Kaunietis Artūras Rimkevičius šią savaitę peržengė istorinę ribą – 28 įvarčius įmušęs „Šiaulių“ klubo marškinėlius vilkintis puolėjas tapo Lietuvos futbolo A lygos rekordininku.

29-erių metų futbolininkas, iki šalies čempionato pabaigos likus daugiau nei mėnesiui, vienu įvarčiu jau pagerino septynerius metus gyvavusį Manto Savėno pasiekimą. Be to, A.Rimkevičius pakartojo absoliutų visų laikų Lietuvos čempionatų rekordą, skaičiuojantį net 56 metus. Lietuvis šiuo metu yra net rezultatyviausias Europos šalių čempionatų žaidėjas, lenkiantis neprilygstamuosius Cristiano Ronaldo bei Lionelį Messi.

Įvarčių lietus A lygoje, pagerintas rekordas ir sugrįžimas į Lietuvos nacionalinę rinktinę. Tokie įvykiai šį rudenį naujomis spalvomis padabino A.Rimkevičiaus sportinį kelią. Buvęs Lietuvos jaunimo ir salės futbolo rinktinių puolėjas tikisi, kad sulaukus brandos jo karjeros kreivė sparčiai šaus į viršų ir didžiajame futbole.

Puolėjas neslepia – jo rezultatyvumo protrūkis jau atkreipė ir užsienio klubų dėmesį.

– Artūrai, ką tau pačiam reiškia neseniai pasiektas rezultatyvumo rekordas? – paklausėme A.Rimkevičiaus.

– Prieš sezoną apie tai net nesvajojau. Kad galiu pagerinti istorinį A lygos rekordą, pradėjau galvoti tik pasiekęs 20 įvarčių ribą.

– Ar šią savaitę mače su Marijampolės „Sūduva“ mušdamas 11 m baudinį žinojai, kad pastarasis įvartis taps rekordinis?

– Žinoma. 90-ąją rungtynių minutę gavome teisę smūgiuoti baudinį, o rezultatas buvo lygus. Todėl slėgė dviguba atsakomybė. Galėjau padėti komandai pelnyti 3 taškus, o drauge ir pasiekti asmeninį rekordą. „Šiaulių“ komandoje 11 m baudinius šiemet mušu aš, bet, kai mane pargriovė baudos aikštelėje, prieš smūgį sudvejojau, ar verta imtis iniciatyvos. Bet pasiryžau. Įmušiau nelengvai – vartininkas atspėjo, į kurį kampą smūgiuosiu, bet kažkaip kamuolį pragrūdau.

– Iki šalies čempionato pabaigos – daugiau nei mėnuo. Kiek įvarčių dar planuoji pasiekti?

– Jei neklystu, mums liko penkerios rungtynės. Manau, kad įvartis per mačą – reali užduotis. Galutinis skaičius tuomet būtų labai gražus – 33.

– Ar taip gausiai mušami įvarčiai liudija tik apie tavo puikią sportinę formą, ar prie to prisideda ir smukęs šalies pirmenybių lygis?

– Nėra ko slėpti, bendras lygis žemesnis nei prieš kelerius metus. Pajėgesniame čempionate tiek kartų pasižymėti būtų kur kas sunkiau. Kita vertus, dabartinė A lyga pajėgumu tikriausiai panaši į šalių kaimynių Latvijos ar Estijos pirmenybes, o jų rezultatyviausi žaidėjai įmušė, atrodo, po 16 įvarčių. Kodėl jie nemušė po 30? Vadinasi, tą mano rekordą kažkiek lėmė ir mano paties sportinė forma bei meistriškumas. Žinoma, esu labai dėkingas mūsų komandai, jos saugams, kurie man nešykštėjo kamuolio, likdavo tik pabaigti jų sukurtas progas.

– Šiemet per dvejas rungtynes įmušei net po 6 įvarčius. Tos dienos buvo kaip gimtadienis?

– Niekada nebūčiau patikėjęs, kad du kartus per vieną čempionatą pelnysiu po 6 įvarčius. Matyt, viskas susidėjo – ir mano diena buvo, ir komandos draugai tiksliai kamuolį perduodavo, ir varžovai silpniau gynėsi.

– Ne vienus karjeros metus praleidai FBK „Kaunas“ klube. Ar galėtum juos pavadinti auksiniais sezonais?

– Tikriausiai galėčiau. Juk iškovojome ne vieną šalies čempionų titulą. Čempionų lygoje garbingai kovėmės su „Liverpool“, iš varžybų išmetėme Glazgo „Rangers“ futbolininkus. Gaila, kad likome per žingsnį nuo grupės varžybų. Manau, kad dar ilgai teks palaukti, kol kitas Lietuvos klubas nukeliaus taip toli kaip mes.

– Nepaisant skambių praeities pergalių, Kaunas A lygoje neturi savo ekipos. Ar tau nekeista, kad šalies aukščiausiame futbolo divizione neatsiranda vietos laikinosios sostinės klubui?

– Žodis „keista“ – per švelnus. Kad Kaunas neturi savo komandos A lygoje – absurdas. Viliuosi, kad tai ilgai nesitęs. Kaune – ir futbolo tradicijos, ir vienas geriausių stadionų. Turi atsirasti ir stipri komanda.

– Jau pusantro sezono rungtyniauji Šiauliuose. Ar tau, kauniečiui, nesunku provincijoje?

– Sakyčiau, Šiauliai panašūs į Kauną, tik kiek mažesni. Jaukus miestas, geras kolektyvas.

– Per savo karjerą paragavai ir legionieriaus duonos – rungtyniavai Graikijoje. Kodėl nepavyko joje įsitvirtinti?

– Viską sugriovė trauma sezono pradžioje. Iki jos jutau trenerio pasitikėjimą, gaudavau daug žaisti. Bet susižeidęs gydžiausi, po to per greitai grįžau į aikštę ir vėl patyriau traumą. Tris mėnesius sveikau, užtruko, kol atgavau formą. Vėliau keitėsi komandos treneriai, pasikeitė ir mano situacija. Atėjo ispanas treneris ir 15 ekipos žaidėjų iškart tapo nereikalingi. Tiek ispanų į Graikiją jis atsivežė. Vis dėlto tikiuosi, kad šansą išbandyti jėgas užsienyje dar gausiu. Pastaruoju metu jaučiu tam tikrą susidomėjimą iš Europos klubų.

– Neseniai grįžai į Lietuvos nacionalinę rinktinę. Ar tiki, kad mūsų šalies komanda pajėgi įveikti atrankos grupės barjerą ir patekti į 2014-ųjų pasaulio čempionato finalo turnyrą?

– Startas nuteikė optimistiškai (lygiosios 1:1 namuose su Slovakija – red. past.), bet per antrąsias rungtynes Graikijoje neturėjome jokių šansų (0:2 – red. past.). Šį rudenį mums liko dvikovos su Lichtenšteino ir Bosnijos rinktinėmis. Visi baiminasi, kad su Lichtenšteinu nebūtų tokių cirkų kaip praėjusį atrankos ciklą (lietuviai iškovojo vos 1 tašką iš 6 galimų – red. past.). Manau, kad tai nepasikartos. O Bosnijoje bus labai sunku. Bet kuriuo atveju tikiuosi, kad treneriai mane pakvies į rinktinę, o aš mėginsiu prisidėti įvarčiais.

– Rinktinės rezultatai blankūs jau ne pirmus metus. Kas tai lemia?

– Vyksta kartų kaita, tačiau ne taip, kaip turėtų. Rinktinėje yra pajėgių veteranų, kurie formuoja žaidimą, dar keli jaunesni futbolininkai, o daugiau – vakuumas. Nėra pamainos, kuri pakeistų senbuvius. Girdėjau, kad dabartinis rinktinės lyderis Deividas Šemberas žaidžia paskutinį atrankos ciklą. Žvelgiant į ateitį, reikia žiūrėti, kad nebūtų dar blogiau.