Legendinis futbolininkas pasigenda aiškios sporto strategijos ir normalių sąlygų jauniems žaidėjams

Arminui Narbekovui sunkiai užtenka pakelio cigarečių per dieną. Net ir karjeros metais dūmą paslapčia nuo trenerių sutraukdavęs legendinis futbolininkas dozes padidino prieš pusantrų metų, kai grįžęs iš Austrijos susidūrė su Lietuvos futbolo realybe.

„Nervų ląstelių sudeginau tikrai nemažai“, - pokalbį su „Kauno diena“ pradėjo 1985-1988 metų geriausias Lietuvos futbolininkas, Seulo olimpinis čempionas A.Narbekovas, 2005-ųjų lapkritį sugrįžęs ten, kur viskas prasidėjo – į legendinį Vilniaus „Žalgirį“.

- Prieš sugrįždamas į tėvynę keliolika metų gyvenote Austrijoje, kur ir pats rungtyniavote, ir kitus treniravote. Ar galite palyginti futbolo situaciją Lietuvoje ir Austrijoje?

- „Kauno diena“ paklausė 42 metų A.Narbekovo.

- Neįmanoma lyginti nepalyginamų dalykų. Galbūt nebent tai, kad ten futbolas, kaip ir pas mus, nėra svarbiausia sporto šaka. Bet tai ir visi panašumai. Austrijoje kiekvienas kaimas turi savo stadioną, kur viskas sutvarkyta iki smulkmenų. Vaikus į treniruotes ar rungtynes atvežę tėvai gali prisėsti šalia įrengtoje kavinėje, pabendrauti, paskaityti laikraščius. Vaikams sudarytos kuo geriausios sąlygos ir treniruotis, ir mokytis.

O pas mus? Tėvai, norėdami pasiimti vaiką iš treniruotės, turi automobilio saloną iškloti polietilenine plėvele, nes stadionuose net dušų ir drabužinių nėra. Aš jau nekalbu, kad vėliau pusę atlyginimo reikia išleisti skalbimo milteliams. Todėl siūlau ne lygiuotis į Austriją, o pažiūrėti bent į Baltarusiją, kur futbolas, ir apskritai sportas, yra aukštumoje.

- Vienas garsiausių šalies futbolininkų Edgaras Jankauskas yra pasakęs, kad savo vaikų neleistų į futbolo treniruotes Lietuvoje, nes nenorėtų, kad jie murkdytųsi garsiosios „Marakanos“ purvyne. Tačiau ir Jūs, ir E.Jankauskas vaikystėje turėjote ne ką geresnes sąlygas. Kas pasikeitė?

- Mes nieko kito nebuvome matę. Pagundų buvo mažiau. Dabar vaikai turi kompiuterius, televizijas, kitokias atrakcijas.

Todėl sunku prisikviesti į futbolo treniruotes, o vėliau išlaikyti talentingus žaidėjus. Mūsų („Žalgirio“ ir A.Narbekovo vardo – red.) futbolo mokykloje sportuoja 300 vaikų ir vien už jų treniruotes „Sportimos“ manieže mokame beprotiškus pinigus - per mėnesį 18 tūkstančių litų. Tai kiek turėtume prašyti iš vaikų tėvų?

Turime prisiminti ir pasaulinę praktiką, kad geriausi futbolininkai išauga iš skurdesnių šeimų, kurios išvis neturi iš ko mokėti už treniruotes. Aš pats esu iš šešių vaikų šeimos ir, kai važiavau į Panevėžio internatą, tėvai žinojo, kad manimi bus pasirūpinta. Deja, dabar negalime garantuoti tėvams, kad vaikas bus pamaitintas, prižiūrimas, kad jis nesibastytų po miestą, lankytų mokyklą.

- Manote, kad Lietuvoje nėra aiškios futbolo vystymo strategijos?

- Šiuo metu kuriamas futbolo akademijų tinklas galėtų tapti pirmuoju postūmiu vystant futbolą. Jei pavyks įgyvendinti tai, apie ką kalbama, tokią atgaivintą senųjų sporto internatų idėją laikyčiau sveikintinu žingsniu. Tačiau norėtųsi daugiau bendradarbiavimo tarp klubų, federacijos, savivaldybių, Vyriausybės, nes sėdime vienoje valtyje. Jei neturėsime aiškios strategijos ir nesudarysime normalių sąlygų, mūsų futbolo laukia lėta mirtis.

Galime nekalbėti apie vaikus. Pažiūrėkime, kokias sąlygas turi nacionalinė rinktinė. Italai atvyko antrą kartą, o mes juos vežame į stadioną, kuriame nuo stogo varva už apykaklių. Jau nekalbu apie tai, kad Kauno stadionas, susirinkus daugiau žmonių, pradeda siūbuoti. Per garsiąsias Varšuvos „Legia“ riaušes pamatėme, kad reikia tragedijos, kol pradedame realiai suvokti situaciją. Nejaugi ir stadionų klausimą pradėsime spręsti tik sulaukę nelaimės?

- Lietuvos rinktinės treneris Algimantas Liubinskas A lygą yra pavadinęs „mėgėjų lyga“ ir dažnai kartoja, kad Lietuvos komandose nemato naujų veidų, kurie galėtų sustiprinti nacionalinę komandą. Sutinkate su tokia nuomone?

- Nemanau. Sakyčiau, šiemet tikrai atsiskleidė Ričardas Beniušis, o ir kitose komandose būtų įmanoma rasti po keletą futbolininkų, kurie galėtų padėti rinktinei. Čia kyla dilema – ar kviesti „užsieniečius“, kurie trina savo klubų suolą, ar nuolat A lygoje žaidžiančius futbolininkus. Kiekvienam sportininkui būtina žaidybinė praktika, vien treniruočių neužtenka. Juk patys matėme, kaip praėjusių metų pasaulio krepšinio čempionate blaškėsi iki tol visą sezoną beveik nežaidęs Arvydas Macijauskas.

- Bet ar Lietuvos rinktinei meškos paslaugos nedaro patys šalies klubai, į savo gretas kviesdami abejotino meistriškumo legionierius, kurie užima jaunų mūsų futbolininkų vietas?

- Tai jau tampa problema. Kita vertus, prieš 10 metų vien pardavinėjome savo futbolininkus, o dabar jau galime juos susigrąžinti, turime ką pasiūlyti, sąlygos jau taip smarkiai nesiskiria nuo tų, kurias suteikia užsienio klubai.

- Taigi viskas nėra taip blogai, o kalbos apie tai, kad Lietuva ateityje dalyvaus pasaulio ir Europos čempionatuose, nėra vien tuščios svajonės?

- Jei latviai gali (Latvijos rinktinė 2000 metais žaidė Europos čempionate – red.), kodėl mes negalime? Rinktinė ir dabar neblogai atrodo, ypač įvertinus visą netvarką mūsų futbole. Bet turime suprasti, kad sporte neįmanoma tikėtis greitų rezultatų. Mūsų sistema išardyta, perspektyvių vaikinų nematyti. Jaunimo rinktinės dažnai per rungtynes net nesugeba pereiti į varžovų aikštės pusę. Kodėl? Mūsiškiai treniruojasi 5 kartus per savaitę, kitose šalyse – 10 kartų. Vien per metus susidaro didžiulis skirtumas.

Bet nenoriu būti tokiu pesimistu. Jei visiškai nematytume jokių perspektyvų, mūsų čia nebūtų – eitume žaisti šaškėmis.

- Gal Jūs turite ambicijų ateityje stoti už rinktinės vairo?

- Tikrai ne, apie tai net negalvoju. Neįmanoma nieko pakeisti, jei su žaidėjais dirbi tik kelias savaites per metus. Man būtų daug įdomiau padirbėti su jaunimo rinktinėmis. Turėčiau galimybių pavažinėti po miestelius, stebėti vaikus, ieškoti naujų talentų. O talentingų vaikų visada buvo ir bus, tereikia juos rasti ir pasiūlyti tokias sąlygas, kad jie nemestų futbolo.

- Šiemet A lygoje konkurencija dėl čempionų titulo ir medalių – kaip niekada arši. Pirmenybės iš tikrųjų gerokai sustiprėjo?

- Manau, kad taip. Dar niekada nėra buvę, kad dėl medalių kovotų net šeši klubai. Labai džiaugiuosi, kad ir „Žalgiris“ yra tarp šių komandų.

- Manote, „Žalgiriui“ pavyko atgimti?

- Klubo vardas tai įpareigoja. Buvo apmaudu, kad legendinis klubas velkasi aštuntoje vietoje, todėl su malonumu sutikau grįžti į „Žalgirį“. Manau, kad einame teisingu keliu.

- Į „Žalgirį“ grįžote kaip klubo prezidentas, bet netrukus laikinai užėmėte trenerio pareigas, o šį sezoną komandos strategu jau dirbate nuolat. Kuris geresnis: Arminas Narbekovas - futbolininkas ar Arminas Narbekovas - treneris?

- Ne man tai spręsti. Pačiam lengviau buvo rungtyniauti, nes atsakydavau tik pats už save ir savo klaidas. Dabar galiu tik pateikti savo matymą, o nurodymus vykdo ir žaidžia jau kiti. Kol kas nenoriu vertinti, kaip man sekasi – sezonas dar ilgas, viščiukus skaičiuosime tik gilų rudenį. Žinau tiek, kad trenerio darbas nėra lengvas – nervų ląstelių per pastaruosius pusantrų metų sudeginau nemažai.

- Iš tų „Žalgirio“ rungtynių, kurias teko stebėti, susidarė įspūdis, kad daug nervų Jums kainuoja ir teisėjų sprendimai. Teisėjavimas – dar viena Lietuvos futbolo yda?

- Labai sunkus klausimas. Gal galiu neatsakyti?.. Man tai yra skaudi tema.

- Vilniuje iki šiol gyvenate vienas. Kodėl Austrijoje liko Jūsų šeima – žmona Rita, sūnus Arminas ir dukra Klaudija?

- Mums labai svarbus vaikų išsilavinimas. Nenorėjome dirbtinai vaikų plėšti iš įprastos aplinkos. Kai 11 metų Klaudija baigs mokyklą, bus galima ir apie sugrįžimą pagalvoti.

- Jūsų 21 metų sūnus Arminas taip pat buvo nusiteikęs siekti futbolininko karjeros. Jis vis dar treniruojasi?

- Jau nebe. Treneriai Austrijoje jį sužlugdė psichologiškai, neleido žaisti, nors jis atrodė geriau už komandos draugus. Todėl jis nusprendė nebežaisti futbolo, nors ir atidavė jam daug metų. Suprantu jį ir nebandžiau perkalbėti. Dabar Arminą domina lėktuvai ir aviacija, jis jau kurį laiką dirba Vienos oro uoste.

- Lietuvoje vienam neliūdna?

- Dabar šeima kaip tik grįžo manęs aplankyti. Bet ir žiemą nenuobodžiauju, darbo užtenka. Čia liko ir nemažai senų draugų, be to, neseniai nusipirkau vilkšunį Bleidą – kartu po miškelį pavaikščiojame, pasimankštinu.