A.Kruopiui teko kovoti ir su tinginiu

A.Kruopiui teko kovoti ir su tinginiu

Antrą kartą į geriausių miesto sportininkų dešimtuką patekęs Aidis Kruopis šiandien nesigaili pasirinkęs dviratininko kelią. Šiomis dienomis sportininkas pirmą kartą davė interviu „Klaipėdos“ dienraščiui.

Ištakos Utenoje

- Gimiau 1986 metų spalio 26 dieną Utenoje. Šiame mieste užaugau ir mokiausi. Kol užsikabinau už dviračių sporto, perėjau nemažai sporto šakų. Lankiau plaukimą, rankinį, futbolą, krepšinį, lengvąją atletiką. Dviračių sporte - devinti metai.

Kitos sporto šakos man nepatikdavo arba būdavo prasti treneriai, kurie nesugebėdavo manęs labiau suvilioti savo sporto šaka.

Buvo bevardis

- Sprendžiant iš vardo ir pavardės, ar neturi sąsajų su latviais?

- Ne. Giminėje nėra latvių. Pavardės kilmės nežinau, o vardą sugalvojo tėtis. Net tris mėnesius, kol galvojo, buvau be vardo. Vadindavo tiesiog berniuku.

Šmaikštuolis

- Klaipėdos komandoje esi šmaikščiausias dviratininkas. Gal linksmą charakterį paveldėjai iš tėvų?

- Esu pakankamai linksmas. Nors mėgstu pašmaikštauti, beveik visi komandos nariai gerai sutaria su manimi ir su niekuo nesipykstame.

O linksmą charakterį, ko gero, paveldėjau iš mamos. Ji - šeimoje linksmuolė. Tėtis - kiek rimtesnis ir ramesnio būdo.

Prikalbino draugai

- Kas prikalbino lankyti dviračių treniruotes?

- Kartą penktoje klasėje draugai pasiūlė nueiti pažiūrėti, kaip vyksta dviračių treniruotės. Iš pradžių pagalvojau: „Kokia nesąmonė“, bet sutikau eiti į treniruotes, jeigu eis dar vienas mano draugas. Keturiese draugai ir nuėjome. Patiko. Aš pasilikau, o draugai ilgai netempė.

- Kaip atsitiko, kad atsidūrei Klaipėdoje?

- Į Klaipėdą atvykau, kai išaugau iš jaunių amžiaus. Man nebebuvo kur dėtis. Treneris Utenoje Vilius Jankauskas įkalbėjo klaipėdietį Algirdą Vaitkų paimti mane į stovyklą Ukrainoje.

Nenoriai, bet treneriui pasistengus, mane paėmė. Jeigu ne šie treneriai, seniai būčiau pakabinęs dviratį, ir manęs, kaip tokio, niekas ir nebūtų žinoję.

Ruošėsi mesti

- Ar nebuvo akimirkų, kai norėjai mesti šią sporto šaką?

- Kelis kartus jau buvau sudėjęs visus trenerio duotus daiktus ir ruošiausi viską jam nuvežti. Pagalvojęs, kad man viso to labai truks, atsisakydavau minties palikti dviračių sportą.

Tai dar buvo nutikę baigiantis praėjusių metų sezonui. Viskas buvo taip įgrisę, norėjau kažko kito. Treneris mane perkalbėjo. Šiandien aš tvirtai žinau, ką noriu pasiekti. Visų pirma dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Nors labai mažai vilčių, kad kas nors iš mūsiškių – klaipėdiečių jose dalyvaus.

Sėkmė Europos čempionate

- Įsimintiniausios tavo varžybos, pergalės...

- Labiausiai įsiminė mano pirmasis Europos čempionatas. Tai buvo pirmosios aukšto lygio varžybos man ir nežinojau ko tikėtis. Ruošdamasis joms nežinojau, ar pateksiu į komandą, nes buvau pats jauniausias ir mažiausiai patyręs dviratininkas ekipoje. Suėmiau save į rankas ir prasimušiau į komandą.

Iškovoti Europos jaunimo čempionato bronzos medaliai – kol kas didžiausia mano sėkmė. Nedaug trūko, kad tose pačiose pirmenybėse, skrečo rungtyje, būčiau laimėjęs medalį. Bet dėl patirties stokos, likau tuščiomis rankomis. Užtat daug ko pasimokiau.

- Kas pranešė, kad esi dešimtuke?

- Kad esu tarp dešimties geriausių uostamiesčio sportininkų, pasakė kažkas iš komandos draugų.

Tinginys nugalėdavo

- Gal kokių šunybių esi iškrėtęs?

- Su manim nemažai vargo turėdavo pirmasis treneris V.Jankauskas. Kai tingėdavau, neidavau į treniruotes, tai jis dažnai ateidavo pas mus į namus. Jis mane spaudė treniruotis. Šiandien aš tuo džiaugiuosi.

Turi prietarų

- Ar prieš varžybas turi kokių nors prietarų?

- Visada pabučiuoju metalinį skorpioną ir draugės dovanotą žiedą, kurie abu yra ant mano grandinėlės. Ir mintyse paprašau, kad draugė mane saugotų ir vieno manęs nepaliktų. Galbūt keistai atrodo, bet man tai padeda.

Be to, prieš varžybas, kad pajaustume komandinę dvasią, su draugais sudaužiame kumščiais.

- Ką darai, kuo užimi galvą, kai važiuoji ilgą distanciją?

- Kai tenka ilgai lenktyniauti, stengiuosi negalvoti vis apie tą patį. Nors šiaip atsiranda gausybė minčių ir laiko pamąstyti. Dažniausiai važiuoju ne vienas, todėl gali pasikalbėti su kuo nors.

Dar nepajautė

- Koks jausmas tapus profesionalu?

- Nejaučiu, kad jau esu profesionalas. Nors sunkiai treniravomės ir dabar lenktynės veja lenktynes. Apskritai, sezono labai laukiau, noriu kuo geriau pasirodyti, pakelti savo meistriškumą, pagerinti techniką ir taktiką.

- Artimesni ir tolimesni tikslai?

- Pirmiausiai noriu, kad šis sezonas man būtų kuo geresnis, noriu parodyti, ką išties galiu. Pasiruošęs esu kaip niekada. Tolimesni mano planai? Kaip minėjau, noriu dalyvauti olimpiadoje, taip pat pasirašyti kontraktą su žinoma profesionalų komanda.