Pasitikėjimo prieš mūšius vartininkui suteikia ir lašišų kepsnys

300 tūkst. eurų, kuriais „Transfermarkt“ svetainėje įvertintas Deividas Mikelionis, žinoma, yra labai santykinė suma. Ji gali tapti aktuali, jei koks užsienio klubas sumanytų persivilioti pagrindinį „Kauno Žalgirio“ vartininką. 26 metų kaunietis šį sezoną įrodė esąs vienas geriausių Lietuvos futbolo A lygos savo pozicijos žaidėjų.

Nors dėmesio iš Lietuvos ir užsienio daugėja, D.Mikelionis kelti sparnų neskuba. Kaip pats sako, jei važiuoti, tai tik ten, kur esi tikrai laukiamas ir kur galėsi augti. Prieš keletą metų peržiūrose Ispanijoje ir Portugalijoje dalyvavęs vartininkas šiemet Pirėnų pusiasalyje lankėsi kitais tikslais – su „Kauno Žalgirio“ komanda dalyvavo UEFA konferencijų lygos atrankos varžybose.

Žalgiriečių kelionė Europos taurių turnyre šiemet ilgai netruko – jie iškrito antrajame atrankos etape. Tačiau A lygoje kauniečiai antrus metus iš eilės užkopė ant prizininkų pakylos. D.Mikelionio indėlis į bronzinį sezoną – vienuolika „sausų“ rungtynių. Tiek pat mačų be praleisto įvarčio šiemet A lygoje užfiksavo tik Vilniaus „Žalgirio“ vartininkas Edvinas Gertmonas.

Prieš keletą dienų D.Mikelionis pratęsė sutartį su Kauno klubu. Tačiau dar iki tol jis tapo daugiausia A lygos rungtynių „Kauno Žalgirio“ klube per istoriją sužaidusiu futbolininku. Praėjusį sezoną vartininkas pasiekė 100 mačų žymą, o šį sezoną užbaigė sužaidęs jau 138 susitikimus.

„Labai ilgas, sunkus sezonas. Pradėjome gerai, vėliau buvo nuosmukis. Pabaigoje jau teko rimtai pakovoti dėl medalių. Smagu, kad likome ant prizininkų pakylos. Šiemet buvo ypač sudėtinga, nes, palyginti su pernai, klubų gerokai padaugėjo (A lygą papildė net keturios ekipos), ir net buvę žemiau stengėsi įkąsti senbuviams“, – metus apibendrino pašnekovas.

Patikimas: įspūdingi vartininko šuoliai ne kartą gelbėjo „Kauno Žalgirio“ ekipą. / Evaldo Šemioto nuotr.

– Prieš sezoną jūsų klubas skelbė apie norą kilti aukščiau nei pernai. Ar antrus metus iš eilės iškovota bronza – žingsnis į priekį, ar trypčiojimas vietoje?

Galiu per kėlinį tris kartus išgelbėti komandą nuo garantuoto įvarčio, bet jei pabaigoje neatremsiu paprastesnio smūgio ir praleisiu apmaudų įvartį, sirgaliai pasakys, kad vartininkas pralaimėjo rungtynes.

– Vieta nepasikeitė, bet darbo tiek mes, futbolininkai ir treneriai, tiek klubo vadovai nuveikėme tikrai daugiau. Buvo gerokai didesnė konkurencija, todėl teko labai pasistengti, kad išlaikytume pozicijas. Sakyčiau, kad bronza atspindi mūsų realų pajėgumą. Vilniaus „Žalgiris“ ir Marijampolės „Sūduva“ objektyviai buvo pajėgesni, o mes ir „Panevėžys“ pretendavome į trečią vietą. Panevėžiečiai šiose lenktynėse kurį laiką net buvo perėmę iniciatyvą. Jie mums buvo itin neparankūs, ne veltui šios komandos neįveikėme nė karto. Tačiau aukštesnę mūsų poziciją lėmė didesnis stabilumas ilgoje distancijoje. Gana retai švaistydavome taškus su silpnesniais varžovais, o panevėžiečiai tokių kluptelėjimų patyrė ne vieną.

– Kokie jums buvo šie metai?

– Geri. Parašyčiau aštuonis balus iš dešimties. Jei neklystu, į A lygos turo rinktines buvau išrinktas daugiausia kartų tarp visų lygos vartininkų. Tarp labiausiai pasisekusių rungtynių buvo priešpaskutinis mačas Vilniuje su „Žalgiriu“, kur užsitikrinome medalius ir nukėlėme vilniečių čempionišką šventę. Atrėmiau nemažai pavojingų smūgių ir neleidau varžovams įmušti. Buvo mano diena. Darbo netrūko ir per UEFA Konferencijų lygos atrankines rungtynes Gibraltare. Teko ne kartą gelbėti komandą ir pavyko nepraleisti įvarčių. Nors, aišku, pasitaikė ir nesėkmingų mačų. Tobulėti dar yra kur.

– A lygos absoliučiai geriausiu žaidėju tapo prancūzas Hugo Videmontas, įmušęs daugiausia įvarčių ir atlikęs daugiausia rezultatyvių perdavimų. Ar šis varžovas A lygoje jums asmeniškai neparankiausias?

– Nepasakyčiau. Mano minėtose rungtynėse Vilniuje jis ne kartą grasino mūsų vartams, bet visas dvikovas laimėjau. Labiau nei puolėjai man neparankūs yra aukšti žaidėjai, tokie kaip „Sūduvos“ gynėjas Semiras Kerla. Kai susiduriu su tokiais priešininkais, keliant kampinį ar kitoje standartinėje situacijoje turiu labai atidžiai įvertinti kamuolio skriejimo trajektoriją, apsispręsti, kada išeiti iš vartų, kad likčiau ant linijos.

Stilius: 188 cm ūgio lietuviui labiau patinka neaukšti vartininkai – kaip Jordanas Pickfordas,Anglijos čempionate dvikovas dažnai laimintis dėl puikios reakcijos ir tinkamai užsiimamos pozicijos. / Scanpix nuotr.

– Vartininko darbas specifinis. Kitų pozicijų žaidėjai juokauja, kad vartininkas – ne futbolininkas, nes daugiausia žaidžia ne kojomis, o rankomis. Ar yra tiesos?

– Sakyčiau, kad tai atgyvenęs požiūris. Šiuolaikinis vartininkas privalo mokėti gerai žaisti kojomis, atlikti tikslų artimą perdavimą gynėjams arba tolimą – puolėjams. Kartais tenka sužaisti ir kaip vidurio gynėjui pasaugant komandą nuo galimos varžovų atakos. Tiesą sakant, treniruotėse žaidimui kojomis skiriu nemažai laiko.

Labiau nei puolėjai man neparankūs yra aukšti žaidėjai, tokie kaip „Sūduvos“ gynėjas Semiras Kerla.

– Ant vartininko pečių gula didžiulė atsakomybė, nes jei suklys puolėjas arba saugas, jis, veikiausiai, turės progą pasitaisyti, o vartininko kiekviena klaida gali nulemti mačo rezultatą. Nemanote, kad ši, pavadinkime, profesija yra labai nepalanki?

– Mums tenkanti atsakomybė išties didesnė, nes mūsų klaidos labiau matomos. Jei suklysiu gaudydamas kamuolį, jis gali atsidurti tinkle. Niekas manęs neapsaugos, nebent gynėjas retsykiais išmuštų kamuolį nuo vartų linijos. Ir sirgalių akyse vartininko nuopelnai mažiau pastebimi. Galiu per kėlinį tris kartus išgelbėti komandą nuo garantuoto įvarčio, bet jei pabaigoje neatremsiu paprastesnio smūgio ir praleisiu apmaudų įvartį, sirgaliai pasakys, kad vartininkas pralaimėjo rungtynes.

Ramybė: didžiąsias metų šventes Deividas pasitiks sužadėtinės Aistės ir artimųjų apsuptyje. / Feisbuko nuotr.

– Jūsų pozicijos žaidėjui ypač svarbu išlaikyti psichologinę pusiausvyrą, nes nieko nėra blogiau nei besiblaškantis, savimi nepasitikintis vartininkas. Ar šiai sričiai skiriate papildomo dėmesio?

– Psichologijos knygų neskaitau, joga ar meditacija taip pat neužsiimu. Nusiteikti mačui man padeda muzika, o rutinos laikymasis suteikia ramybės. Stengiuosi daryti tą patį, ką ir prieš kiekvienas rungtynes. Pavyzdžiui, išvakarėse visada suvalgau lašišų patiekalą. Šis įprotis atsirado, kai sužaidžiau keletą sėkmingų rungtynių. Todėl nutariau jo laikytis. Ne tik dėl ritualo, bet ir dėl to, kad tai – sveikas, lengvai virškinamas maistas, kuris neapkrauna organizmo, o energijos suteikia.

– Kaip save palepinsite po sunkaus ir ilgo sezono?

– Šiek tiek pakeisiu aplinką. Su sužadėtine skrisime atostogų į šiltuosus kraštus. Poilsis nebus labai ilgas, nes tuoj po Kalėdų prasidės pasirengimas kitam sezonui.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių