirgti, kas mums, lietuviams, daugiau belieka?